7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Valstybinis siurrealizmas

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Kultūros tribūna Dailė
Aistė Kisarauskaitė, Buvę. 2009 m. (sidabro bromidas)
Aistė Kisarauskaitė, Buvę. 2009 m. (sidabro bromidas)


Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš  pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.

Deja, dabar, kai lengva valdininkų ranka sunaikintos istorinės Trakų Vokės parko alėjos, iš Gedimino kalno liko tik betoninis kiautas, kai Reformatų skvero istorijoje staiga „išnyra“ prabangių kotedžų greta kapinių projektai (gal verta priminti ta tema sukurtus siaubo filmus?), o Kauno Žemųjų Šančių 6000 žmonių parašai nieko nereiškia, nieko nereiškia ir iškirsti 500 medžių Klaipėdos skulptūrų parke, Vilniaus Kalnų parke planuojama iškirsti apie 1000, šie reiškiniai ar projektai tikrai gali lenktyniauti su sovietinės valdžios griovimo aistra. Vėl tenka prisiminti mano tėvo Kisarausko pamokas, matyt, ateina laikas savo vaikus išmokinti ne tik saugoti gamtą (tiesą sakant, tie vaikai gali ir nespėt užaugt, jei toji gamta bus taip naikinama), bet ir atsakomybės už savo veiksmus arba už abejingumą.

Liepos 1 d. V. Mickevičiaus bibliotekoje vyko Kalnų parko teritorijos sutvarkymo techninio projekto pristatymas. Nesu dažna tokių pristatymų lankytoja, tiesą sakant, man jis – pirmasis, dėl ko dabar labai apgailestauju. Turėjau susigriebti anksčiau, bent jau kad savo akimis įsitikinčiau, kas vyksta. Turint omenyje paaštrėjusią visuomenės reakciją į ES fondų pinigų panaudojimui („įsisavinimui“) sukurtus projektus, dažniausiai reiškiančius paprastąjį medžių pjovimą ir žemės paviršiaus padengimą įvairiarūšėmis trinkelėmis, įsivaizdavau, kad projekto rengėjai bus pasikaustę, turės paruoštukus, kaip atsakinėti į nepatogius klausimus, ir daug noro atrodyti solidžiai.

Tiesa, bandymas pristatymą surengti ne žmonėms patogiu metu po darbo, o priešingai, 10 val. ryto pirmadieninių susirinkimų ir atostogų pradžios metu, tikintis, kad niekas neateis, atrodo vaikiškas. Susirinko pilna salė. Tačiau tuo malonus nustebimas ir baigėsi, jam vietą užleido kitas, nelabai malonus, greičiau susijęs su pasibaisėjimu.

Laikinai einantis Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktoriaus pareigas Andrius Skorupskas, pradėdamas pristatymą, tarp kitų tikslų pabrėžė žalos kultūros paveldui ir gamtinei aplinkai prevenciją. Tiesa, jau šios įžangos žodynas privertė suklusti – jis gerokai priminė tą, sovietinį, nes baisiosios priežastys, verčiančios daryti milijonus kainuojančią rekonstrukciją – nekontroliuojamas lankymas, lankytojų patekimas į nenumatytas vietas, nuolat migruojantys benamiai, asocialūs asmenys. Direktorius ramiai teigė, kad laiptų vaizdas (ne laiptai, bet jų vaizdas) – moraliai pasenęs, skambėjo reikalavimas „sureguliuoti srautus“, tam tarnautų sutvarkytų lankytojų srautų reguliavimo priemonės – apšvietimas. Taip pat buvo kalbama apie būtiną tualetų tinklą, nepatogumus, kuriuos patiria Dainų šventės dalyviai, be abejo, apie atsivėrusias nuošliaužas, paveldą ir kitus dalykus, tarp kurių labai svarbūs – nuolat apipaišomos informacinės lentos ir mėtomos šiukšlės. Taigi, užsimota kontroliuoti lankytojus, apsisaugoti nuo benamių, nuo šiukšlintojų ir vakarais išgėrinėjančių paauglių kuriant milijonus kainuosiančią takų sistemą su tiltais bei funikulieriais ir išpjauti apie 1000 medžių. Tiesa, po pristatymo klausytojai iš salės uždavus klausimą, kur konkrečiai bus funikulieriai, paaiškėjo, kad jų nebus. Tualetų tinklas taip pat jau pristatymo pabaigoje virto tik keliomis išvietėmis, dekoruotomis baltiškais ženklais, vienas tualetų, kaip paaiškėjo, – tiesiai po estrada, kur giedama „Lietuva brangi“.

Pamažu ir techninis projektas pradėjo nykti – klausytojams paprašius parodyti techninį tilto projektą, paaiškėjo, kad jo nėra, o dar tik „bus patalpintas interneto svetainėje“, nebuvo ir „moraliai nepasenusio vaizdo“ laiptų vizualizacijos ar techninių sprendinių. Kaip bus atnaujinami Vilnelės krantai, taip pat buvo tik papasakota žodžiais.

Į klausimus, ar turite grunto tyrimus, jei planuojate į tuos kalnus, jau dabar kenčiančius nuo nuošliaužų, kalti tilto polius, atsakymas liko taip pat išplaukęs, kaip ir visas „techninis projektas“. Apie poveikio aplinkai tyrimą projekto kūrėjai, matyt, išgirdo pirmą kartą, nes sakėsi pasiklausią, ar reikia. Taip ir nesupratau, pas ką jie klaus, gal iš tiesų yra koks jų tėtis ar mama, kurie geriau žino. Taigi, išėjusi iš pristatymo ir bandydama prisiminti, ką mačiau, pamaniau, kad iš vizualizacijų buvo pateikta tik suoliukų ir informacinių lentų, na gal dar ką nors pamiršau, pavyzdžiui, beždžionių tiltą, kuris „vietomis net nebus matomas“ iš miesto. Taip pat liko neaišku, į ką bus „atveriami vaizdai“, kertant daugybę medžių, buvo užsiminta tik apie vieną vaizdą, tikrai moraliai nepasenusį – Žaliąjį tiltą su sąžine-vėtrunge, besisukiojančia ten, kur vėjas pučia.

Esu dalyvavusi ne viename Dailės akademijos studentų baigiamųjų darbų gynime, bet tokio projekto, koks buvo pateiktas visuomenei, neprileistų net prie bakalauro gynimo. Žinoma, į tuos menininkus galima nekreipti dėmesio, jie tokie nerimti, neatsakingi, neprognozuojami, o čia gi rimti, atsakingi darbuotojai, projektuotojai ir paveldo saugotojai, ar ne?

Tiesą sakant, techninio projekto pristatymą iš viso siūlyčiau laikyti neįvykusiu, nes šis ir nebuvo pristatytas, o tik „bus patalpintas svetainėje“. Tačiau norėjau pabrėžti kita – su tokia nekompetencija ir dvejetukininkų bandymu „praslysti“ atliktas valstybinės reikšmės, dar daugiau – mūsų tautos istorinės širdies rekonstrukcijos projektas!

Tuo pačiu melavimu, akių dūmimu buvo paremtas ir Sapiegų barokinio parko „atkūrimo“ projektas – atidžiau pasidomėjus, paaiškėjo, kad jokiais archeologų duomenimis nepagrįstas projektas tėra liūdnai pagarsėjusios autorės Jurgos Silvijos Večerskytės-Šimeliūnės fantazijos vaisius, bet slepiantis po baroku suprojektuotus tiesti per parką naujus vamzdynus. Apgaulė ir melas tapo tokia įprasta norma, kad nustojo stebinti, nors, pasirodo, kartais tai vis dar pavyksta. Kalnų parko tūkstančio medžių iškirtimui pinigai gauti iš tos pačios, kaip Sapiegų parko atkūrimui, aplinkosaugai skirtos Europos Sąjungos fondų programos – gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos.

Tarp šių projektų yra dar šis tas bendro – išlaikymas. Pristatant Kalnų parko projektą, laikinai einantis direktoriaus pareigas Skorupskas guodėsi, kad viso labo dešimt darbuotojų nespėja rinkti šiukšlių ir tvarkyti apipaišytų informacinių stendų, tačiau tuoj pat žiūrovai susidomėjo, kiek lėšų pareikalaus naujosios infrastruktūros priežiūra? Paklaustas, kiek papildomų pinigų pareikalaus naujosios infrastruktūros išlaikymas ir iš kur jų bus paimta, nelabai ką galėjo atsakyti. Tas pats klausimas neatsakytas kalbant apie Sapiegų parką – iš kur bus paimta 180 tūkstančių (kasmet!) baroko priežiūrai? Na gerai, Sapiegų barokas sustabdytas, tačiau jis buvo paruoštas vykdymui, tad ar kas nors skaičiavo, kiek mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų kasmet pareikalaus kartu sudėti visi „atnaujinimai“ ir „atkūrimai“?

Štai dar laukia Kūdrų parko „rekonstrukcija“, kur pinigai iš Europos Sąjungos fondų gauti pagal 7 prioritetą, tikslas – kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas. Kaip rašo projekto rengėjai – „atkurti sodai taps konvertuojamo Paupio-Paplaujos rajono traukos centru, didinančiu viso rajono patrauklumą investicijoms, verslo ir naujų darbo vietų kūrimui, gyventojų pasitenkinimą gyvenamąja aplinka“. Ypač smagiai skamba, kad tai skatins gyventojų pasitenkinimą gyvenamąja aplinka. Taip, dalyvavimo darbo rinkoje skatinimą žada ir Reformatų sodo atkūrimas bei sutvarkymas. Taip pat Neries, Vilnelės krantinių tvarkymas.

Argi nemulkinami šalies gyventojai? Panašu, kad meluojama ir Europos Sąjungos struktūriniams fondams, nes už pinigus, gautus „darniam gamtos išteklių naudojimui“, planuojama ir pjaunama tūkstančiai medžių, jau neklausiu, kiek iš tiesų darbo vietų sukurs Misionierių sodai ar Reformatų skveras, į šimtus pasipiktinusių gyventojų laiškų dėl kertamų medžių gauname tuos pačius sovietinius melagingus atsakymus, kad „viskas gerai“. Projektai „puikūs“, net esant grėsmei, kad pasikartos Gedimino kalno likimas, nebijoma pasekmių, nebijoma sunaikinti savo šalies istorinę širdį! Viskas tarsi paremta tuo senuoju stalininiu valdymo modeliu, kai valdoma „liaudies vardu“, o ji „patenkinta“.

Vilniaus savivaldybės sudarytoje koalicijos sutartyje atskiru punktu numatytas Petro Cvirkos paminklo nuėmimas – ne miestiečių apklausomis, specialistų debatais ir tyrimais, ne, tiesiog partijos nurodymu. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas LRT radijui teigė, kad tai yra ne vien jo atstovaujamos partijos pozicija, bet ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas, tačiau paaiškėjo, kad tai melaginga informacija, nes tokio nutarimo nėra. O gal informacija ir apie tarybos sprendimus mūsų nepasiekia? Siurrealizmas įgauna tokį pagreitį, kad bet kuris menininkas galėtų pavydėti – karščių ir sausros išdegintuose plotuose, kuriuose kadaise žėlė žolė, o dabar – pliki žemės ar smėlio plotai, pagal savivaldybės reikalavimus uoliai dūzgia žoliapjovės, darbininkai „pjauna žolę“.

Taigi, šiuolaikinis menininkas išmoko rašyti projektus, daryti sąmatas ir gauti finansavimą, o paskui už tai atsiskaityti, jei išmoko projektą koreguoti pagal ekspozicinę erdvę, t. y. aplinką, prisitaikant prie jos, o ne laužiant per prievartą pagal savo „viziją“, jei išmoko jausti visuomenės socialinius pokyčius ir į juos reaguoti savo kūryba, atliepiančia nūdienos problemas, o valdininkai ir politikai, atrodo, susirgo genijaus sindromu – tapo fantazuotojais, klaidžiojančiais savo sąmonės labirintais ir nesuvokiančiais aplinkos, nesugebančiais suskaičiuoti finansų, gyvenančiais, lyg apkvaitę genijai, aplinkinių sąskaita, vedami tik begalinio ego ir ambicijų. Tiesa, vienas skirtumas nuo menininkų vis tik lieka – skurdus medžiagos suvokimas. Apie trinkeles, kaip vienintelę žinomą formą, net nekalbėsiu, tas pats su želdynais – užtenka pažvelgti į nusususius Lukiškių aikštės krūmelius, ką jau ir kalbėti apie Operos ir baleto teatro fontano atidarymą – želdynų ten iš viso nėra, tik pliki plotai vietoje kadaise buvusių gėlynų. Taigi, naujasis valdininkas-projektų rengėjas ar iniciatorius vis dėlto toli nuo genijaus, kuris bent jau Kalnų parko projekto pristatymą pravestų taip, kad būtų sunku prisikabinti, ne, čia panašu į negabų, dvejetukininko menininko variantą, tačiau įpratusį, kad jį visi garbintų.

Tiesa, sustabdytas Sapiegų parko projektas duoda viltį, kad į priekį žengia ir kitokia, komunikuojanti ir savo politine ateitimi besirūpinanti politikų ar valdininkų karta, kurie supranta, kad jei kažkieno pavardė, kaip liūdnai pagarsėjusios parkų projektuotojos, tampa blogo darbo sinonimu, vargu ar tai pavyks kada nors pakeisti ir kad tai meta šešėlį ant visos įstaigos, tarkim, savivaldybės. O tų pavardžių yra ne tik ši viena. Turiu vilties, kad atsiras politikų, randančių kelius į dialogą, tad palieku galimybę kažkam įsirašyti savo pavardę čia .......................................... ir tapti gerbiamu rinkėjų. Viliuosi, kad neteks mojuoti savo tėvų ir senelių pavardžių vėliavomis, kaip ką tik šaukėsi feisbuke Evelina Taunytė, pamačiusi pažymėtus kirsti nuostabius medžius: „Prašau pakeisti šį sprendimą ir radikaliai peržiūrėti savo požiūrį į šiuos ir kitus Vilniaus medžius. Pasirašau senelio vardu, nes nebežinau ko griebtis: Paulius Širvys.“ Bet dėl visa ko ir aš pasirašau savo tėvo, visomis išgalėmis kovojusio su okupacine sovietine sistema už Lietuvos gamtos ir kultūros išsaugojimą, pavarde:

Aistė Kisarauskaitė, Vinco Kisarausko dukra

Aistė Kisarauskaitė, Buvę. 2009 m. (sidabro bromidas)
Aistė Kisarauskaitė, Buvę. 2009 m. (sidabro bromidas)
Kalnų parko sutvarkymo projekto pristatymas. A. Mickevičiaus biblioteka. M.Krikštopaitytės nuotr.
Kalnų parko sutvarkymo projekto pristatymas. A. Mickevičiaus biblioteka. M.Krikštopaitytės nuotr.
Sapiegų parkas karštą vasaros dieną. M.Krikštopaitytės nuotr.
Sapiegų parkas karštą vasaros dieną. M.Krikštopaitytės nuotr.