7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kuriantis žmogus tarp gyvūno ir algoritmo

Po paskaitos MO muziejuje

Skaidra Trilupaitytė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Tarp disciplinų Dailė
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.

Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.

Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ –  meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė). Nors didžioji dalis kūrinių – Lietuvos modernistinės dailės klasika iš MO rinkinių, o nedidelė muziejaus erdvė akivaizdžiai riboja kuratorių vaizduotės galimybes, parodos knyga-katalogas, priešingai, tęsia tekstines ir kontekstines nuorodas, o kai kuriais atvejais praauga pirminę idėją. Visa tai įgalina plačiau apmąstyti ekspozicijoje probėgšmais kilusius nevaizdinius įspūdžius.


Parodos temų plėtrai buvo skirtas ir MO viešų paskaitų ciklas. Skaitydama savo paskaitą apie kūrybą sąmoningai kreipiau dėmesį į skirtingų disciplinų atstovų pastebėjimus, intriguojančius paradigmų kaita. Juk mąstant apie „nežmogiškuosius“ kūrėjus neišvengiamai tenka susidurti su sofistikuotais aiškinimais apie kūrinių (ne)tikrumą, o teismuose būna gana netikėtų sprendimų, koreguojančių mums įprastus autorių teisių teiginius ar netgi gyvybės sąvokas. Intelekto samprata moksle taip pat nevienalytė. Tarkime, fizikai ir kosmologai ne be pagrindo kvestionuoja tradiciškai suvokiamą jo „prigimtį“, kurios šiandien, ko gero, jau neturėtume išimtinai sieti su sudėtingais procesais, gimstančiais kraujo ir mėsos dariniuose. Juk gebėjimas ne tik „sausai“ skaičiuoti, bet ir tikslingai rinkti, apdoroti bei perduoti milžiniškus subtiliausios informacijos srautus būdingas ne tik biologinės prigimties programinei įrangai.


Filosofija ar kultūros studijos, taip pat ir socialiniai, gamtos, tikslieji mokslai kreipia dėmesį į pamatinius klausimus apie gyvosios ir negyvosios gamtos skirtis; o tarpdisciplininiai požiūriai įgalina naujai pažvelgti į evoliuciją, technovizijas ar kultūrinėje vaizduotėje glūdinčias „savaimines“ hierarchijas. Nervinę sistemą ir išlavintus instinktus turinčio gyvūno elgesį traktuojame kitaip nei sudėtingas užduotis atliekantį robotą. Tačiau tai, jog, pavyzdžiui, kompiuterių sistemose tarpusavyje sujungtų dirbtinių neuronų grupės imituoja biologinių smegenų darbą, leidžia rasti paralelių jų mokymosi procese. Gebėjimas tobulėti ir savarankiškai apdoroti informaciją yra svarbūs aspektai permąstant ir „tikrosios“ kūrybos klausimą, kuris žmogaus sąmonėje neretai sutampa su originalios minties ir autentiškumo ilgesiu.


Nežinomybės trauka siejasi su vien mums būdingu polinkiu kurti sensacijas, tikėti mitais, taip pat ir komercializuoti bei institucionalizuoti ne vien utilitarinius produktus, bet ir simbolinę reikšmę turinčius reiškinius. Todėl net ir iš pažiūros kontroversiškas (ne)žmogaus kūrybos klausimas mums neatrodys probleminis, jei jį kelsime muziejaus arba galerijos erdvėje. Meninę kūrybą užtikrintai aptarinėjame remdamiesi įspūdingais istoriniais pasakojimais ir meno rinkos bei autoritetingų institucijų verdiktais. Tačiau kūrybiškumą siejant su platesniais gebėjimais išmokti naujų dalykų, sumanumu ar išradimais, taps akivaizdu, jog minėtų simptomų verta paieškoti ir kitur.

Paveikslus tapantys gyvūnai

Atidarymo savaitgalį MO Rūtos Sargautytės, analizuojančios žmonių ir gyvūnų psichologiją, skaitytoje paskaitoje, kaip ir tekste parodos katalogui, gyvūnų kūrybos klausimas neaptarinėtas, tačiau minėtos mokslininkų įžvalgos, leidžiačios brėžti analogiją tarp žmogaus ir gyvūno emocijų ir psichologinių reakcijų. Akcentuota, jog gebėjimas suvokti ir pažinti aplinką, empatija kitai būtybei, kaip ir tam tikri sudėtingesnių jausmų ar net subjektyvumo ir sąmoningumo potyriai, nėra vien Homo sapiens ypatumas. Išsivysčiusių gyvūnų savivokos atveju kalbama ir apie proto (arba minčių) teoriją. Įdomu, jog panašūs dalykai minimi ir kalbant apie su aukštosiomis technologijomis siejamus kompiuterių mokslus. Ta pati proto teorija kartais linksniuojama dirbtinio intelekto (DI) mokslininkų tekstuose – tyrėjai kalba apie „protingus agentus“ naujose programose, mėginančius jautriai „reflektuoti“ kito agento būsenas ir numatyti hipotetinius veiksmus.


Sargautytės paskaitoje teigta, jog kiaulės yra vieni sąmoningiausių gyvūnų. Jų subjektyvumo pojūtį įrodė bandymai su veidrodžiu: nors savo atvaizdą atpažįsta toli gražu ne visi žmogaus prijaukinti ar jautrias būsenas demonstruojantys gyvūnai, kiaulės veidrodžio testą išlaiko nesunkiai. Taigi ir savo pačios paskaitoje minėjau iš industrinės fermos Pietų Afrikoje išvaduotą kiaulaitę, kuri buvo apgyvendinta savotiškuose rojų primenančiuose gyvūnų namuose ir kurios istorija iliustruoja radikalų emancipacijos atvejį. Kadangi kiaulės yra smalsūs gyvūnai – jos tyrinėja aplinką griebdamos, ragaudamos ar raudamos – gyvūno prižiūrėtoja neilgai trukus pajuto, kad susidomėjimą aplink gardą išbarstytais daiktais demonstruojanti kiaulaitė turi polinkį prie naujų dalykų. Šeimininkė nutarė išmokyti gyvūną tapyti paveikslus, ir pažanga šioje srityje buvo itin ryški – paveikslai išpopuliarėjo, o kažką panašaus į abstrakčiojo ekspresionizmo pavyzdžius tapanti kiaulė gavo Pigcasso vardą. Beje, tai ne vienintelis internete išgarsėjęs tapantis gyvūnas (esama ir menininkų, į savo meną inkorporuojančių gyvūnų kūrybą).


Šiuo atveju diskusijos apie natūralų estetinį instinktą nepateikia vienprasmiško atsakymo. Estetinę pajautą žemesnio išsivystymo būtybių pasaulyje įrodo daugybė įmantrių poravimosi ritualų. Daugelio rūšių paukščiai ne tik patogiai įrengia, bet ir kruopščiai puošia lizdus. Primityvesni gyviai (žuvys, vabalai ir pan.) pasitelkia dar įvairesnes patelių dėmesį patraukiančias piršlybų gudrybes. Kai kurių rūšių „estetinis“ išradingumas mokslininkus stebina iki šiol. Nors su amatininkišku kruopštumu gaminami dekoratyvūs artefaktai, dainos ar šokiai paprastai turi pragmatinį tikslą – pratęsti giminę, kaip jau minėta, gyvūnų pasaulyje egzistuoja ir spontaniškas smalsumas ar praktiniu požiūriu „nenaudingi“ veiksmai, liudijantys ir mūsų pačių taip išaukštintą „nesuinteresuotą“ pasimėgavimą (kiaulaitės polinkis tapyti nėra tai, kuo ši rūšis natūraliai domisi). Gyvūnų jaunikliai, beje, kaip ir žmonių, mokosi prisitaikyti prie aplinkos žaisdami. O kadangi žmogus taip pat yra vienas iš gyvūnų, mokslininkai panašiai domisi (ir randa netikėtų atsakymų) estetinio pojūčio atsiradimu Homo sapiens rūšies istorijoje. Panašiai kaip ir žmonėms, gyvūnams tapymas gali daryti terapinį poveikį – kūrybinė veikla pagerino išgelbėtosios kiaulės savijautą. Kita vertus, teigiama terapijos reikšmė adekvačią prasmę turi tik mūsų sąmonėje, panašiai kaip ir tradicinės meno istorijos pasufleruotos analogijos su meno stiliais.


Yra ir kitų priežasčių, leidžiančių įžvelgti kiaulės ir žmogaus menininko panašumų. Pigcasso dirba „meninį darbą“ dėl maisto, o taip darė ir ne vienas mums žinomas dailininkas. Suvokimas, jog kokio nors plačiai pasaulyje pripažinto genijaus piešinys atsirado kaip užmokestis už vakarienę ar nakvynę, niekaip nesumažina sukurto meno vertės mūsų, t.y. žiūrovų, akyse. Ir jei kūrybiškumas plačiąja prasme apibūdinamas kaip gebėjimas originaliai išspręsti aktualią problemą, tenka pripažinti, jog ir žmonės, ir gyvūnai ne tik nesąmoningai imituoja ar sąmoningai mėgdžioja, bet kartais patys randa netradicinius sprendimus netikėtose situacijose (taip iliustruodami vadybininkų mėgstamą imperatyvą – think outside the box).

Įsižeidę žinovai ar su DI bendradarbiaujantys ekspertai?

Kadangi naujosios technologijos kaip raiškos sritis meno pasaulyje įteisintos jau seniai, jų aptarimas būtų atskira tema. Galima nebent paminėti vieną iš DI vizionierių, singuliarumo idėjos propaguotoją Ray Kurzweilą, kuris dar XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje kūrė kompiuterinės muzikos kompozicijas naudodamasis įrankiais, panašiais į šiandienines garso atpažinimo sistemas. Šiuo metu jau ne viena programa generuoja įvairaus stiliaus muziką ar vaizdus, egzistuoja ir algoritmai, išmokyti puikiai imituoti žmonių, taip pat ir žinomų menininkų, kūrybą. Tiesiog svarbu pabrėžti, jog dabar kompiuteriai yra daug galingesni nei prieš dvidešimt (ar daugiau) metų, kas lėmė ir didžiųjų duomenų (big data) revoliuciją. Taigi šiandienos DI produktų pasiekimus ženklina ligi šiol neturėtos prieigos prie bazių su šimtais tūkstančių ar milijonų (kai kuriais atvejais milijardų) įvairiausių duomenų. O mašininis mokymasis ir giluminio algoritmų mokymo(si) proveržis (deep learning) pastaraisiais metais atvėrė neregėtas kūrybines erdves.


Tradiciniame meno pasaulyje mėgdžiojimo, ar mimikrijos, problematika paprastai konvertuojama į priekaištus dėl originalumo ar „tikro jausmo“ stygiaus. Tai skatina ir savotiškas „apgaulės atpažinimo“ lenktynes. Skaičiusieji Yuvalio N. Harari bestselerį „Homo deus“ tikriausiai prisimena pasakojimą apie Davidą Cope’ą – kontroversiškąjį JAV muzikologijos profesorių iš Kalifornijos Santa Kruzo universiteto, sukonstravusį kompiuterinių programų, kuriančių koncertus, simfonijas ar choralus. Spėlionės dėl muzikos autorystės baigėsi ne žmonių naudai – žinovai liko gerokai susierzinę, nes žinomų kompozitorių kūrybai jie „kompetentingai“ (deja, klaidingai) priskyrė tai, ką sukūrė programa. Vis dėlto žmogiškosios ekspertizės fiasko, ko gero, jau nebeturėtų gluminti. Nuolatos absorbuodami „pagerintos“ realybės patirtis, esame pernelyg įpratę gyventi apgaulių apsuptyje. Net ir imliausias žmogaus protas begaliniame informacijos sraute nebepajėgia „išsigryninti“ savojo skonio receptorių ar išsikristalizuoti individualių poreikių. Tam ir kuriami rekomendaciniai algoritmai (recommendation engines), pagal kiekvieno pomėgį klasifikuojantys „Netflix“, „Spotify“ ir kitų platformų produkciją. Išmanieji įrenginiai subtiliai „patobulina“ gyvą garsą, pakoreguoja ir netgi „sukuria“ gražesnes nuotraukas, atpažįsta vaizdą, judesį ar pagal vizualinį triukšmą identifikuoja nemažai papildomos informacijos. Nepaisant šiuose procesuose pasitaikančių problemų (šališko informacijos atrinkimo, šiurkščių diskriminacijos klaidų), kompanijos savo produktus nuolat tobulina.


O kadangi, anot vaizdingo posakio, kiekviena šiuolaikinė kompanija yra aukštųjų technologijų kompanija, aukštojo meno industrija taip pat nėrė į DI sritį. Vienas seniausių pasaulyje meno aukcionų „Sotheby’s“ 2018 m. nusipirko DI startuolį „Thread Genius“ (2015 m. produktas), kurio kūrėjai anksčiau dirbo „Spotify“. Tai meno objektus identifikuojantis rekomendacinis algoritmas, pagal įvairius kriterijus meno pirkėjams galintis pasiūlyti individualų poreikį atitinkantį kūrinį. Naudodamasi „Sotheby’s“ duomenų baze (kurioje fiksuota per 50 000 istorinių sandorių), „Thread Genius“ programa „žino“ kainų svyravimų dėsningumus ir numato gana tikslią būsimą finansinę meno kūrinio vertę bei galimą investicinės vertės kismą. Meno rinka efektyviai naudojasi ir decentralizuotų viešų blokų grandinėmis, kurios padeda nustatyti kūrinio autentiškumą ar virsta itin patikima suskaitmeninto kūrinio saugykla (kai, tarkime, vieno kūrinio nuosavybe gali dalintis daugybė savininikų). Taigi ekspertai pasinaudoja DI produktų repertuaru ir taip papildo savo pačių gebėjimus, o meno suvokimo procese žmogaus juslių apgaulė, ko gero, nebėra labiausiai intriguojantis uždavinys.


Apsilankę tokiuose renginiuose kaip Venecijos bienalė šiandien rasite ne vieną objektą, kurį, pasak aiškinamųjų raštų, sukūrė ne tik (arba ne tiek) menininkai, kiek su žmogumi bendradarbiaujanti programa. Įdomu tai, jog giluminio mokymosi ir kitų sistemų tarpusavio sąveikos procesuose įrankis savotiškai susilieja su rezultatu.

(Ne)įprasti edukacijos rezultatai

Vienas įdomesnių meninės praktikos produktų – 2014 m. pradėtas naudoti Generatyvinis priešininkų tinklas (angl. GAN – generative adversarial network), smegenų neuroninio tinklo pavyzdžiu sukurta sistema, išmokyta savarankiškai generuoti vaizdus. Dėl gebėjimo sintezuoti itin realistinius aukštos rezoliucijos rezultatus GAN algoritmai „atsakingi“ už vaizdo padirbinius (deepfakes), bet šiuo metu išbandomi ir medicinos srityje. Tarpusavyje konkuruojančių dviejų neuroninių tinklų sąveikos mene kartais lyginamos ir su kūrėjo bei meno kritiko dialogu. Neatsitiktinai GAN naudojimą MO parodos kataloge pristatęs Jonas Kubilius apeliuoja į edukacijos procesą, kai vienas iš tinklų (generatorius) „mokosi iš vizualinio triukšmo sugeneruoti realistiškai atrodančią nuotrauką, o kitas (diskriminatorius) mėgina atspėti, kurios iš jam pateiktų nuotraukų yra tikros, o kurios – sugeneruotos. Jei generatorius generuoja nekokybiškas nuotraukas, diskriminatorius lengvai atspėja, kad šitos yra netikros, tad verčia generatorių pasitempti.“ Parodoje rodomas Nomedos ir Gedimino Urbonų kūrinys „Pelkių intelektas“ taip pat yra kartu su Kubiliumi kurta panaši sistema, iš informacinio triukšmo apmokyta „sukurti gamtą, architektūrą ir techniką suliejančius vaizdinius, neįprastus žmogiškajam suvokimui“ (iš parodos kūrinio aprašo). Kaip ir kai kurie kiti MO ar kitose pasaulio parodų salėse rodomi kūriniai, „Pelkių intelektas“ analizuoja organinių ir skaitmeninių gyvybės formų susiliejimo klausimą. Vis dėlto ne mažiau intriguoja menininkų akcentuojami žmogaus suvokimui „neįprasti“ rezultatai.


Kūrinio gebėjimas nustebinti savo kūrėją programavimo srityje skiriasi nuo to netikėtumo, kuriuo menininkus nustebina neįprastu būdu vaizdą užfiksavusi kamera ar „netyčia“ išsilieję dažai. Nors DI savo esme nė iš tolo neprilygsta žmogiškajai būčiai, šiandien netikėtų inovacijų pasiekiama toli gražu ne tradicinės automatizacijos srityje. Naujieji įrankiai pralenkė mus daugybėje išlavinto ir produktyvaus mąstymo reikalaujančių profesinių sričių. Sumanios programos įveikia žmogų aukščiausios lygos šachmatų turnyruose ir sudėtingesniuose stalo žaidimuose, viktorinose, aritmetikoje, sparčiau įrodo sudėtingas teoremas, investuoja, atsakingiau nei žmogus vairuoja transporto priemones, gali padėti diagnozuoti kai kurias ligas. Programos taip pat kuria dizainą, architektūrą, puikiai verčia (bent jau iš didžiųjų kalbų), bendrauja ir teikia paslaugas telefonu, rašo naujienas, kūrybinius tekstus, scenarijus, tobulina programinius kodus ir t.t. Vis dėlto gėrintis šiais pasiekimais reikia prisiminti, jog tam tikri dalykai, kuriuos žmogus dažniausiai daro be jokių pastangų, „protingoms mašinoms“ dar visai neseniai buvo neįveikiamas uždavinys. Tarkime, norint apibūdinti įprastus vaizdus žodžiais žmogui paprastai nereikia jokių ypatingų žinių. O kai kalbama apie kompiuterį, dar prieš keletą metų tokie veiksmai būtų skambėję kaip iš fantastikos srities. Todėl ir vaizdo ar garso atpažinimo programos, kurios šiandien traktuojamos kaip milžiniška pažanga, daugeliu atvejų efektyvumu dar negali lygintis su mūsų intuityviu momentiniu suvokimu.


Tai vadinamasis Hanso Moraveco paradoksas, paaiškinantis, jog tai, ką biologinės smegenys dėl evoliucijos per milijonus metų suformuotų priežasčių daro „automatiškai“, dirbtinei programinei įrangai dažniausiai pavyksta tik po atkaklaus mokymo(si), mat sąsajas tarp skirtingų percepcijos sričių mašinos atranda ne išsyk. Kūdikai, kitaip nei robotai, nesunkiai pradeda ropoti ir išmoksta vaikščioti, atpažįsta artimo žmogaus veidą ar balsą. Savo ruožtu kaip didelį pasiekimą DI srityje galima vertinti kad ir mašininės percepcijos algoritmą, pagal balsą leidžiantį rasti atitinkamą vaizdą „Google“ fotografijų paieškos sistemoje. Ir nors mašinos neturi mums būdingų natūralių refleksų, šiandien nemaži lūkesčiai siejami su mokymosi metodais, primenančiais biologinės evoliucijos procesus. Jei prisiminsime Pigcasso, ji išmoko kažko visiškai naujo labai panašiu būdu, kaip naujų dalykų šiuo metu išmoksta algoritmai, kurie treniruojami iš esmės imituojant gyvūnų dresavimo metodus. Kiaulės tapybos pamokose naudotas pozityvaus skatinimo metodas, kuriuo siekiama suformuoti tam tikrus elgesio įpročius periodiškai atlyginant už gerą (arba „teisingą“) pasirinkimą – už pasiekimus tapybos srityje gyvūnas gauna mėgstamo ėdesio. Savo ruožtu kompiuterių moksle paskatinamasis mokymasis (reinforcement learning) yra mašininio mokymosi sritis, kai tam tikrais pozityviais signalais įgalinamas „protingų agentų“ tobulėjimas programoje.

Lengvatikybė ir kainas išpučiančios sensacijos

Ne žmogaus autorystę šiandien neblogai iliustruoja atvejis iš gyvūnų pasaulio – fotogeniškosios makakos Naruto asmenukės istorija. Anoniminė Indonezijos džiunglėse gyvenusi didžioji beždžionė išgarsėjo ir gavo vardą, kai vieną dieną surado gamtos fotografo Davido Slaterio paliktą fotoaparatą ir pasidarė asmenukę, kurią fotografas 2011 m. publikavo žiniasklaidoje. Beždžionės darytą nuotrauką Slateris taip pat pradėjo pardavinėti, t.y. gauti įplaukas už gyvūno autoportreto kopijas, kartu išlaikydamas autorines šio atvaizdo teises. Dėl pastarosios priežasties gyvūnų teisių organizacija PETA (People for the Ethical Treatment of Animals) 2015 m. iškėlė fotografui ieškinį dėl neteisėto autorystės pasisavinimo. Į ginčus įsitraukė įvairios organizacijos (netgi Vikipedija), tačiau būtent gyvūnų teisių diskurso stiprėjimas lėmė, jog 2017 m. rudenį procesas baigėsi Naruto naudai. Teismui paneigus nuostatą, jog gyvūnai negali turėti autorystės apsaugos, Slateris kartu su PETA galiausiai akcentavo būtinybę ateityje išplėsti gyvūnų teises. Taigi gali nutikti, kad ir jūsų naminio gyvūnėlio piešinys ar instaliacija ateityje nebepriklausys išimtinai jums, ar bent jau negalėsite pardavinėti kūrinio kopijų tik savo vardu.  


Nors DI autorystės, kaip ir robotų teisių, klausimai didelio teismų dėmesio kol kas nesulaukė, meno rinkos lauke kurpiami pasakojimai kartais lemia komercinę „ne žmogaus kūrinio“ sėkmę. Pavyzdžiui, „Christie’s“ aukcionas 2018 m. rudenį paskelbė, jog parduos DI kurtus darbus. Pagrindinis objektas – Edmondo de Belamy portretas, arba ant drobės atspaustas GAN produktas, – neryškiais bruožais vaizdavo juodu apsiaustu apsigaubusį „prancūzų džentelmeną“, fikcinės Belamy giminės atstovą. 2018 m. spalio 25 d. vykusiame aukcione paveikslo pardavimo kaina viršijo pradinius lūkesčius daugiau nei keturiasdešimt kartų (galutinė kaina – 432 500 JAV dolerių). Ši sensacija paskatino ir spėliones apie sėkmės priežastis. Aplinkybė, jog portretas buvo rodomas šalia Chucko Close’o ar Jeffo Koonso darbų, kėlė sumaištį, beje, ne tik meno, bet ir programuotojų pasaulyje. Kūrybos procesas vyko generatoriui su diskriminatoriumi keletą mėnesių „žaidžiant“ sistemoje, kuri buvo „prišerta“ 15 000 portretų, sukurtų XIV–XX a., o galutinį rezultatą „pasirašė“ algoritmas. Bet ne paslaptis buvo ir tai, jog tikrasis kūrinio autorius – Paryžiuje gyvenantis menininkų kolektyvas „Obvious“. Nusimanantieji DI srityje netrukus pastebėjo, jog šie menininkai tiesiog atsitiktinai buvo apdovanoti dideliu visuomenės dėmesiu už idėją, kuri iš esmės nebuvo nei labai originali, nei itin sudėtinga techniniu aspektu. O galutinę kainą lėmė dideli publikos lūkesčiai, menkas žmonių nusimanymas programavimo srityje ir pasitelkiant viešuosius ryšius platinta žinia apie dirbtinio proto (o ne, tarkime, mašininio mokymosi sistemos) sukurtą kūrinį.


Po „Christie’s“ sėkmės pagrindinis aukciono konkurentas „Sotheby’s“ taip pat ėmėsi panašaus užmojo. 2019 m. kovo pradžioje čia pristatytas 2018 m. Mario Klingemanno sukurtas darbas „Praeivių atmintys“ – instaliacija, kurią sudarė medinė konsolė su joje įmontuotomis DI „smegenimis“ ir du ekranai. Juose rodytas nesibaigiantis neprognozuojamų moteriškų ir vyriškų veidų asociacijų srautas, kuriamas ir „išspjaunamas“ realiuoju laiku. Tai, pasak „Sotheby’s“ atstovės, suteikė žiūrovams unikalią galimybę tiesiogiai matyti, „kaip DI smegenys mąsto“. Deja, šis kūrinys, kuriame kompleksinės neuroninių tinklų sistemos veikė daug sudėtingiau nei „Obvious“ kūrybinio proceso atveju, nepaskatino Belamy portreto pardavimą ženklinusios karštinės (Klingemanno instaliaciją planuota parduoti parduoti už 30–40 tūkst. svarų; 40 000 ir buvo galutinė kaina). Nors instaliacija kone maksimaliai priartėjo prie savarankiško DI idėjos, nepagrįstus komercinius lūkesčius šiuo atveju keitė gerėjančios žinios bei santūresnė reakcija į programas, iš esmės neturinčias jokios „laisvos valios“.


Vis dėlto laisvo kūrybinio sprendimo samprata gana paini. Pavyzdžiui, elitiniame meno pasaulyje kone pagarbaus šventumo aura apgaubiami originalaus kūrybinio braižo klausimai, todėl nesustojamai ginčijamasi dėl to, kas, ką ir iš ko skolinosi arba kas kam už ką turėtų dėkoti. Kalbėdami apie įtakas ar skolas galėtume pripažinti, jog fotografas Slateris „skolingas“ makakai Naruto už komercinę sėkmę, o kiaulaitę Pigcasso akivaizdžiai pamalonino naujas gyvenimo sąlygas (vietoj skerdyklos) suteikusi tapybos mokytoja. Klingemannas už savąjį įkvėpimą dėkingas ir kompiuterių žaidėjų bendruomenei, nes, pasak menininko, tai jų nuopelnas, kad didėja naujų vaizdų poreikis ir sparčiai tobulėja vaizdo plokštės. Klingemanno kūrinio atveju duomenų bazėse ištobulėjusi programa iliustravo programuotojo ir menininko polinkį į siurrealizmą, ji netgi turėjo tam tikrą emocinį „užtaisą“. Mat veidų išraiškos instaliacijoje išdavė nerimo ir susvetimėjimo pojūtį, arba tai, ką Klingemannas vadino „Franciso Bacono efektu“. Menininko pasakojimas apie maždaug tris mėnesius rašomą kodą, treniruojamus modelius bei vėliau atėjusį suvokimą, jog pagaliau paleido pasaulin naują „vaiką“, kuris, tikėtina, galės toliau elgtis savarankiškai, iliustravo pedagogikos srityje gana būdingus sentimentus.


Faktas, jog mokytojas mokymo procese diegia mokiniui estetinį ar kitokį šališkumą, nepaneigia paties mokinio pastangomis nueinamo kelio. Apskritai šiuolaikiniame mene kur kas aktualesnis dalykas yra ne imituojančio pameistrio bei kelią rodančio Mokytojo dilema, bet bendradarbiavimo ir bendraautorystės diskursas. Būtent minėtame kolektyvinio veiksmo kontekste reikėtų kelti ir svarbų klausimą, ar algoritmo savaime negalime laikyti kūrybišku tik todėl, kad jis neturi subjektyvios sąmonės. Tačiau šiandien ne tik imitavimo, bet net ir prieš sistemą sukilusio ir taisykles laužančio genijaus idėja gali kelti įtarimų. Tiriant smegenyse vykstančius ir skirtingomis reakcijomis bei veiksmais vėliau pasireiškiančius cheminius procesus prieinama prie išvados, jog tiek spontaniškas žmogaus jausenas, tiek ir gilius įsitikinimus lemia ir natūralios, ir dirbtinės sistemos. Invazinės medžiagos, naujos formulės, rekomendacinių algoritmų siūlymai, virusai, lingvistiniai žaidimai ir t.t. nuolat keičia tiek žmogaus, tiek DI ribas.

Kuriantis žmogus ir netobulumo ilgesys

Žmogaus ir mašinos lenktynės šiandien atrodo gana paradoksaliai. Kaip minėta, Homo sapiens universalių dalykų mokosi gerokai vikriau, o dirbtinės programos jau kadais pralenkė žmogų įviariose specializuotose srityse. Kol kas sunku pasakyti, kas geba „geriau su(si)vokti“. 2015 m. samprotaudamas apie DI neuroninių tiklų įgalintas kompiuterinės percepcijos technologijos galimybes, „Google“ mokslininkų komandos vadovas Blaise’as Aguera y Arcas įrodinėjo, jog (at)pažinimas ir iš to einantis suvokimas yra vaizduotės aktas ir taip pat neabejotinai – DI kūrybiškumo požymis. Tačiau ne pernelyg sudėtingas ir sumanus algoritmas, bet žmogaus smalsumas skatina kurti emocijas audrinančias tolesnes istorijas – vaizdingus pasakojimus apie kodą, „savarankiškai“ sukūrusį meno kūrinį, arba distopinius siužetus apie iš žmogaus kontrolės ištrūkusių robotų maištą. Deja, tokie samprotavimai kol kas neparemti jokiais įrodymais. Atmetus literatūrinius palyginimus ir metaforas, šiandien DI produktai iš esmės tėra klasifikacinės sistemos su giluminiu mokymu(si). Netgi jei jų demonstruojami su(si)vokimo rudimentai savaime gali būti vienas iš kūrybiškumo bruožų, nėra pagrindo artimiausiu laiku tikėtis bendrojo, visas žmogaus gyvenimo sritis apimančio, DI arba visuotinio „intelekto sprogimo“, apie kurį matematikai ir programuotojai periodiškai svajoja jau nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio vidurio.


Galvojant apie intelekto pažangą, tęsti žmogaus ir DI kompetencijų priešpriešą, ko gero, beprasmiška. Tikėtina, jog Homo sapiens vis dažniau bendradarbiaus su DI ten, kur reikės ekspertinių sprendimų, ir gali būti, jog mūsų intencijos vis glaudžiau susipins su nebiologinių sistemų galimybėmis. Tačiau kūrybos erdvėje kol kas egzistuoja ir vien tik žmogui būdingi potyriai. Tiesiog šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie tobulumo siekį, bet priešingai – apie taisyklių laužymą, nenumaldomą troškimą likti netobulam ir imperatyvą griauti matematiškai modeliuojamus racionalumo režimus. Žinia, apsiriktume manydami, jog dirbtiniai režimai yra totaliai prognozuojami.

Milijonai tarpusavyje sąveikaujančių algoritmų sistemose kartais „susimeta“ į žmogui neperprantamas toksiškas kilpas, lemiančias nenuspėjamus ir, deja, retsykiais pragaištingus rezultatus. Klaidos gali itin brangiai kainuoti medicinos ar transporto srityse. Tačiau įvairialypės žmogiškosios patirties erdvėje paslapties apgaubta kūrybinė destrukcija, kaip ir mįslinga tikrojo meno samprata, yra socialiai konstruoti reiškiniai. Tai iliustruoja ir kai kurios mūsų žodyne susiformavusios reliatyvios sąvokos, kaip antai talentas, genijus ir pan. Į socialinių konvencijų ir nerašytų susitarimų dėl vertybių erdvę lygiomis teisėmis greičiausiai negalės įsibrauti jokios nežmogiškos būtybės. Ir jei sutarsime, jog kūrybos ir naujumo esmė – paradigmų kaitą lemiantis tradicijų ir konvencijų atmetimas, ėjimas prieš srovę ar net nauja paties žmogaus samprata, kūrybiškumas liks daugiausia mūsų rūšies prerogatyva.

 

 

 

Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Ursula Damm, Birgit Bruggemeier: Karaokės baras: dainuojame musių kalba. 2018, instaliacija, vaisinės muselės. Iš MO muziejaus parodos „Bendrabūvis“. R. Šeškaičio nuotr.
Ursula Damm, Birgit Bruggemeier: Karaokės baras: dainuojame musių kalba. 2018, instaliacija, vaisinės muselės. Iš MO muziejaus parodos „Bendrabūvis“. R. Šeškaičio nuotr.
Pigcasso
Pigcasso
Makaka Naruta ir Davidas Slateris
Makaka Naruta ir Davidas Slateris
Menininkų kolektyvas „Obvious“, Edmondo de Belamy portretas
Menininkų kolektyvas „Obvious“, Edmondo de Belamy portretas
Mario Klingemann, „Praeivių atmintys“
Mario Klingemann, „Praeivių atmintys“
MO organizuotos robotikos užsiėmimo akimirka.
MO organizuotos robotikos užsiėmimo akimirka.