KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2019 m. rugsėjo 6 d., penktadienį, 18 val. pristatoma Šiuolaikinio meno mėnesiui skirta paroda ir performansų platforma „Moterys mėnulyje“, kuratorės – Denise Ackerl ir Laima Kreivytė.
2019 m. sukako 50 metų, kai žmogus išsilaipino Mėnulyje. Nuo 1969 m. iki 1972 m., kai programa buvo nutraukta, Mėnulio misijose dalyvavo 12 vyrų. Nors misijai buvo ruošiamos ir 13 moterų, jos „nespėjo“. Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (teleskopinį, mikroskopinį, panoptinį, asmeninį), erdvines praktikas (vidinės ir išorinės erdvės dialektika, ribų transgresija) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose (nesvarumas ir kt.). Menininkės taip pat gilinasi į žinojimo, galios ir lyties klausimus, pasitelkdamos mokslinius tyrimus ir mitologinius pasakojimus.
Ši eksperimentinė paroda svarbi ne tik dėl žmogaus galimybių, technologijų ar tolimo dangaus kūno tyrimų, bet ir dėl pasikeitusios žiūros. Svarbiausias dalykas, atsitikęs skrendant į Mėnulį, buvo visai ne tas, ko tikėjosi NASA. Astronautams buvo parengtos užduotys, ir viena jų – nufotografuoti Mėnulį. Bet žymiausia, daugiausiai reprodukuojama nuotrauka tapo visai ne žmogaus Mėnulyje, o kylančios Žemės fotografija (Earthrise), kuri net nebuvo įtraukta į misijos planą. Žmonės pirmą kartą istorijoje pamatė savo planetą iš kosmoso – kokia ji trapi ir pažeidžiama. Skrendant į Mėnulį buvo atrasta Žemė. Tai ypač aktualu dabar, kai klimato atšilimas kelia naujus iššūkius.
Mėnulis daugelyje kalbų yra moteriškos giminės, o lietuvių – vyriškos. Kaip kalba, moksliniai ir populiarūs vaizdiniai (fantastika, kino filmai, muzika) veikia mūsų svajones ir gyvenimą? Menininkėms pradėjus Mėnulio misiją, atsiveria nauji ateities scenarijai.
Parodoje dalyvauja erdvės problemas tyrinėjančios menininkės iš Didžiosios Britanijos, Suomijos, Austrijos, Kanados ir Lietuvos: Denise Ackerl, Dovilė Dagienė, Dileta Deikė, Eleanor Duffin & Jo Lathwood, Eglė Grėbliauskaitė, Aurelija Maknytė, Dalia Mikonytė, Eglė Ridikaitė, Marija Teresė Rožanskaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Valerie Tiefenbacher, Hanna Timonen, Naomi Woo, Birutė Zokaitytė, „Cooltūristės“ ir kt.
Paroda veiks iki 2019 m. spalio 6 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).
Renginyje bus fotografuojama ir filmuojama, todėl informuojame, kad lankytojai gali būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti skelbiami viešai socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje.
2019 m. rugsėjo 10 – spalio 5 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Lino Blažiūno kūrybos paroda „Spygliaraštis".
Atidarymas 2019 m. rugsėjo 10 d., 18 val. VGMC (Latako g. 3)
Parodoje Spygliaraštis Linas Blažiūnas toliau nuosekliai plėtoja gamtos stebėjimu grįstus siužetus. Ekspozicijoje pristatomi paskutinių dviejų metų kūriniai: piešiniai tušinuku ir grafitu, akrilo raižiniai ant organinio stiklo. Naujausių darbų atsiradimą inspiravo asmeniškos patirtys ir situacijos. Pasak autoriaus, kalbėjimas vaizdais arba rašto vaizdavimas yra vienas ir tas pats. Menininkas teigia Spygliaraštyje jungiantis vizualiąją ir tekstinę informaciją, kurioje vaizdas tampa svarbesniu už žodį.
Blažiūnas subtiliai ir jautriai prisiliečia prie gamtos temų bei nuolat ieško naujų išraiškos formų joms perteikti, drąsiai eksperimentuoja su įvairiomis medžiagomis ir priemonėmis, kurios sąlygoja kūrinių turinį, jų reikšmes ir potekstes. Lino kūriniai persmelkti efemeriškumo ir laikinumo nuojautų. Menininkas savo darbais kuria magišką ir meditatyvų pasakojimą, kuris iškalbingai byloja apie mus supantį gamtos pasulį.
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
2019 m. rugsėjo 10 – spalio 5 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Tomos Šlimaitės kūrybos paroda „Nežemiški vaikai“.
Atidarymas 2019 m. rugsėjo 10 d., 17.30 val. VGMC (Latako g. 3)
Parodoje eksponuojami du koliažų ciklai – „Vaikai iš Marso ar...“ ir „Šimtmečio vaikai“ – sukurti 2015–2019 m. laikotarpiu. Abu ciklus vienija vaikų, vaikystės ir praeities leitmotyvai.
Serijoje „Vaikai iš Marso ar...“ (2015–2017) pagrindiniai kūrinių veikėjai išgyvena skirtingas emocijas ir nuotaikas: krykščiantis džiaugsmas čia persipina su rimtimi. Vaikai autorei regisi kaip nepaprastos būtybės. Nežemišką jų veiksmo atmosferą perteikia meninės išraiškos priemonės – autorine technika dažytas popierius ir laisva kompozicija.
Naujausias Šlimaitės kūrinių ciklas „Šimtmečio vaikai“ (2018–2019) paremtas sovietmečio laikotarpio patirtimi. Autorė kūriniuose pasitelkia 1958–1988 m. laikotarpio asmeninio albumo nuotraukas, kuriose gausu tuometinės buities artefaktų: baldų, vaikiškų žaislų ir drabužių su animacinių filmukų herojais, didžiulių baltų kaspinų, puošiančių mergaičių kasas ir pan. Menininkei ir jos kartai šie daiktai – giliai atmintyje įstrigę simboliai. Tačiau dabarties vaikams tai – nepažintas, tolimas, neretai ir bauginantis pasaulis. Autorė į istorinį laikotarpį žvelgia per asmeninę prizmę, ją domina vaiko, augusio kitoje sistemoje, išgyvenimai. Šie kūriniai pratęsia intuityvią ir asmenišką Šlimaitės kūrybos liniją – kiekvienas jos darbas gimsta iš asmeninių būsenų, nuotaikų, potyrių ir atsiminimų.
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
2019.09.06-11.03
Who's Werner?
Ačiū Antanui Gerlikui, Audriui Pociui, Benjaminui Roth, Celinei Condorelli, Davidui Robsonui (iš Margot Sandeman namų), Denisei Scott Brown, Dovilei Grigaliūnaitei, Erik Frydenborg, Ianui Hamiltonui Finlay, Isai Genzken, Jamesui Langdonui, Joanai Hughson, Johnui Baldassariui, Jonui Lozoraičiui, Jonui Mekui, Jurgai Daubaraitei, Justinai Zubaitei, Kristinai Pallovai (iš Marianos Goodman galerijos), Kęstučiui Kuizinui, Laurai Kaminskaitei, Laurenai Sher (iš Marianos Goodman galerijos), Linda Burchill, Lucy'ai Skaer, Margot Sandeman, Maxinei Kopsa, Mienai Devriendt, Nerijui Rimkui, Normanui Laichui, Paului Robbrechts'ui, Peteriui Robsonui (Margot Sandeman Estate), Piai Simig (iš Iano Hamiltono Finlay namų), Robertui Venturiui, Ronjai Andersson, Sebastianui Mekui, Simonui Harlow, Tracey Powel, Virginijai Januškevičiūtei, Yanai Foqué.
Rugsėjo 7 – lapkričio 3 d., 2019
Atidarymas: rugsėjo 6 d., 18 val.
Who's Werner? yra grupinė paroda, apžvelgianti pasižymėjusių mąstytojų, amatininkų ar gyvenimo partnerių, kurie ilgą laiką bendradarbiavo su žymiais menininkais, praktikas.
Parodos pavadinimas norodo į 1981-aisiais metais sukurtą Martino Kippenbergerio kūrinių seriją Lieber Maler, Male Mir (liet. „Mielas tapytojau, tapyk mane“). Menininkas pasamdė profesionalų afišų tapytoją vardu Werneris nutapyti keletą didelio formato portretų, kuriuose vaizduojamas pats Kippenbergeris. Nors Kippenbergeris pripažino Wernerio indėlį į šį projektą, tačiau nieko daugiau, išskyrus jo pirmąjį vardą, apie jį nėra žinoma. Nebūtų nuostabu, jei pasirodytų, kad Werneris tėra išgalvotas personažas, tačiau jis įkūnija figūrą žmogaus, kurio darbas, įdėtas bendradarbiaujant su garsiu menininku, bendru sutarimu yra laikomas vieša paslaptimi. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į įvairius tokio bendradarbiavimo atvejus bei siekiama atskleisti mitus kaip meno kūriniai yra sukuriami, bei struktūras, kurios šiuos mitus palaiko gyvus.
Parodos organizatoriai yra Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir Kunstverein projektų erdvė Amsterdame. Projektą remia Lietuvos kultūros tarybą ir Kunstverein centro nariai (turintys auksinę narystę). Lapkričio 15 d. Amsterdame duris atvers antroji parodos dalis.
Scenografija
Benjamin Roth
Svarbios datos:
2019 m. rugsėjo 6 d. 18 val.
Parodos atidarymas Vilniuje
2019 m. rugsėjo 7 d. 18 val.
Ekskursija su parodos kuratore Yana Foqué
2019 m. spalio 18 d. 20 val.
Riet’os Wijnen leidinio Grace Crowley pristatymas
Kaip parodos Who's Werner? dalį, Kunstverein leidykla pristatyto knygą Grace Crowley. Tai yra leidinys, kurio pagrindą sudaro laiškai, išsiųsti australų abstrakčiosios tapybos kūrėjai bei pedagogei Gracei Crowley. Specialiai šiam leidiniui menininkė Rieta Wijnen transkribavo ir katalogavo susirašinėjimus, siekiant sukurti alternatyvią menininkės biografiją, pasakojančią apie Crowley gyvenimą per santykių, kuriuos ji plėtojo ir puoselėjo, prizmę.
Prieš tai šioje serijoje Kunstverein leidykla išleido knygą Marlow Moss. Abu leidiniai siūlo išsamiau pažvelgti į įspūdingus dviejų moterų gyvenimus. Šiuolaikinio meno centre vyks pirmasis leidinio pristatymas Baltijos šalyse. Vakaro metu knygos redaktorė skaitys ištraukas iš naujojo leidinio, o skaitymus seks pokalbis apie abu projektus bei jų vietą parodos kontekste.
2019 m. lapkričio 3 d. 15 val.
Parodos uždarymas
Paskutinė proga pamatyti parodą Vilniuje prieš jai iškeliaujant į Amsterdamą, kur ji tarsi feniksas iš naujo atgims Amsterdamo meno savaitgaliui.
Edukacinė programa vyks visą parodos veikimo laikotarpį darbo dienomis Šiuolaikinio meno centro darbo metu pagal pageidavimą. Dėl nemokamų edukacinių užsiėmimų mokykloms, prašome kreiptis elektroniniu paštu – [email protected].
Kuratorė Ūla Tornau
2019 09 06 – 11 06
Rugsėjo 7 – lapkričio 6 d., 2019
Atidarymas: rugsėjo 6 d., 18 val.
„As Long As it Is Striven After, it Goes on Expanding“ (laisvas vertimas: „Kol sieksi, tol augs“) – tai vieno įdomiausių šiandien kuriančių belgų menininkų Koenraado Dedobbeleerio parodos pavadinimas ir kūrinys tuo pat metu. Atkartojantis tradicinės patarlės struktūrą, skambantis didaktiškai ar lyg slėptų gilią pseudoišmintį, šis pavadinimas atveria humoro kupiną menininko kūrybos pasaulį, kur pasitelkęs skulptūras, kūrinių pavadinimus, rastus žodžius, daiktus ir architektūros elementus jis lengvais gestais keičia įprastas profesines, institucines, funkcijų, vaizdų ir ekspozicijų hierarchijas.
Dedobbeleerio solo paroda sumanyta specialiai ŠMC Didžiajai salei ir įkvėpta šio pastato architektūros bei ją keitusio laiko ženklų. Visi parodoje pristatomi kūriniai sukurti 2019 m., didelė jų dalis buvo suprodiusuoti Vilniuje būtent šiai parodai. Atsižvelgdamas į tai, kad paroda šioje erdvėje vyksta ypatingu laiku – netrukus po jos pastatas užsidarys rekonstrukcijai – menininkaskelia klausimus apie skirtingais laikotarpiais čia besiformavusius architektūrinius ir dizaino sluoksnius ir parodų eksponavimo kultūras. Dedobbeleeris atveria 9-ojo dešimtmečio mozaikinio betono grindų dangą, randa būdą panaudotidaug metų ŠMC tarnavusius ekspozicinius skydus bei grąžina į salę seniai nebenaudojamus šviestuvus, kuriuos aptiko archyvinėse pastato nuotraukose. Meno parodų ir jų ekspozicijų istorija, jų politiniai kontekstai – tai Dedobbeleerio kūrybai būdingos temos, apie kurias jis subtiliai kalba ne tik kurdamas siurrealius, pusiau funkcinius objektus ir architektūrines intervencijas, bet ir savo kuratorine ir pedagogine veikla.
Dedobbeleeris kuria eksperimentiniame skulptūros ir architektūros lauke. Jis yra iš tų menininkų, kurie naudoja ir puikiai išmano įprastas skulptūros medžiagas, bet tuo pat metu jų kūriniai gali būti visiškai nepanašūs į skulptūras. Tokius objektus kaip įdomaus dizaino šviestuvas, skylė sienoje, didžiulė vaza, tvorelė ar savadarbė krosnis iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku atskirti nuo kasdieninių daiktų ar parodos architektūros detalių. Šalia sudėtingos šildymo įrangos gali būti eksponuojama panešiota kojinė, o greta kruopščiai atliktų šilkografijos kūrinių – saldainio popierėlis ar vaikiški menininko dukters piešiniai. Dedobbeleerio parodos erdvėje, kupinoje motyvų iš įvairių sričių ir kasdienybės, atsiskleidžia plati gyvenimo įvairovė.
2018–2019 m. personalines Koenraado Dedobbeleerio parodas pristatė Briuselio WIELS šiuolaikinio meno centras ir Delavero (JAV) Winterthur muziejus. Ankstesnės personalinės menininko parodos pristatytos Midelburgo (Olandija) „De Vleeshal“ ir Ivry-Sur-Seine „Le Credac“ meno centruose (abi parodos 2013 m.), Sankt Galeno Dailės muziejuje (Šveicarija, 2012 m.), Lisabonos kultūros centre „Culturgest“ (2012 m.), Krėfeldo meno centre „Haus Esters“ (Vokietija, 2009 m.) ir Berno kunsthalėje (Šveicarija, 2008 m.). 2016 m. Dedobbeleeris dalyvavo Liverpulio bienalėje bei parodoje Reina Sofia nacionaliniame muziejuje, 2014 m. – Brno bienalėje, 2013 m. – Porto Alegrės bienalėje. Jo kūryba pristatyta grupinėse parodose tokiose institucijose kaip Pompidou centras (2017 m.) ir Dekoratyviojo meno muziejus Paryžiuje (2016 m.), Vienos kunsthalė (2014 m.), Zygeno Šiuolaikinio meno muziejus (Vokietija, 2012 m.), Liuksemburgo muziejus „Casino Luxembourg“ (2011 m.), Gento Šiuolaikinio meno muziejus (Belgija, 2010 m.). Nuo 2006 m. drauge su architektu Kris Kimpe menininkas leidžia architektūros fanziną „UP“.
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.
Didžiausias ir tikriausiai daugiausia karštų diskusijų Lietuvoje sukėlęs Šarūno Saukos kūrinys „Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“ visą rugsėjo mėnesį eksponuojamas MO muziejuje. Lankytojai žymųjį ir dešimtmetį Prezidentūroje rodytą paveikslą gali pamatyti nuo rugsėjo 4 iki rugsėjo 30 dienos.
Milžiniška tapybos drobė Prezidentūroje buvo eksponuota nuo 2010 metų – abiejų Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijų metu. Pasibaigus Prezidentės kadencijai, kūrinys laikinai saugomas MO muziejuje suteikiant išskirtinę galimybę pagaliau pamatyti jį iš arti.
Visos Lietuvos paveikslas
Š. Saukos kūrinys papildo šiuo metu MO muziejuje eksponuojamą MO muziejaus ir „Lewben Art Foundation“ bendrą parodą „Mūsų asmenukė“.
„Garsusis Š. Saukos kūrinys praturtino ir papildė dabartinę mažąją parodą MO muziejuje. Tai visos Lietuvos paveikslas, portretas. Viešai eksponuojamas kūrinys yra pirma ir gali būti, kad vėl negreitai pasitaikysianti proga pamatyti kūrinį gyvai. Paveikslas pats iš savęs kelia diskusijas, tarsi provokuoja atrasti save šiame portrete, pamąstyti, kaip atrodo tas Lietuvos tūkstantmetis. Taigi jis ir MO muziejaus lankytojus kvies turėti savo nuomonę“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.
2019 09 05–2019 10 05
Rugsėjo 5 d. (ketvirtadienį) 18 val., galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Dano Aleksos ir Aistės Kisarauskaitės parodos „Pėdsekys“ atidarymas. Kviečiame apsilankyti.
„Pėdsekys“
Terminas suvokimo daiktiškumas, apibrėžia žmogaus sugebėjimą suvokti daikto realumą ir jo padėtį erdvėje. Suvokimo daiktiškumą nulemia du glaudžiai susiję suvokimo aspektai: projekcija, arba vaizdo objektyvizavimas ir suvokiamų įspūdžių identifikavimas su objekto savybėmis. Tam tikromis aplinkybėmis įprastas suvokimas gali sutrikti.
Parodoje permąstoma daiktų prigimtis – išnykus jų atsiradimą lėmusiems amatams ar atsiradus mechaniniams bei elektroniniams įrankių pakaitalams, šie daiktai vėl liko tik formos ar objektai, žiūrovo vaizduotėje dažnai nebeiššaukiantys jų paskirties prisiminimo.
„Suvokimas niekuomet nėra paprastas dvasios kontaktas su esamu daiktu; jis visuomet yra prisodrintas prisiminimo vaizdų, kurie jį išbaigia ir interpretuoja”[1]
„Būtent todėl, kad vaizduotė keistu būdu nuolat siejasi su pačiu pasauliu, dažnai negalime tiksliai pasakyti, kur prasideda, o kur baigiasi įsivaizdavimo veikimo laukas“[2] Tai būtų galima palyginti su potyriais vaikščiojant po apleistas erdves, kai nerimas peržengus komforto zoną iškreipia tikrovės vaizdą. Pamatyti pavidalai daiktų, senai praradusių savo paskirtis, kartu su iš aplinkos atsklindančiais sunkiai atpažįstamais garsais nerimo apsėstoje vaizduotėje atveria kitokį reiškinių suvokimą. Baimės tyrinėtojai iš panašių pojūčių kildina daugelį senovės mistinių būtybių. Modernus žmogus, nežiūrint racionalaus pasaulio matymo, neatsikratė nerimo jausmo, kad ir atsidūręs apleistoje erdvėje, pasijunta tarytum įžengęs į būtojo laiko mišką, kupiną praeities šmėklų.
„Kiekviename žingsnyje sutinkami vizualūs fantomai primeta mums savo valią, tad mes elgiamės, kaip sako Williamas J. Thomas Mitchellas, tarsi vaizdai būtų gyvi, darytų mums įtaką, kažko reikalautų iš mūsų, nulemtų mūsų elgsenos modelius. Todėl galima kartu su Mitchellu pripažinti, kad „magiški požiūriai į atvaizdus išlieka tokie pat galingi moderniajame pasaulyje, kokie ir buvo vadinamuosiuose „tikėjimo amžiuose“[3]
Pagrindinis parodos herojus Pėdsekys yra taip pat nematomas, kaip iš nerimo gimę vaizdiniai. Jo pagrindinis įgūdis kaupti informacijos nuotrupas, įvairius artefaktus, siekiant atpažinti, demaskuoti ir kurti naujas nerimo šmėklas.
[1] Henri Bergson „Materija ir atmintis“, 2006, 130 psl.
[2] Kristupas Sabolius „Įsivaizduojamybė“, 2013, Vilniaus universiteto leidykla, 26 psl.
[3] Ten pat., 65 psl.
Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „2019. Akcentai“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
„TT“ – viena iš Vilniaus galerijų savaitgalio metu pristatomų parodų, rengiamų kartu su naujos šiuolaikinio meno erdvės „Atletika“ atidarymu būsimame kultūros komplekse „Sodas 2123“ (Vitebsko g. 21, 23 Vilnius). Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos jau ketvirtąjį kartą organizuojamas Vilniaus galerijų savaitgalis šiemet vyks rugsėjo 5–8 dienomis, o į parodos atidarymą visi kviečiami rugsėjo 6-osios vakarą 19 val.
Kas yra tamsumas ir požemiai (plačiąja prasme) tokiuose reiškiniuose kaip - fake news, mistifikacija, nerimas, dark side, sąmokslo teorijos, juodasis humoras, triksterizmas ir tt. Žiūrovui siūloma pabandyti užčiuopti ar įsivaizduoti tamsumo branduolį. Bet visos šios temos suvokiamos be didaktikos ir pamokslavimo, o su lengva ironijos gaidele, kaip neišvengiami dabarties pasaulio reiškinių ir problemų atspindžiai. Kritinė prieiga čia svarbi, bet ne esminė, tad siūlome pamiršti viską, ko tikėjotės.
TT - turi daugybę prasmių ir reikšmių. Tai ir verkiantis emotikonas (vertikalūs brūkšneliai - ašaros, o horizantalūs - akys), ir trending topic trumpinys. TT - populiariausia populiariausios Pietų Korėjos merginų KPOP muzikos grupės “Twice” daina, kurią itin mėgsta interneto forumuose sėdintys meme’ų kūrėjai. TT - žiūrint iš toli panaši į Pi (skaičių be pabaigos). TT - du neužbaigti kryžiai. TT - totorių kalbos trumpinys. Ir T.T.
„Atletika“ - nauja šiuolaikinio meno erdvė įsikūrusi kultūros komplekse „Sodas 2123“. Galerija pristato kylančius ir pripažintus Lietuvos ir užsienio menininkus. „Atletikos“ parodų programa yra atvira eksperimentavimui, naujų procesų mene paieškoms bei įvairiakryptėms idėjoms.
Kultūros kompleksas „Sodas 2123“ atsivers 2020-ųjų pavasarį. Bendruomeniškumo ir savivaldos principais veikiančioje erdvėje bursis per keliasdešimt įvairių sričių kultūros kūrėjų ir tyrėjų, kurie savo praktikose eksperimentuoja, ieško netikėtų formatų ir reaguoja į naujausias kultūrines, socialines, geopolitines, ekologines aktualijas. „Sodo 2123“ patalpose ruošiamos įvairių meno sričių dirbtuvės ir įranga, o kiekvienas komplekso rezidentas bus atviras dalijimuisi, mokymuisi ir (pa)meistrystei. Komplekso operatorius - Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Dalyviai: Tomas Daukša, Justė Venclovaitė, Robertas Narkus, Aistė Viršulytė, Rokas Dovydėnas, Vitalij Červiakov, Rūtenė Merkliopaitė, Adomas Danusevičius, Darius Žiūra ir kt.
Kuratorė Danutė Gambickaitė
Dizainerė Laura Grigaliūnaitė
Parodos atidarymas galerijoje „Atletika“ (Vitebsko 21, Vilnius) 2019 m. rugsėjo 6 d. 19 val., garso programa (TBA) nuo 20 val.
Naujos šiuolaikinio meno erdvės „Atletika“ atidarymui – išskirtinis menininko iš Meksikos Andrés Padilla Domene video kūrinys „Reperkusija“
„Reperkusija“ – viena iš Vilniaus galerijų savaitgalio metu pristatomų parodų, rengiamų kartu su naujos šiuolaikinio meno erdvės „Atletika“ atidarymu būsimame kultūros komplekse „Sodas 2123“ (Vitebsko g. 21, 23 Vilnius). Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos jau ketvirtąjį kartą organizuojamas Vilniaus galerijų savaitgalis šiemet vyks rugsėjo 5–8 dienomis, o į parodos atidarymą visi kviečiami rugsėjo 6-osios vakarą.
Menininko Andrés Padilla Domene video kūrinys „Reperkusija“ pasakoja apie garsinių ženklų paiešką istorinių geologinių įvykių teritorijoje: „prieš 65 milijonus metų nežinomos kilmės uoliena keliavo kosmine erdve, kol trenkėsi į Žemę ir nulėmė trijų ketvirčių šios planetos gyvybės baigtį. Tyrėjų grupė leidosi į Majų uolos, esančios Žemės ir uolienos susitrenkimo paveiktame regione, tamsą tyrinėti jos akustikos. Siekdami atgaivinti kosminio susidūrimo situaciją jie pradėjo keistą techninį ritualą“.
Andrés Padilla Domene, gimęs 1986 m. Gvadalacharoje, Meksikoje, yra multimedijų menininkas, dirbantis Meksikoje bei Prancūzijoje, medijų meno studijas baigęs Meksikoje bei Le Fresnoy – Nacionalinėje šiuolaikinių menų studijoje Prancūzijoje. Jo individualūs bei bendradarbiaujant sukurti kūriniai buvo eksponuoti įvairiose tarptautinėse parodose bei festivaliuose. Menininko projektus įkvepia technologinių prietaisų, pritaikytų kurti kūrinius, vystymas. Jis yra projekto „SEFT-1 Apleistų geležinkelių tyrimų zondas“ bendraautorius. Andrés Padilla Domene taip pat yra menininkų kolektyvo „Astrovandalistas“ menininkas bei Casa de Vélazquez Prancūzijos akademijos Madride narys menininkas.
Parodos veikimo laikas:
Rugsėjo 7 d. 14-20 val.
Rugsėjo 8 d. 17-19 val.
Rugsėjo 11-28 d. antradieniais – penktadieniais 14-19 val.
Renginį organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Dalinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.
www.letmekoo.lt
www.vilniausgalerijusavaitgalis.lt
Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos“ Valdovų rūmuose
Griūvančio Gedimino kalno papėdėje, Nacionalinio muziejaus patalpose, dar 2017 m. buvo eksponuota Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Ji nesulaukė didesnio atgarsio, nors tai buvo neregėtas ir negirdėtas, apstulbinęs savo forma, dalykiškas istorijos dokumentas ir paveikslas, unikalus fotografijos galimybių demonstravimas, emocingas šauksmas, simboliškomis paralelėmis sugretinęs reiškinius, kurie kelia mūsų tautos, jos egzistencijos, išlikimo, kultūros paveldo, istorinės atminties bei dabarties santykių problemas.





Rugsėjo 5–8 dienomis sostinėje vyks jau 4-asis Vilniaus galerijų savaitgalis. Šį kartą renginio organizatoriai sudarė maršrutą po 25 galerijas ir parodines erdves, esančias ne tik miesto centre, bet ir nuo jo nutolusiuose rajonuose bei užmiestyje. Keturių dienų programoje – 12-kos parodų atidarymai, vienos iš „Auksinio liūto“ laureačių performansas, diskusija apie Vilniaus parodinių erdvių ekosistemą ir daug kitų renginių.
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) organizuojamas renginys siekia supažindinti su mieste veikiančiomis meno erdvėmis, pristatyti naujas iniciatyvas ir išugdyti ilgalaikį lankymosi galerijose įprotį. Šis įvykis ilgainiui tampa ne tik sostinės kultūrinio gyvenimo, bet ir tarptautinės tradicijos dalimi – Europos ir pasaulio miestuose tokie renginiai organizuojami jau daugiau nei dešimtmetį.
Nuo 2016-ųjų, rugsėjo pradžioje vykstantis galerijų savaitgalis tampa proga atidaryti šiuolaikinio meno parodų sezoną. „Net jei atrodo, kad sezoniškumas šiuolaikinio meno scenos neliečia, nes daugelyje galerijų parodos organizuojamos visus metus, vis dėlto, tai veikia miestą. Nuo pat pirmųjų rudens dienų čia padaugėja žmonių, atsikrausto nauji miesto gyventojai, kuriems pristatyti turtingą šiuolaikinio meno panoramą yra labai svarbu“, – sako šių metų renginio programą sudariusi jaunosios kartos menotyrininkė ir kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė.
Nuo ketvirtadienio, rugsėjo 5 d., prasidedantis renginys startuoja su diskusija apie Vilniaus parodinių erdvių ekosistemą. Čia bus siekiama išsiaiškinti, kaip meno lauką pakeičia nauji žaidėjai bei kas nutinka užsidarius senoms institucijoms. Pokalbis simboliškai vyks vėlyvą rudenį rekonstrukcijai užsidarysiančiame Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), kuris Vilniaus galerijų savaitgaliui parengė turtingą programą. Čia vyks ne tik dviejų naujų parodų atidarymai, bet ir ekskursijos, edukacinė programa vaikams, koncertas ir skaitykloje sukauptų antrų leidinių egzempliorių išdalytuvės.
Galerijų savaitgalio maršrute be Vilniaus parodinių erdvių senbuvių, tokių kaip ŠMC, Nacionalinės dailės galerijos (NDG), edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“, „Vartų“, „AV17“ ar Vilniaus dailės akademijos galerijų – ir naujokai. Penktadienį ant istorinės kalvos, buvusių Rojaus sodų vietoje Vitebsko gatvėje besikuriančiame kultūros komplekse „SODAS 2123“ bus atverta pirmoji erdvė galerija „Atletika“. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos kuruojamoje erdvėje vyks parodų atidarymai, koncertai, naujų iniciatyvų ir knygų pristatymai.
Savaitgalį norintiems trumpam pabėgti iš miesto, programos sudarytojai siūlo sėsti į Lentvario link judantį traukinį. Galbūt tapsite menininko Arturo Bumšteino performanso liudininkais, kuris šeštadienio popietę persikels į dar šių metų pavasarį istoriniame Lentvario geležinkelio stoties pastate įsikūrusią susitikimų erdvę „Lokomotif“. Sekmadienį Lentvario geležinkelio depe pasirodymą surengs viena iš Venecijos bienalėje „Auksiniu liūtu“ įvertintos operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ autorių menininkė Lina Lapelytė.
Visi Vilniaus galerijų savaitgalio renginiai nemokami.
Pilna Vilniau galerijų savaitgalio programa: https://vilniausgalerijusavaitgalis.lt/
VILNIAUS GALERIJŲ SAVAITGALIO DALYVIAI:
Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, 23)
Galerija (AV17) (Totorių g. 5)
Galerija „Dūmų fabrikas“ (Dūmų g. 3)
Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13)
Galerija „SHCH/ŠC“ (Teatro g. 7A)
Galerija „Trivium“ (Vilkpedės g. 7–105)
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39)
Kultūros kompleksas „SODAS 2123“ (Vitebsko g. 21, 23)
LDS galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7)
Lentvario depas (Geležinkelio g. 15, Lentvaris)
Menininkų centras „Autarkia“ (Naugarduko g. 41)
Meno projektų erdvė „Studium P“ (Pylimo g. 20)
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22)
Parodų erdvė „VITRINA & Bench“ (Kauno g. 36, kombinatas „Dailė“, II a.)
Projektų erdvė „Editorial“ (Latako g. 3)
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)
Susitikimų erdvė „Lokomotif“ (Geležinkelio g. 13, Lentvaris)
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2)
Tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“ (Vaidilutės g. 79)
UMI galerija „Kalnas“ (Krivių g. 10)
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)
VDA parodų salė „Titanikas“ (Maironio g. 3)
VDA tekstilės galerija „Artifex“ (Gaono g. 1)
VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44)
VDA projektų erdvė „Krematoriumas | Meno krosnys“ (Maironio g. 6, II vidinis kiemas)
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė