2019 09 04–2019 10 05
Rugsėjo 4-tą dieną (trečiadienį), 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Antano Martinaičio (1939-1986) piešinių serijos „Psichodelicus” parodos atidarymas ir naujosios poezijos knygos „Vienišo paukščio istorija“ pristatymas. Poeziją skaitys aktorius-režisierius Stanislovas Nacius.
„Vienišo paukščio istoriją“ iliustruoja Antano Martinaičio piešinių ciklas „Psichodelicus“.
- - -
Šioje parodoje eksponuojami piešiniai yra iš dviejų – Laimos Drazdauskaitės ir Arvydo Martinaičio – rinkinių. Bet jeigu būti preciziškiems, tai tik dabar yra du, bet buvo vienas. Laima Drazdauskaitė iki mūsų dienų išsaugojo vientisą, neišsklaidytą 1975‒1982 metais sukurtą kolektyvinių piešinių rinkinį - du ciklus „Psichodelicos“ ir „Mimicrios“ ir dar šūsnį, nepriklausančią ciklams. Viso beveik 550 piešinių. O Arvydui Martinaičiui, kaip jos gerbiamo kolegos Antano Martinaičio sūnui, prieš porą metų dvidešimt piešinių dailininkė padovanojo.
Piešinius galime laikyti neeksponuota, necenzūruota Lietuvos sovietmečio daile. Tai iš esmės dviejų bičiulių, talentingų tapybos ir žodžio meistrų – Antano Martinaičio ir Ričardo Povilo Vaitiekūno ‒ kūrybinio dueto kūryba. 1976 m. Vaitiekūnui iš Kauno išvykus gyventi į Vilnių, aktyviau dalyvavo Edmundas Saladžius. To kūrybinio kolektyvo perpetuum mobile – Antanas Martinaitis, išskirtinio tapybinio ir poetinio talento kūrėjas, palikęs eilėraščių, dienoraštinių užrašų, paraštinių piešinių. Jo ypatingas improvizatoriaus talentas ir gebėjimas piešti viena linija, perteikiant erdviškumą, perspektyvą, trimates apimtis; formų transformacijos ir deformacijos meistrystė, aštrūs rakursai, taip pat čia pat gebėjimas kurti žodžius naujadarus ir juos sumaniai jungti su vaizdu, yra išskirtinis meninis reiškinys Lietuvos sovietmečio dailėje.
Rinkinio darbai ne visi yra vienodai vertingi, pastaiko eskiziškų, neišbaigtų arba tik su skubiu kompozicijos idėjos pasižymėjimu. Tačiau didžiuma piešinių ir visumos įspūdis - pritrenkiantis. Piešiniai buvo sukurti visiškai spontaniškai Kauno vaikų dailės mokykloje, pertraukų tarp pamokų metu: pradėtą A. Martinaičio piešinį bičiulis P. R. Vaitiekūnas stengdavosi pabaigti taip, kad draugas net nepastebėtų, jog dar kažkas lietėsi prie šio piešinio. Tai improvizavimas, pratęsiant, įsijaučiant į Martinaičio mintį, raiškos būdą ir ne veltui Martinaitis pasitelkė žodį mimikrija, kai stengiamasi maksimaliai supanašėti, pratęsti. Todėl šiandien ganėtinai sunku atskirti Martinaičio ir Vaitiekūno indėlį, bet Saladžiaus konstruktyvų piešinį ir vaizdinius, atpažinti yra kiek lengviau. Kiti dalyviai – Marija Jukniūtė, Rimantas Šulskis, galbūt Stanislovas Giedraitis, dailėtyrininkas Algirdas Dūda, dar vienas kitas nuspėjamas dalyvis, yra epizodiški.
Dalis piešinių, priklausančių „Mimicrios“ ir „Psichodelicos“ ciklams yra signuoti, kuriant tokią sudėtinę, kaip ir priklauso kolektyvinei kūrybai, signatūrą, pvz., „Martvaitdrazdai“. Taigi, šifruojame, kad tai Martinaičio, Vaitiekūno bendras piešinys. Nors Drazdauskaitės pavardės skiemuo signatūroje ir yra, bet tai ne todėl, kad ji piešė, o todėl, kad ji pagerbta ir įamžinta, atsidėkojant už tai, kad jau tuomet ji pradėjo rinkti, pagarbiai saugoti piešinius. Ir saugoja iki šiolei. Laima Drazdauskaitė, neturėdama, kaip pati dailininkė teigia, tokio spontaniško gebėjimo improvizuoti, tapo šio „projekto“ kuratore, puoselėtoja ir saugotoja, bet jame pati nepiešė, nedalyvavo.
Ši paroda koreaguoja, praplečia piešinio Lietuvos sovietmečio dailėje supratimą, pristato talentingų piešėjų spontanišką improvizacinį piešimo metodą, kaip meninės kūrybos vaisingumo įrodymą. Vaitiekūno ir Martinaičio talentai improvizuoti, gebėjimas čia- dabar kurti žodžius naujadarus ir juos sumanias jungti su vaizdu, neturi analogų 20 a. antrosios pusės Lietuvos dailėje.
Ramutė Rachlevičiūtė
Paroda yra galerijos „Meno parkas" projekto „Antanas Martinaitis. Piešiniai" dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda veiks iki spalio 5 d. | Galerijos darbo laikas: II-V 11:00-18:30 VI 11:00-16:00
www.menoparkas.lt
Rugsėjo 4 d., trečiadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma konceptualaus meno paroda „Klasikos metamorfozės 2“.
Parodos menininkai: Darius Bastys, Žilvinas Dobilas, Benigna Kasparavičiūtė, Algimantas Paluckas, Kęstutis Šapoka, Gintaras Znamierowski.
„Daugelio šalių postmodernistiniame judėjime jau pastebimas idėjų išsekimas, dvasinės krizės simptomai. Tačiau visur gyvena ir kuria daug puikių dailininkų, tęsiančių tapybos, skulptūros, konceptualizmo tradicijas. Viena tokių ‒ „Klasikos metamorfozių“ kūrybinė grupė. Pagrindinis jos narių bruožas ‒ sunkus kasdienis plušėjimas prie molberto, susikaupimas, darbo prakaite gimstantys kūriniai.
Kiekviena paroda (ši ‒ jau antroji, pirmoji vyko 2017 m. Nacionaliniame dramos teatre) tai išėjimas į visuomenę, savo vizijų, idėjų patikrinimas, kad vėl užsidarytum dirbtuvėje rimčiai, darbui.
Neretai mūsų klausia, ką reiškia parodos pavadinimas „Klasikos metamorfozės 2“? Paprastai atsakome, kad tai tapybos, skulptūros, instaliacijos ir konceptualizmo meistrai vienoje vietoje. Tačiau labiausiai ‒ tapybos.
Mūsų darbas ‒ Jums, Žiūrovai!“
Paroda „Klasikos metamorfozės 2“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki rugsėjo 21 d.
Parodos lankymas – nemokamas.
Irmos Stanaitytės-Bazienės paroda „Gugingo sodas“ – tarsi kelio filmo fragmentai ar audiovizuãlios ištraukos iš kelionės dienoraščio. Sugretinamos trys Austrijoje menininkės aplankytos vietos, tarp jų konstruojant galimus arba įsivaizduojamus ryšius. Guggingo sode susitinka paciento kambarys, Naujojo pasaulio atradimas vienuolyno teritorijoje ir žmogaus ausiai negirdimi garsai meno rezidencijos erdvėje.
“NetoIi Austrijos sostinės įsikūręs Gugingo brutaIiojo meno centras – buvusi psichiatrinė Iigoninė – yra vienas unikaIiausių meno centrų pasauIyje. Jis turi ne tik muziejų, gaIeriją, bet ir menininkų namus , daiIės studiją, o kadaise buvo palaimintas paties “art brut” terminą įvedusio prancūzų menininko Jeano Dubuffet. KeIias šios vasaros savaites praIeidau ten įirašinedama apIinkos garsus bei Gugingo menininkų-pacientų pasakojimus”, - pasakoja menininkė.
Projektą pristato Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, bendradarbiaujant su Austrijos “A-i-R Krems” rezidencijų programa.
Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.
Parodos atidarymas – 2019 m. rugsėjo 3 d. 18 val.
Pasivaikščiojimas po "Gugingo sodą" su autore – rugsėjo 6 d. 18 val.
Paroda veiks iki rugsėjo 21 d. VDA parodų salėje "Titanikas", I a.
2019 09 03 – 09 14
Fizinių, psichikos ligų, traumų ir deformacijų vizualizacija yra svarbus autorės kūrybos elementas. Tokios temos kaip netektis, liga, gimimas ir mirtis yra subtiliai persipynusios su intymumu alsuojančiais sluoksniais, kuriuos menininkė tyrinėja savo kūrybos kelyje. Greta žavėjimosi žmogaus kūnu, jo sandaros sudėtingumu, ir jo tapatumo paieškų, įkvėpimo kūrybai ji semiasi iš asmeninės gyvenimiškos patirties, taip pat ji domisi medicinos ir tekstilės pasaulių istoriniais ištekliais.
Savo kūryboje autorė daugiausia dėmesio skiria moters kūnui ir su juo susijusioms intymioms temoms. Jos kūriniai dažnai atspindi socialinę moters / mergaitės padėtį visuomenėje.
Meninkei patinka (senų) tekstilės darbų estetika ir nuosaikumas. Iš vienos pusės, šie darbaijai yra tarsi tam tikros epochos liekanos, įkūnijančios nuostabų meistriškumą.
Iš kitos pusės, šis rankų darbas simbolizuoja kantrybę, tam tikrus ritualus ir tradicijas. Jis tiesiogiai siejasi su universaliais, įvairiose kultūrose pastebimais žmogiškosios būsenos aspektais.
Annelies Slabbynck gimė 1968 m. Belgijoje.
Būdama septyniolikos, ji įstojo į Alsto meno akademiją (Belgija), kur dvejus metus studijavo dekoratyviuosius menus ir amatus. Būsima menininkė studijas tęsė Gento Sint-Lucas vizualiųjų menų institute (Belgija), kur ji pasirinko keramikos specializaciją.
Pirmoji menininkės pažintis su Kinija įvyko 1997 m., kai ji praleido keturis mėnesius Pekino centrinėje meno ir dizaino akademijoje. Vėliau ji gyveno ir kūrė tarp Belgijos ir Kinijos (Šanchajaus). Greta lipdinių iš molio, jos kūryboje vis svarbesnę vietą ėmė užimti tekstilė, vintažiniai drabužiai, medicininiai objektai ir eksperimentavimas su įvairiomis siuvimo technikomis.
Iki šių dienų menininkės kūryboje dominuoja tekstilės / keramikos ir mišrių medijų kūriniai. Kūrėjos darbai yra eksponuojami įvairiose nacionalinėse ir tarptautinėse galerijose bei muziejuose. Nuo 2015 m. birželio ji gyvena ir kuria savo gimtajame Gente (Belgija).
Klauso Leo Richterio fotografijos paroda „Bajorai“
Vasara buvo gausi fotografijos parodų. Viena jų – Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuota jauno austrų kilmės fotografo Klauso Leo Richterio „Bajorai“, dabar persikėlusi į kultūros sostine tituluotą Rokiškį. Ji bus atvira lankytojams Rokiškio krašto muziejuje iki rugpjūčio pabaigos.
Menininkas, baigęs „Ostkreuz“ fotografijos mokyklą Berlyne, prieš dvejus metus apsigyveno Bajoruose (Rokiškio raj.). Šio kaimo kasdienybė, žmonės ir jų istorijos tapo jo eseistinės etnografijos analizės objektu. Ši paroda – Richterio Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijų meno magistro baigiamasis darbas ir trečiasis jo socialinės fotografijos projektas. Jame autorius meistriškai įgyvendino kritiko Johno Bergerno mintį, kad siekiant fotografiją įtraukti į socialinę-politinę atmintį fotografas privalo visiškai įsitraukti ir susitelkti į fotografuojamos kasdienybės scenų dalyvius ir jų gyvenimus, ką jis ir daro tapdamas šios mažos, marginalios ir kartu kiekvienam Lietuvos kaimeliui būdingos bendruomenės nariu.
2019 08 29 - 09 21
Atidarymas: rugpjūčio 29 d. /ketvirtadienį/ 17 val.
VDA parodų salės „Titanikas" II a.
Telšių fakultetas neginčytinai yra meninė Žemaitijos dominantė. Iš tiesų tai dėsninga: VDA TF yra vienintelė Žemaitijoje aukštoji mokykla, ruošianti menininkus: juvelyrus, skulptorius, baldų, gaminio bei mados dizainerius. Jau beveik šimtą metų siekianti mokyklos istorija buvo ne tik ilga, bet ir permaininga. Įkurta 1926 m., institucija ne kartą keitė vardus ir pobūdį: Telšių amatų mokykla, Telšių taikomosios dailės technikumas, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, galiausiai – pakilo hierarchiniais aukštojo mokslo laipteliais ir ėmė vadintis Vilniaus dailės akademijos dalimi, žemaitiškuoju jos flangu.
„Geriausi laikai“ – paroda, pristatanti aštuoniolikos VDA TF dėstytojų kūrybą. Kada buvo geriausi šios mokyklos laikai? Galbūt tai tie laikai, kai dabar savo patirtimi besidalijantys pedagogai buvo jauni? O galbūt dabar, kai tiek jauni, tiek vyresni dėstytojai gali atsiremti į struktūrą ir tradicijas? Paroda nepretenduoja į „geriausius geriausių metų kūrinius“. Paroda kalba apie tai, kad, kiekvieni laikai gali būti geriausi. Ir kad kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi. Ch. Dickens savo „Pasakojimą apie du miestus“ pradeda taip: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha,šviesos, o kartu – ir tamsos metas...“. Lietuviškieji du miestai šiuo atveju – Telšiai ir Vilnius, dengiami vieno akademinio stogo. VDA TF laikosi ant dėstytojų pečių: visuomet išgyvendami neramius laikus, dėstytojai ne tik dėsto, bet ir kuria – vieni nuo pat fakulteto gyvavimo pradžios, kiti – epizodiškai. Kuria skulptūrą ir metalo meną, grafiką, tekstilę, fotografijas ir instaliacijas, kurios ir pristatomos VDA „Titaniko” parodų erdvėje. Tačiau ne tik. Mažo miestelio meninė dabartis ir praeitis – didelė: Telšiuose jau 35 metus vyksta ir Tarptautinė medalio kūrėjų stovykla; šis retas Lietuvoje žanras padeda įženklinti įvykius ir žmones, geriausius žmones geriausiais laikais. Todėl “Geriausi laikai” – kompleksinė paroda, keliaujanti per Lietuvą ir keičianti pavidalus. Šis jos pavidalas – ketvirtasis, po Telšių, Klaipėdos ir Kelmės, pristatantis VDA TF kūrėjus ir medalio menininkus Vilniuje, ir sostinei pasakojantis apie tai, kas vyko ir tebevyksta Žemaitijoje.
Parodos menotyrininkė: Dr. Jurgita Ludavičienė
Parodos organizacinis komitetas: Ramūnas Banys, Marius Norkus, Alvydas Mikuta, Neringa Poškutė – Jukumienė
Parodos grafikos dizaineris: Tomas Vaičaitis
Parodos koordinatorė: Zita Inčirauskienė
Parodos dalyviai: Neringa Poškutė – Jukumienė, Albinas Jukumas, Beata Zdramytė, Romualdas Inčirauskas, Remigija Vaitkutė, Salomėja Jastrumskytė, Virginijus Kinčinaitis, Zita Inčirauskienė, Bangutis Prapuolenis, Tomas Vaičaitis, Petras Gintalas, Laima Kėrienė, Marius Norkus, Albertas Gedvilas, Osvaldas Neniškis, Alvydas Mikuta, Mindaugas Šimkevičius, Vytautas Mockaitis (1958 – 2011).
Mindaugas Vegys „Išbandymai“ (tapyba)
Rugsėjo 3–30 d.
Kiekviena kompozicija – vieno tekančio potėpio išbandymas. Stebime sizifiškai absurdišką tapybinį pasakojimą apie pastangas sukurti tobulą kūrinį. Tačiau visų pirma reikia tobulai atlikti tapybinę užduotį – vienu teptuko prisilietimu išlieti tokį potėpį, kokio reikalauja išbandymo scenarijus: potėpių kaktomuša; varvėjimas ar tekėjimas į tikslą žyminčią vietą; tapybinių ir iš įvairių objektų suformuotų kliūčių, vedančių link tikslo įveikimas ir t.t. Taip kūrybinis procesas virsta tapybiniu žaidimu-loterija, o kompozicijos – dramatiška (tragikomiška) minimalizmo, ekspresionizmo ir veiksmo tapybos meninių stilių sintezės išraiška. Taigi, ar pavyks tobulai nutekėti, pratekėti, užtekėti, nuvarvėti...? Ar pavyks tobulai?
Mindaugas Vegys (g. 1985) gyvena ir dirba Vilniuje ir Biržuose.
Leonardo & Friends
Rugsėjo 9–30 d.
Parodos atidarymas – rugsėjo 9 d. 18 val.
Parnu miesto menininkų grupės paroda kupina visko, ką geriausio turi estų menas – šventiško žaismingumo, ryškiaspalvės psichodelikos ir pedantiško akylumo detalėms. Nutrūktgalviški performansistai, kruopštūs piešėjai, virtualybės tyrinėtojai, pop siurealizmo adeptai – jiems tinka viskas, kadangi tai – nuolatinio transo menas. Klasikinio meno parafrazės jų mene dera su ironiškomis provokacijomis, konceptuali fotografija – su vaikiškomis piešimo manijomis, fiktyvūs pasauliai draugauja su buities vaizdais. Neatsitiktinai parodai pasirinktas Leonardo ir jo draugų pavadinimas.
Parodos kuratorius Alaras Raudoja skelbia, kad jo alter ego – LEONARDO – gilinasi į mistinius kodus, sprendžia mįsles ir paverčia jas paprastais kasdienybės vaizdais. Hyper-ego ieškojimai nuveda Leonardo į ANGELŲ pasaulį.
Panašios į žmones sparnuotos būtybės – galbūt nėra tinkamiausias angelų vaizdavimo būdas, tačiau, negebėdami jų matyti, mes pasirenkame būtent tokią – mums suprantamą – formą.
Angelai, su kuriais mus sieja artimas ryšys, kitame egzistavimo lygmenyje iš tikro esame mes patys. Šioje parodoje angelai – tai Leonardo DRAUGAI, menininkai Haide Rannakivi, Pusa, Marko Toomast, Jan Leo Grau ir Alar Raudoja, kviečiantys žiūrovus pažinti savo pasaulį.
Parodos kuratorius Alar Raudoja
Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. [email protected]; tel. 8 616 25996
Rugsėjo 6 d. 18:00 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma fotografo Justino Vilučio paroda „Baimė ryja sielą“. Parodos atidarymas yra Vilniaus galerijų savaitgalio dalis.
Naujame, dar niekur nepristatytame Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs pop kultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo. Pasitelkiant skirtingas fotografijos technikas bei įvaizdžius, darbuose prieš žiūrovo akis išplaukia yrantys jūros gyviai, antropomorfiniai peizažai bei neatpažįstami kūnai. Justinas Vilutis – gimė Vilniuje, šiuo metu gyvena tarp Lozanos, Paryžiaus ir Vilniaus, bei derina meninius projektus su darbais Nike, Kenzo, MIT bei kitomis garsiomis įmonėmis. Fotografijos magistro mokslus baige Ecal universitete Lozanoje, Šveicarijoje. Darbuose pasitelkia įvairias disciplinas nuo fotografijos iki grafinio dizaino, skulptūros ir teksto, darbai pasižymi spontaniškais buities, hiperrealumo, šiurkštumo bei daugialypiškumo deriniais.
Paroda atidaroma rugpjūčio 20 d.
Paroda veiks iki rugsėjo 21 d.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
2019 09 05 – 2019 10 11
Atidarymas – rugsėjo 5 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Vartai“
„Tapytojas pirmiausia turi susimąstyti, kas yra svarbiausia vaizduose. Gyvendama „Instagram“ ir informacinio perviršio laikais jaučiu poreikį supaprastinti šiuolaikinės vaizdinijos kompleksiškumą ir įvairovę. Vizualus pasaulis toks perpildytas, toks nestabilus ir nenuspėjamas. Mano paveikslai turi atspindėti šią būklę“.
Lietuvių menininkė Gabrielė Adomaitytė (g. 1994) tapo pasitelkdama nuotraukas, kserokopijas ir kitokias spaudinių formas. Kai kuriuose jos darbuose baltas rėmas aplink vaizdą įspėja, kad šis tėra iškarpa iš gerokai didesnio, beribio vaizdų pasaulio. Paslaptingu būdu paveikslai išsaugo pirminės medžiagos fizines savybes – pavyzdžiui, ant popieriaus atspausdinto skenuoto vaizdo sulamdymus ir sulankstymo žymes Xeroxed, 2018 arba saulės išbalinto knygos puslapio faktūrą Untitled (Sunbleach #2), 2018. Menininkė yra naudojusi įvairiausius šaltinius – nuo senų baltiškų papuošalų katalogų iki blizgių mados reklamų, nuo mokslinių diagramų iki medicininių nanofotografijų. Pertapydama šiuos vaizdus G. Adomaitytė kalba apie stulbinamą vaizdų pasaulio daugialypumą.
Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje G. Adomaitytė rinko dailės kūrinių reprodukcijas ir iškarpas iš laikraščių bei žurnalų, kurias vėliau sudėliojo ant kartono lakštų. Susidomėjusi archyvavimo ir klasifikacijos sistemomis, ji rado įkvėpimą Aby Warburgo metodiškame „Mnemosinės atlase“, 1929, iš įvairių šaltinių surinktų vaizdų kolekcijoje, tiriančioje asociatyvius ryšius, kurių beveik neįmanoma įžodinti. Nagrinėdama nepažįstamų žmonių išmestus šeimos albumus G. Adomaitytė siekė perprasti nuotraukų išdėstymo logiką. Neseniai ji surinko visą krūvą vaizdo juostų ir knygų, kurias paliko jos tėvas, iškeliavęs anapilin, kai menininkei buvo trylika. Ji norėjo įsitikinti, ar gali dirbti su tokia asmeniškai jautria medžiaga; jai rūpėjo ne vaikystės prisiminimai ar nostalgiški sentimentai, bet pati pastanga įrašyti bei išsaugoti vaizdus ir tai, ką jie simbolizuoja. Juk pagaliau vaizdų saugojimas ir eksponavimas šeimos albumuose, duomenų bankuose, archyvuose ir ypač muziejuose yra būdas atvaizduoti pasaulį.
Transformuodama šią vizualią informaciją į paveikslus menininkė pasitelkia savo puikius techninius kopijavimo ir reprodukavimo ranka įgūdžius. Tokiuose paveiksluose, kaip A slight shift in the angle, 2018, vaizdas yra atkartojamas kelis kartus, taip sukuriant sekos arba kilpos įspūdį. Tapybinės reprodukcijos procese įvyksta nežymios transformacijos. Tai primena kokybės praradimo daugkart kopijuojant duomenis reiškinį. Kopijuojant ankstesnes kopijas (tiek analogines, tiek skaitmenines), neišvengiamai prarandama kokybė, kol vaizdai negrįžtamai nublunka iki miglotų pilkų atspalvių. G. Adomaitytė mėgaujasi tokiais momentais, kai motyvas, atrodo, tuoj visai subyrės, tampa vos įskaitomas. Užbaigusi paveikslą ji dažnai neprisimena, kaip atrodė pirminis vaizdo šaltinis.
Ultragreitos skaitmeninių vaizdų cirkuliacijos sąlygomis vaizdai gyvena labai trumpai, o auditorijų dėmesingumas sparčiai mažėja. G. Adomaitytės kūryba, regis, grąžina vaizdinijai ilgaamžiškumo jausmą, menininkė tyrinėja, kaip užtikrinti vaizdų aktualumo tęstinumą.
„Mano kūryba susijusi su vaizdais, jų atsiradimu ir tolesnio gyvavimo palaikymu. Tapyba leidžia tai padaryti“.
Teksto autorius
Dominic van den Boogerd (Pateiktos menininkės citatos iš pokalbio su teksto autoriumi „De Ateliers“ Amsterdame 2019 m. birželio 18 d.)
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Clear Channel, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Informacinis rėmėjas
LRT
Parodos grafinis dizainas
Laura Grigaliūnaitė
2019 09 05 – 2019 10 11
Atidarymas – rugsėjo 5 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Vartai“
Metonìmija (gr. Metonymia – „vardo pakeitimas“) – perkeltinės reikšmės pasakymas, vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad tomis sąvokomis nusakomi objektai yra iš esmės susiję vienas su kitu kaip dalis ir visuma, priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.
Metafora, kurią Dominykas Sidorovas dažniausiai naudoja apibūdinti savo kūrybą ar labiau kūrybos metodą yra Morzės abėcėlė – paskiri garsai, kurie reiškia raides. Iš tų garsų sudaromi sakiniai, pastraipos ir galų gale net visas romanas. Tokiu principu jaunosios kartos tapytojas kuria paveikslus, kurie yra lyg reikšmę nešantys pavieniai garsai.
Menininko pagrindinis kūrybos motyvas yra daiktas. Atsispyrus nuo įprastų artimos aplinkos objektų, jų formų, spalvinio kodo, jis kuria ir konstruoja šios aplinkos ženklus bei ženklų jungtis. Abstrahuodamas vaizduojamus objektus jis ieško jų tarpusavio santykio ir jame esančių prasmių bei reikšmių.
Motyvų atranka tiesiogiai susijusi su daiktų rinkimu/kolekcionavimu. Šiuo principu D. Sidorovo studijoje prieš kelerius metus atsirado lovos lentos, o vėliau ir poroloninis čiužinys. Šiam kolekcininkui prikalus poroloną prie sienos paaiškėjo, kad medžiaga puikiai sugeria garsą, panašiai kaip garso įrašų studijoje. Šį būdą pritaikius tapyboje, metodo metafora menininką ilgainiui paveikė tiesiogiai, ne tik metaforiškai.
Morzės abėcėlės principu kurti naratyvai menininkui pasirodė per triukšmingi, o kompozicijos per pilnos ženklų, ar bent jau nepakankamai švarios ir aiškios. Garsus sugeriantys elementai apvalė skambią aplinką. Klausytoją bei šiuo atveju ir kūrėją galų gale pasiekdavo tik dalis istorijos, dalis garso. Sulaikytos prasmės ir objektų jungtys liko kažkur už porolono. Kitoje pusėje konstruojama iš to, kas lieka atėmus šurmulį, perteklių ir visa tai, kas trukdo pamatyti esminę formą.
Minimalios nuotrupos – tai lyg objektų ženklai, artimos aplinkos žymekliai, kurių paprastą poeziją D. Sidorovas ir tapo. Daiktų formų daugiaprasmiškumas ir jame slypintis įdomumas yra menininko dažnai minimas priešnuodis kasdienybės nuoboduliui. Linksmumas ir įdomumas kasdieniuose, niekam nepastebimuose, paprastuose ar net prastuose daiktuose.
Manding, natiurmortiškuose paveiksluose tapytojas sprendžia ne daikto reprezentacijos klausimus, o savo paties egzistenciją. Jam nesvarbi ar mažiau svarbi istorinė daikto konotacija ar socialiniai klausimai. D. Sidorovas per daiktus pasakoja save, savo trajektorijas, savo būsenas ir jausenas, savo, kartais kiek taktilinę, poeziją.
Teksto autorius
Marius Vabalas
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Galerijos rėmėjai Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Clear Channel, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Informacinis rėmėjas
LRT
Parodos grafinis dizainas
Laura Grigaliūnaitė