7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

VDA inf.

„Baltų kandžių“ paroda „Tėkmė“

2019 10 01 - 11 03
Atidarymas spalio 1 d. 18:30 val.

Atidarymo metu vyks Kristinos Lunos performansas.

Grupę „Baltos kandys“ kartu Vilniaus dailės akademijoje tekstilę studijavę šešios menininkės Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Julija Vosyliūtė įkūrė 1998 metais. Tuomet pavyzdžiu joms buvo 90-taisiais Rytų ir Vidurio Europoje aktyviai besivystantis jaunų menininkų telkimasis į grupes kolektyvinei kūrybai. Jei anksčiau menininkai tai darė naujoms kryptims propaguoti ar parodoms bei akcijoms organizuoti, tai šiuo periodu tarpusavio ryšiai tampa dar glaudesni. Svarbus šių naujųjų grupių veiklos aspektas – bendras darbas nuo sumanymo iki galutinio įvykdymo. Pavienio kūrėjo indėlis įsilieja į kolektyvinį kūrinį, nors paraleliai menininkas gali įgyvendinti ir savo individualius sumanymus. Šios menininkų grupės neapsiribojo viena sritimi, tradicines priemones derino su video menu, fotografija, instaliacijomis, performansais ir akcijomis.  Muziejų bei galerijų sales šios grupės kaitaliojo su neįprastomis erdvėmis ir gamtos peizažais.


90-tieji Rytų ir Vidurio Europoje buvo kupini ne tik entuziazmo, bet ir ekonominių sunkumų, todėl jėgų sutelkimas grupėje jauniems kūrėjams leido sukurti didelių dimensijų instaliacijas. Nemažiau svarbus buvo tokių grupių mobilumas. Atsisakoma pasyvios laukiančio bei kviečiamo menininko pozicijos. Pasitelkdamos naujas komunikacijas ir savo narių organizacinius sugebėjimus, tokios grupės palaiko tarptautinius ryšius ir yra pajėgios realizuoti įvairių rūšių projektus vis kitose vietose skirtingomis sąlygomis.


Rytų ir Vidurio Europos jaunųjų menininkų grupes vienijo atvira kosmopolitinė laikysena, orientuota ne tik į didžiuosius meno centrus, bet ir į kuo platesnį meninės veiklos lauką. Daugelis anuomet susikūrusių grupių suvaidino svarbų vaidmenį tarptautinėje meno arenoje, tačiau jų gyvavimas buvo trumpalaikis.


Kitaip susiklostė „Baltoms kandims“, kurios į grupę susibūrė šiam judėjimui jau atslūgstant, joms pavyko ne tik perimti šią strategiją, bet ir sukurti stebėtinai patvarų darinį. Daugiau nei per du dešimtmečius šis šešetukas per visas gyvenimo permainas išsaugojo artimą draugystę ir kūrybinį bendradarbiavimą. Kiekviena iš grupės narių ir šiandien šalia savo individualios kūrybos, pedagoginės ar mokslinės veiklos prioritetą vis dar suteikia kolektyviniams projektams.
Jau kūrybinio kelio pradžioje „Baltos kandys“ dalyvauja ne tik specifinėse tekstilės parodose, praplėsdamos šios srities ribas, bet ir tampa šiuolaikinio meno parodų, pasitelkiančių įvairiausias tradicines ir naujas medijas, dalyvėmis. „Kandžių“ meninių projektų geografija labai plati: šalia Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Anykščių, Kėdainių, Molėtų, Alantos, Nidos – Lietuvoje, joms savaime suprantama savo kūrinius perkelti ne tik į Rygą, Varšuvą, Lodzę, bet ir į Edinburgą, Glazgą, Dubliną, Diuseldorfą, Berlyną, Drachteną, Paryžių, San Tropezą, Kijevą,  Maskvą ir net į Pekiną, Tokijų, Delį, Kalkutą, Katmandu, Rosarijų bei Buenos Aires.


Kiekvieną didelį ar mažą savo sumanymą, dideliame mieste ar mažytėje vietovėje „Baltos Kandys“ įvykdo vienodai profesionaliai ir atsakingai.


Lūžiniai „Baltų kandžių“ karjeroje tapo 2003 metai, kai jos sėkmingai pasirodė Didžiojoje Diuseldorfo parodoje. Atidarymo metu jos rodė performansą „Mandala“, per kurį šešios menininkės viena kitą užklojo ryškiaspalvio veltinio gėlių ir vaisių apklotu, po to tarsi pabudę iš detalių sudėliojo ornamentinę kompoziciją. Neįprastas organiškų ir geometrinių formų derinys, kaip ir lėtas, bet gyvybingas pačio ritualinio veiksmo ritmas čia ne mažiau simboliškas nei savaip interpretuota mandala. „Baltų kandžių“ pasirodymas buvo pastebėtas ir iš čia menininkės kuratoriaus Hans-Werner Kalkmann pakviestos 2004 metais sudalyvauti tarptautinėje parodoje Bodenburgo pilyje. Lydimoje solidaus katalogo-knygos projekte „Bocca della Verità “ mokslininkai ir menininkai įvairiapusiškai interpretavo burnos temą. Iš akcijos su tais pačiais daugiasluoksniais elementais iš veltinio fotodokumentacijos menininkės sukuria fotografijų ciklą „Lūpos“. Sučiauptos, pravertos, šnabždančios, besišypsančios ir besijuokiančios lūpos išnyra tarp spalvotų žiedų ir vaisių, slepiančių veidus, bet atskleidžiančių jausmus. Jaunų lietuvių menininkių kadruotų performansų fotografijų su lūpų motyvais ciklas „Lūpos“ atsidūrė šalia pasaulinio garso žvaigždžių Joseph Beuys, Louise Bourgeois, Sam Francis bei tokių įžymių menininkų kaip Enzo Cucchi, Jorg Immendorff, Eva & Adele, Orlan, Veronika Bromova kūrinių. Šis projektas Bodenburgo pilyje lietuvėms baigėsi dar rezultatyviau. Suzanne van Hagen jas pakviečia į savo kuruojamą 2006 metų parodą „ART FAB/L‘Art/La Femme/L‘Europe“ Sen Tropeze. Čia „Baltos kandys“ su kūriniu „Mandala“ dalyvauja parodoje su geriausiomis nūdienos menininkėmis iš dvidešimties šalių, tokiomis pripažintomis kūrėjomis kaip Eija-Liisa Ahtila, Chantal Akerman, Vanessa Beecroft, Monica Bonvicini, Rineke Dijkstra, Marlene Dumas, Valie Export, Katharina Fritsch, Annette Messager, Tatiana Trouve. Iš mūsų Baltijos šalių dar buvo pakviestos Katrina Neiburga ir Liina Siib. Tačiau tada dar būtų buvę sunku patikėti, kad lietuviškos „Mandalos“ kelionė tik prasideda ir kūrinys įvairiausiomis variacijomis bus parodytas ir dar dviejuose kontinentuose.


Kurdamos šiuolaikinį meną moterys dailininkės dažnai naudojasi tekstilės medžiagomis ir technikomis. Čia užtenka prisiminti Louise Bourgeois, Meret Oppenheim, Magdalena Abakanowicz skulptūras, Annette Messager instaliacijas ar Rosemarie Trockel, Ghada Amer ir Audronės Petrašiūnaitės dvimačius kūrinius. Tačiau joms tekstilinės medžiagos yra tik vienos iš daugelio kitų šalia molio, metalo, plastiko, dažų. O audimą, mezgimą, nėrimą, vėlimą ar siuvinėjimą jos dažniausiai renkasi ironiškai kaip specifiškai moteriškas technikas feministiniams turinio aspektams išryškinti. Skirtingai nei dauguma šių menininkių „Baltos kandys“ tekstilei nepriskiria jokių negatyvių konotacijų, tokių kaip priverstinis užsidarymas namie ar antrarūšė namudinė veikla. Šešetukas žavisi tekstilės kūrimu kaip būdu sutverti ypatingą artumą bendruomenėje. Vilnos, drobės, šilko ar medvilnės audimas, balinimas, vėlimas, dažymas, rišimas joms yra svarbūs ritualai suteikiantys kasdienybei prasmę ir sukuriantys šventę. Tekstile „Baltos kandys“ dar labiau žavisi dėl jos archajiškumo, nepertraukiamo ryšio su etnografinėmis ir nomadinėmis kultūromis, kaip ir senovinėmis civilizacijomis. Dar studijų metais jos labiau nei klasikine gobeleno technika žavisi lietuviškų etnografinių juostų pynimo tradicija ir iš Vidurinės Azijos atkeliavusiomis vilnos vėlimo ir šilko dažymo technikomis. Vėliau per studijines išvykas į Aziją ir Japoniją puikiai susipažįstama su dar ne viena tradicine technika. Plačią šių išraiškos būdų paletę menininkės laisvai derina ir pajungia šiuolaikinei plastinei kalbai.


Grupės narės, neramios piligrimiškos būtybės, kaip tikros kandys nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Grupės pavadinime yra ir daugiau užuominų. Pirmiausiai į pačių kūrėjų dažniausiai pasirenkamą priemonę – rankomis veliamą ir dažomą veltinį. Vilna jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tik kaip „baltoji“ jų atmaina menininkės ne naikina, o kuria šia medžiaga. Veltiniu jos susidomėjo dar studijuojamos Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su savo dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene jos organizavo pirmą tarptautinį veltinio vėlimo simpoziumą Lietuvoje. Taip jų kvietimu į šį renginį iš Alma Atos atvyko ir patirtimi pasidalijo tekstilininkė, profesorė Saole Bapanova, kuri daug metų puoselėjo seną Kazachstano nomadų veltinio vėlimo tradiciją.


Įvaldę veltinio technologiją „Baltos kandys“ kuria ne tik tradiciškai plokščius veltinio kilimus, bet ir novatoriškai ją pritaiko trimačiams objektams. Jos velia didelių ir mažų skulptūriškų formų kūrinius. Daugelis jų instaliacijų dėliojamos iš smulkių rankomis veltų trimačių detalių. Ne mažiau aistringai menininkės eksperimentuoja su spalvomis. Tradicinių Vidurio Azijos veltinio kilimų grafiškomis kontūrinėmis linijomis atidalinamus kontrastingų spalvų laukus jos pakeičia ne mažiau ryškiomis, bet tapybiškai susiliejančiomis vaivorykštės spalvomis arba monochromija. Čia atsisakoma Vidurio Azijos klajoklių tautų veltiniams charakteringų baltų kontūrinių siūlių. Geometrinę abstrakčią ornamentiką pakeičia realistinis vaizdavimas. Be to lietuvės eksperimentuoja veltinį margindamos technologijomis, skirtomis šilkui ar medvilnei dažyti.


Metams bėgant šalia veltinio jos vis dažniau pasitelkia šilką, susižavėję jo blizgių bei matinių faktūrų kaita, šviesos slydimu ornamentiniais blizgiais paviršiais.


„Baltos kandys“ renkasi tekstilę ir kaip medžiagą, gebančią suteikti šilumą, saugumą. Daug dėmesio skiriama ir šiosios ryšiui su žmogaus kūnu. Iš čia išplaukia polinkis į apeiginius veiksmus. Savo sukurtus tekstilinius objektus performansų metu menininkės panaudoja kaip simbolinius atributus. Taip pievoje po šimtametėmis liepomis, ant jūros pakrantės uolų ar koplyčioje jos ceremoningai susėda prie vaišių stalo. Net ir pats tekstilės kūrimo procesas pavirsta iškilmingu ritualu.

Performanse „Ritinimas“ šešetukas pievoje paupyje džiovina balinamas drobes, užsimindamos apie lietuviškus etnografinius papročius ir kartu sukurdamos poetišką teatralizuotą veiksmą. Panašiai žiūrovas gali pastebėti įkvėpimo impulsų miške ar Pekino senamiestyje paieškas.


Kai kada svarbi reikšmė tenka ir instaliacijoms ar skulptūriniams objektams reikalingų tekstilės mažyčių detalių skaitlingumui. Šimtų vilnos „spirų“ ar šilko „kokonų“ suformavimas bei dėliojimas ar vėrimas rankomis pareikalauja kantrybės, darbštumo, precizijos, bet tuo pačiu prilygsta meditacijos praktikoms.


Tekstilės magija menininkėms slypi ir jos tradicijos nepertraukiamume. Iš čia ir tekstilės kūrimo kaip tėkmės įvaizdis.


Tėkmės įvaizdžiui sustiprinti pasitelkiami ir laiko fenomeną eksploatuojantys menai: performansai, akcijos, video filmai, fotografijos ir galiausiai centrinis eksponatas – interaktyvi instaliacija „Suktinis“. Vaizdų tėkmė čia sukasi ratu ištirpdydama erdvės ir laiko ribas. Iš tekstilės ir judesio kuriama efemeriška, spalvinga ir džiugi patirtis.


Visus „Baltų kandžių“ kūrinius, medžiagiškus ir medialinius, lydimus judesio, garsų, kaip ir sustingusius, vienija ypatingas intymumo ir viešumo derinys. Menininkės kiekvienam projektui realizuoti sukuria savotiškas mikro bendruomenes. Šešetukas gali įtraukti ir kitus dailininkus, muzikus, šokėjas, architektus. „Baltoms kandims“ kūryba yra darbas ir bendradarbiavimas, taip pat kaip apeigos, ceremonija, ritualas. O gal tiesiog poetinis veiksmas? Parodose ir performansais jos sukuria šventę, į kurios tėkmės sūkurį įtraukia ir žiūrovus. Ir taip kandys gali būti baltos.

Prof. dr. Raminta Jurėnaitė

 

LDM inf.

Parodoje „Didžioji gatvė“ – legendinė ir kasdienė praeitis, intriguojantys pasakojimai apie Chodkevičių rūmus ir pirmą kartą muziejaus istorijoje – galimybė ateiti kartu su gyvūnu

Rugsėjo 26 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaroma Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklo „Vilniaus gatvės“ antroji paroda „Didžioji gatvė“ (veiks iki 2020 m. sausio 12 d.).
SPAUDOS KONFERENCIJA – rugsėjo 26 d., ketvirtadienį, 11 val. Joje dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, projekto vadovė dr. Margarita Matulytė, parodos kuratoriai Justina Augustytė ir Donatas Snarskis, moksleivių parodos kuratorė Bartė Kuolytė.

Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe. Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Kaip formavosi ši senoji gatvė, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jos gyventojus – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti ikonografijoje, artefaktuose, archyviniuose dokumentuose.

Legendinės ir kasdienės praeities liudijimai
Didžiosios gatvės savitumą atskleidžia ekspozicinės temos: „Laisvas oras“, „Tikra tiesa“, „Mėlynas kraujas“, „Parnaso kalnas“. Vaizdinius gatvės pasakojimus parodoje perteikia Jono Rustemo, Juozapo Peškos, Jurgio Hopeno, Zigmunto Čaikovskio, Justino Vienožinskio, Adolfo Valeškos ir kitų dailininkų kūriniai. Tarp jų – Nacionalinio muziejaus Varšuvoje parodai deponuotas įspūdingas Martyno Zaleskio paveikslas „Vilniaus rotušė“, atkuriantis XIX a. vidurio svarbios miesto aikštės vaizdą. Socialinio, ekonominio ir teisinio miesto gyvenimo centras tapo pagrindiniu „laisvo oro“ laiduotoju ir terpe. Tai patvirtina unikalus parodos eksponatas – rotušėje 1511–1654 m. pildyta Vilniaus miesto magistrato aktų ir dekretų knyga. Mėlyno kraujo metafora nurodo į prestižinėje miesto gatvėje rezidavusias aristokratų šeimas – čia gyveno Radvilos, Pacai, Chodkevičiai, Tyzenhauzai, Goštautai, Plateriai. Vienas jų prabangaus gyvenimo liudijimų yra austrių geldelės – gurmaniškų patiekalų liekanos, archeologų rastos Pacų rūmų teritorijoje. Ekspozicijos puošmena – vaistinės gulbė, kuri ne vienai vilniečių kartai tapo nostalgišku senojo Vilniaus simboliu. Gatvės polikonfesiškumą atspindi ikonografija, o vienas originalus istorinis dokumentas įrodo, kad Didžiojoje gatvėje greta katalikų, stačiatikių, reformatų šventovių 1897 m. įkurta Margaret Hakodeš sinagoga. Didžioji gatvė tapo ir Vilniaus kultūrinio gyvenimo centru – čia veikė miesto teatras, kūrėsi kino teatrai, Tallat-Kelpšos muzikos mokykla, Vilniaus modelių namai, Lietuvos dailės muziejus, fotoateljė, dailininkų dirbtuvės. Atskira salė skirta tapytojo Algimanto Jono Kuro studijoje vykusiems bičiuliškiems susitikimams – čia kolegos portretus kūrė Augustinas Savickas, psichodeliškai eskizavo Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Dalia Kasčiūnaitė, Henrikas Natalevičius, dailininko savadarbiu lanku šaudė dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, o džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas užbėgdavo palošti kortomis.

Įspūdžiai iš pirmų lūpų
Parodoje miesto gatvė, kaip kultūros reiškinys, tampa muziejinės ekspozicijos objektu, kuris atskleidžiamas, pasitelkiant įvairias medijas. Ką dailininkė Veronika Šleivytė kalbėjo per savo parodos Ateizmo muziejuje atidarymą, kur pokariu filosofai Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas prie „buržuikos“ arbatą gėrė, kodėl tapytojas Pranas Gudynas tapo restauratoriumi, kaip skamba poetės Birutės Pukelevičiūtės ir rašytojo Kazio Borutos balsai – galimybę patirti tokius įspūdžius suteikia interaktyvus garso žemėlapis (autorius Marius Juknevičius). Socialinę ir urbanistinę panoramą išplečia archyvinė kino kronika – nuo 1919 m. iki nepriklausomybės atkūrimo kintančių gatvės vaizdų kaleidoskopas (montažo autorė Julija Matulytė). Tęsiant Jano Bulhako tikslingą Vilniaus architektūros fotografavimą, vykdomas nuoseklus šiandienos gyvenimo fiksavimas (fotografas Tomas Kapočius), kuris jungiamas į parodoje demonstruojamą gatvės fotokroniką. Pirmą kartą Lietuvos muziejų praktikoje yra kaupiamas gatvių autentiško garso archyvas – įrašomi gatvės kasdienybės, įvykių, atmosferos garsai ir jų pagrindu kuriami garso koliažai (autorius Marius Juknevičius).

Chodkevičių rūmų paslaptys
Gatvės istorijai skirtos ekskursijos (autorius Jurgis Atroškevičius) jau tapo šio parodų ciklo tradicija. Didžiosios gatvės maršrutas ekspozicines sales jungia su natūra ir ne tik pasakoja apie ryškius paveldo objektus, bet atskleidžia ir mažai žinomus, intriguojančius faktus (kur gyveno ir dirbo režisierius Šarūnas Bartas, kurdamas savo pirmąjį vaidybinį filmą „Trys dienos“, ir kt.). Savarankiškai ekskursijai sukurtas pieštinis gatvės sociotopografinis žemėlapis (dailininkas Žilvinas Jagėla) bei jį papildantis internetinis puslapis (sprendimo autorius Arnoldas Urbelis).
Specialus ekskursas veda po Chodkevičių rūmus – Lietuvos dailės muziejaus būstinę. Lokali ekskursija supažindina su rūmų istorija ir gyventojais iki XX a. Nuo XVII a. čia rezidavo Chodkevičių šeima, 1812 m. buvo įsikūrusi besitraukianti Napoleono kariuomenė, 1834 m. įrengtas Medicinos-chirurgijos akademijos studentų bendrabutis, o nuo 1919 m. rūmuose gyveno Vilniaus universiteto dėstytojai. Čia buvo „lito tėvu“ vadinamo ekonomisto Vlado Jurgučio, filosofo Vosyliaus Sezemano, poeto Kazio Binkio, rašytojo Kazio Borutos, teatrologės Irenos Veisaitės ir kitų ryškių mokslo, meno, kultūros žmonių butai. Didžiausia staigmena – Levo Karsavino slėptuvė, kurią 1944 m. filosofo šeima įsirengė rūmų rūsiuose.
Informacija apie ekskursijas internete https://www.ldm.lt/vpg/  Registracija: tel. +370 687 71586 ir el. paštu: [email protected]

Tai ir mūsų istorija!
Pagrindinę ekspoziciją lydi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos moksleivių paroda „Didžioji gatvė: gatvės istorijos“ (kuratorė Bartė Kuolytė, mokytojai doc. dr. Audrius Novickas, Valdas Aničas, Ona Grigaitė, Linas Augutis). Ši netradicinė pop-up paroda yra tarptautinio projekto „REvivEU“, kurio devizas – „Tai ir mūsų istorija!“, dalis. Dešimtyje Europos šalių (Nyderlanduose, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Kipre, Lietuvoje) bendradarbiaujant su vietos muziejais ir bendruomenėmis rengiamos parodos, skirtos Europos kultūros įvairovei ir europiečius vienijančiam paveldui, istorijai, vertybėms pažymėti. Vilniaus moksleivių pieštos, lipdytos, animuotos gatvės legendos įtraukia vienos seniausių sostinės gatvių gyvenimą į bendrą neformaliąją Europos istoriją.

Pranciškaus Skorinos ūsai ir kitos vaikų pramogos
Jauniausių parodos lankytojų laukia spalvinimui skirti piešiniai (dailininkas Žilvinas Jagėla). Spalvindami asmenybių portretus vaikai susipažins su Didžiosios gatvės herojais: knygų leidėju Pranciškumi Skorina, kuris Didžiojoje gatvėje 1522 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje spaustuvę, pirmąja Lietuvos rašytoja moterimi Sofija de Šuazel-Gufjė, kuri 1812 m. susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I ir Napoleonu Bonapartu, fotografu Stanislovu Filibertu Fleriu, kuris Didžiojoje gatvėje įsteigė fotoateljė ir 1908 m. čia įamžino Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, ir kitomis istorinėmis personalijomis. Įvairaus amžiaus moksleiviams parengta diferencijuota gatvės pažinimo edukacinė programa (grafikė Jolanta Sereikaitė).
Informacija apie edukacinių užsiėmimų temas internete - https://www.ldm.lt/vpg/ Registracija: tel. 8 659 58056 ir el. paštu: [email protected]

Pasaulinė gyvūnų diena muziejuje
Gatvės fenomenui skirtos parodos kontekste muziejus organizuoja vienos dienos akciją „Švęskime Pasaulinę gyvūnų dieną muziejuje!“. Pirmą kartą Lietuvos muziejų istorijoje į ekspozicines erdves kviečiami lankytojai su savo draugiškais augintiniais. Jie turės galimybę drauge pasivaikščioti „Didžiąja gatve“, dalyvauti gatvės įvykiuose, patirti nuotykių, pasidžiaugti gera kompanija. Spalio 4 d. didikų Chodkevičių rūmai plačiai atvers duris gyvūnams – jiems įėjimas nemokamas.
Informaciją apie parodos lankymo su augintiniais sąlygas teikia Ryšių su visuomene skyrius: tel. (8 5)  262 18 83 ir el. paštu: [email protected]


Pagrindiniai partneriai:
Lietuvos nacionalinis muziejus
Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla

Partneriai:
Algimantas Jonas Kuras
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“
Kino studija „Kinema“
Kretingos muziejus
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus
Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Rokiškio krašto muziejus
„Skalvijos“ kino centras
Šiaulių „Aušros“ muziejus
Tarptautinis fotografijos paveldo konsorciumas „Photoconsortium“
Varšuvos nacionalinis muziejus
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Vilniaus universiteto biblioteka
Vilniaus universiteto Zoologijos muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“

Rėmėjai:
Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje
BTA Baltic Insurance Company
UAB „Ekspobalta“
UAB „Media Traffic“
UAB „Vilko apetitas“

 

Juozapas Peška, Vilniaus Didžioji gatvė
Juozapas Peška, Vilniaus Didžioji gatvė
LDS inf.

Milenos Pirštelienės ir Agnės Šemberaitės keramikos meno paroda „REM miego fazė“

Rugsėjo 25 d., trečiadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2,  Vilnius) atidaroma  Milenos Pirštelienės ir Agnės Šemberaitės keramikos meno paroda „REM miego fazė“.
Nakties miego metu REM fazė (Rapid Eye Movement – angl.) pasikartoja keturis-penkis kartus, kaskart uždarydama vieno ciklo ratą. Neramaus miego fazės metu žmogaus smegenys yra aktyviausios. Jos apdoroja praėjusios dienos patirtis, priverčia nevalingai judėti užmerktas akis, kūną sukausto paralyžiumi ir sukelia ryškius sapnus, kupinus užkoduotos informacijos. Mokslinių knygų autorė Jennifer Ackerman yra pasakiusi, kad miegas primena nardymą po vandenį – su kiekviena faze neriame vis giliau. Žmogaus pasąmonė budri. Tarsi po nebylaus fiziologinių procesų ritualo, pasąmonė atrakinama, kartu išplukdant prisiminimus, tolimas vizijas... sapnus.          

   
Neramaus miego fazė – raktažodžiai, į vieną kolektyvinę parodą subūrę dvi Lietuvoje gerai žinomas šiuolaikinės keramikos autores Agnę Šemberaitę ir Mileną Pirštelienę. Virš dvidešimt metų šioje meno srityje dirbančios kūrėjos yra aktyvios lokalių ir tarptautinių parodų dalyvės, konkursų prizininkės, keramikos parodų kuratorės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės. Be to, kurso draugės ir ilgametės bičiulės.      


Tema, sudominusi menininkes, žmoniją traukia jau nuo senųjų civilizacijų laikų. Nors teorijos nėra iki galo pagrįstos, šiandien mokslas tiki, kad sapnai atspindi pasąmonėje glūdinčią informaciją, žmogaus patirtis ir psichofiziologinius procesus. Įsisąmonintus bei neįsisąmonintus veiksnius, padedančius geriau suvokti save ir išorinį pasaulį. Vis tik, pagrindiniu parodos akcentu tampa ne tik sapnų tematikos universalumas, suteikiantis platų interpretacijų diapazoną, bet ir gana skirtinga dviejų kūrėjų plastinė, stilistinė raiška. Agnės Šemberaitės kūrybai būdingos daugiafigūrinės kompozicijos, kurių pagrindinėmis dominantėmis tampa siurrealios, pasakiškos, antropomorfiškos būtybės portretiniais veidais. Tradicinio kūniškumo suvokimas ir jo dekonstravimas, stilizuoti, vietomis provokatyvūs Agnės Šemberaitės personažai šį sykį persipina su Milenos Pirštelienės architektūrinėmis konstrukcijomis; vienišais miestų labirintais, kuriuose niūrios grafinės-linijinės erdvės pamažu rimsta, šviesėja, kontekstualiai pereinant prie meditacinės, japonų kultūrai būdingos tuštumos estetikos. Iš tiesų, paslaptingai skambančiame parodos pavadinime galima įžvelgti abi autores vienijantį sumanymą – siekį atskleisti individualius kūrybinius polėkius, kartu įrodant (ne)ribotas šiuolaikinės keramikos technikų bei idėjų galimybes. Klausimas – kur baigiasi keramikos žanro ribos – šiandien nebeaktualus. Dabar smalsumą kelia žanro galimybės. Hibridizacija. Kiek keramikos menas pavaldus žanriniams eksperimentams. Ugniai ir orui. Savotiškai alchemijai. Pažvelgus į kūrinius tampa akivaizdu, kad esama keramikos medžiagų įvairovė (akmens masė, porcelianas, fajansas, glazūros, pigmentai...), elektriniai ir raku degimai – tai sudėtingi įrankiai, tačiau ne konstanta. Autorių siekiamybe tampa noras išlipti iš tradicinio medžiagiškumo, pirmenybę teikiant teminiams išieškojimams ir individualiems technologiniams eksperimentams.


Skirtinga autorių stilistika ir kūrinių ciklai pamažu ekspozicijų salėje asimiliuoja, sugula į bendrą, fantasmagorišką sapnų albumą. Kolektyvinės pasąmonės, universalių archetipų ženklai, sukurti mus siejančių tarpkultūrinių mitų, folkloro čia persipina kartu su asmeninėmis patirtimis ir nuojautomis, vidiniais konfliktais bei troškimais, įgavusiais simbolinių sapnų pavidalus. Kūrinių tarpusavio komunikacija pina neįprastą naratyvą – vietoje kino kameros ir teatro scenos čia sąveikauja keramika, grafika, mažoji skulptūra ir architektūra. Detales išdidinanti fotografija. Sapnų regėjimams suteikiama savita, laiko įstiklinta kompozicija, kurioje atsiskleidžia ne tik gerai atpažįstami, autorėms būdingi meninės kalbos ženklai, bet ir asmeninių gyvenimo apmąstymų verpetai. Jie pripildo keramikinę plokštumą, figūratyvą, sukuria savitą erdvių panoramą. Gamtos ir betono miestai, apaugę tolimo pasaulio ilgesiu, nerimu ir mirtingumo suvokimu, alsuoja apleistumu ir tuštuma. Tačiau retsykiais, šiame pasąmonės žemėlapyje išnyra keisti, deformavę, kažkur realybėje matytų veikėjų šešėliai. O gal jų siurrealūs atspindžiai.  


Ratas vėl užsisuka. Tarsi panirus į naują miego ciklą, kurio metu pakliūname į fiktyvų, erdvėlaikio neturintį pasaulį, šiuolaikinės keramikos parodos „REM miego fazė“ ekspozicijoje žiūrovai kviečiami tapti racionaliais pasąmoningo sapno dalyviais (menotyrininkė Kamilė Pirštelytė).
Šiuolaikinės keramikos paroda „REM miego fazė“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki spalio 15 d. Parodos lankymas – nemokamas.


Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Agnė Šemberaitė
Agnė Šemberaitė
Milena Pirštelienė
Milena Pirštelienė
VGMC inf.

Retrospektyvinė Petro Repšio piešinių paroda

2019 m. spalio 1–31 dienomis VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ veiks retrospektyvinė Petro Repšio piešinių paroda.
Parodos atidarymas ir piešinių katalogo pristatymas 2019 m. spalio 1 d., 17.30 val.
VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3).

Parodoje ir ją lydinčiame kataloge pirmą kartą pristatoma retrospektyvinė Petro Repšio piešinių kolekcija. Per ilgus kūrybos metus sukaupti piešiniai menininkui buvo ir pagalbinė išraiškos priemonė, ir savarankiška kūrybos sritis, atskleidusi piešėjo talentą ir išskirtinį atidumą aplinkai. Asmeninėje dailininko kolekcijoje sukaupta šimtai piešinių pieštuku, anglimi, pastele, tušu bei kitomis priemonėmis. Ją sudaro tiek savarankiškos kompozicijos, tiek jų serijos, sukurtos nuo XX a. 7-ojo deš. iki šių dienų.
Repšys – išskirtinė lietuvių dailės figūra. Jo kūryba remiasi į fundamentalų istorijos ir kultūros, mitologijos ir etnografijos pamatą. Vizualų pasakojimą dailininkas išmoningai kuria, įkvėptas klasikinių Vakarų Europos dailės epochų, pasiremdamas gyvenimo patirtimi, gausiu žinių klodu ir savita vaizduote. Daugelis jo vaizduojamosios ir monumentaliosios dailės pavyzdžių yra tapę neatsiejama Lietuvos dailės istorijos dalimi, nacionalinės kultūros paminklais.
Parodoje ir jos kataloge pristatomi skirtingų laikotarpių ir pobūdžio piešiniai, sutelkti iš asmeninio dailininko archyvo, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabineto ir artimų bičiulių rinkinių. Neabejojame, kad ši paroda ir leidinys – reikšmingas kultūros įvykis, padėsiantis visuomenę supažindinti su dar nežinoma Repšio kūrybos dalimi bei prisidėsiantis prie jo meninio paveldo išsaugojimo.


Kuratorės, katalogo sudarytojos ir tekstų autorės
Kristina Kleponytė-Šemeškienė
Jurga Minčinauskienė

Dizaineris
Gedas Čiuželis

Organizatorius
Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Lietuvos kultūros taryba

Partneriai
Lietuvos dailės muziejus
Vilniaus universiteto biblioteka
Vilniaus dailės akademijos muziejus
Lietuvos dailininkų sąjunga

Eksponatus skolino Arūnas Baltėnas, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Mikalojus Povilas Vilutis, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas

Informacija graphic.lt, +370 5 261 19 95

VDA parodų salių „Titanikas“ darbo laikas: II-VI 12-18 val.

 

Petras Repšys. Kompozicija. 9 dešimtmetis. Popierius, tušinukas
Petras Repšys. Kompozicija. 9 dešimtmetis. Popierius, tušinukas
Rūta Ostrovskaja

Ten, kur Skroblaus vingiai

Iš kelionių dienoraščio

Traukinys į Marcinkonis iš Vilniaus važiuoja triskart per dieną. Vaizdas pro langą toks, jog nustoji vėpsoti į telefoną. Ankstyvieji miško gėrybių rinkėjai su pilnais krepšiais kantriai sėdi ir laukia to vienintelio namo parvešiančio traukinio, o mes besimarkstydamos priešais saulę, žaidžiančią lieknuose pušų kamienuose, pasiekiame kelionės tikslą – medinukė carinio laikotarpio Marcinkonių traukinių stotis atvertomis durimis pasitinka mus ir vos kelis atvažiavusius. Galutinė maršruto stotelė, traukinys nustoja triukšmauti ir ore pakimba tokia tyla, jog pajunti, kad laikas čia teka visai kitaip nei Vilniuje, o orą norisi valgyti gabalais.

Lauros avys
Lauros avys
Augalais dažyti vilnoniai siūlai
Augalais dažyti vilnoniai siūlai
Kalytė Banga
Kalytė Banga
„Skroblaus vingiai“
„Skroblaus vingiai“
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Rosana Lukauskaitė

Rugsšviesmetis

Patricijos Gilytės instaliacijų paroda „Ekvinokcija“ KKKC Parodų rūmuose

Rugsėjis pajūryje šiemet – kosminis mėnuo: Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose duris tą pačią dieną atvėrė Šiuolaikinio meno mėnesiui skirtos parodos: „Moterys Mėnulyje“ ir Patricijos Gilytės instaliacijų paroda „Ekvinokcija“, sudaryta iš šiemet Klaipėdoje sukurtos „Equinox K-7392“ ir Austrijos miestui Lincui skirtos „Tri-Galaxian L-4116“ (2014 m.).

Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Jurgita Ludavičienė

Laikų būna visokių

VDA Telšių fakulteto dėstytojų paroda „Geriausi laikai“ parodų salėse „Titanikas“

Visuomet be galo mėgau Charleso Dickenso įžangą romanui „Pasakojimas apie du miestus“. Tą, kur sakoma – tai buvo patys geriausi laikai, tai buvo patys blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, pamenate? Nesvarbu, kad pirmą kartą ją perskaičiau Ray’aus Bradbury „Pienių vyne“, taigi tai jau buvo antrinė citata. Bet jos kuriama nuotaika nuo to laiko visuomet liko su manim. Tie patys laikai gali būti ir geriausi, ir blogiausi, gali spinduliuoti pažangą ir apšvietą, o tuo pat metu greta puikiai tarpti kvailybė ir skurdas.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Rengėjų inf.

Raimondo Gailiūno tapybos paroda „Neramus“

Lietuvos dailininkų sąjungos galerija Arka, Aušros vartų g. 7, Vilnius.

Atidarymas rugsėjo 19 d. 18 val.

Paroda veiks iki spalio 9 d.

Parodą organizuoja Contour Art Gallery, Vilnius.

 

Į Vilnių su naujausiais tapybos darbais sugrįžta vienas paslaptingiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų – Raimondas Gailiūnas. Rokiškyje kuriantis ir gyvenantis menininkas į Lietuvos tapybos lauką atėjo 1990-aisiais su „Angies“ grupe. Gyvendamas toli nuo meno centrų, dirbantis bendrabučio kambaryje įrengtoje studijoje, menininkas perkelia ant drobės šių dienų gyvenimą – jo ryškiuose, kūniškuose paveiksluose nugula asmeninės istorijos, citatos iš senųjų religinių paveikslų bei fotografijos, šiuolaikinių medijų įpiršti vaizdai. Ši paroda, tai pasakojimas apie neramias šiuolaikinio žmogaus vidines būsenas. Raimondo Gailiūno paveikslai perteikia tą nerimą, pasimetimą, laviravimą beprotybės prieangyje, išėjimą „už ribos“. Jie turi savyje jėgos, kuri Gailiūno tapyboje pasireiškia grotesku ir sarkazmu savo paties atžvilgiu. Autentiškas menininko atsivėrimas, gestinė tapyba, dideli drobių formatai – tai, ko pasiilgęs lietuvių tapybos tradicijas vertinantis žiūrovas.

Parodai atrinkta daugiau nei 60 tapybos darbų. Jie pasklis visose galerijos salėse pasakodami šešis neramius pasakojimus, sąlyginai pavadintus tokiais vardais: „Prisikėlimai ir kilìmai“, „Būtybės šalia manęs“, „Vilties saulės“, „Šalutinis kiemas“, „Trofėjai“, „Vidinės chimeros“. Visi tapybiniai pasakojimai jungiasi į vieną nuoseklią Raimondo Gailiūno studijoje pastaraisiais metais kurtą istoriją.

„Visas mano gyvenimas yra suvokti man užduodamus klausimus. Tik tai man yra tapyba“, – sako menininkas, 2013 metais išrinktas geriausiu Lietuvos menininku ArtVilnius meno mugėje. Raimondo Gailiūno darbai buvo eksponuojami  dviejose Mo muziejuje rengtose parodose, jo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje,  regioniniuose muziejuose, privačiose kolekcijose.

Menininkui atstovaujanti Contour Art Gallery rengia šią parodą bendradarbiaudama su dailininkų sąjungos galerija Arka. Dailininkas Raimondas Gailiūnas yra šios sąjungos nariu nuo 1992 metų.

Parodos kuratorė – menotyrininkė dr. Rasa Žukienė.

Parodos architektūrą kuria architektė Ieva Cicėnaitė.

Kilnojama galerija Contour Art Gallery rengia parodas erdvėse, galinčiose kuo geriau atskleisti pristatomų menininkų kūrybą. Nuolat kintanti ekspozicijų aplinka ne tik suteikia vis naują kontekstą autorių idėjoms, bet ir leidžia naujai pamatyti jų darbus, formuoja naują, platesnį požiūrį į meno kūrinius. Tarptautinėse meno mugėse rodanti atstovaujamų menininkų, tokių kaip Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Raimondas Gailiūnas, Rūta Vadlugaitė, darbus Contour Art Gallery jau sulaukė gerų vertinimų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – buvo tarp 7 geriausių ArtVilnius’ 18 mugės galerijų, ArtMadrid’ 19 meno mugės projekto „One Project“ kuratorė pasirinko galerijos pristatytą menininkę Rūtą Vadlugaitę, Italijos meno portalas Artribune Contour Art Gallery ekspoziciją įtraukė tarp 10 geriausių 2018 m. ArtVerona meno mugėje pristatytų galerijų, o Mantujos kunigaikščių rūmų (Palazzo Ducale di Mantova) muziejus pakvietė bendradarbiauti rengiant galerijos atstovaujamos menininkės Laisvydės Šalčiūtės parodą 2019 metų balandžio–gegužės mėnesiais.

Paroda LDS galerijoje "Arka" veiks iki spalio 9 d.

 

VDA inf.

Justinos (Pinkis) Gražytės paroda

Justina (Pinkis) Gražytė
To Be Continued...
2019 09 17 – 2019 09 28
Įprastai savo kūryboje autorė vengia tiesioginių asmeniškumų, tačiau ši paroda – išimtis. Gal todėl, kad tai pirmoji personalinė autorės paroda, kuri tuo pačiu tampa savotišku prisistatymu. Pagrindinis parodos personažas - pati kūrėja, o vyksmo laukas – jos gyvenimas. Siužetinės kompozicijos nukelia į kasdienos akimirkas praeityje, dabartyje ir ateityje. Trys galerijos erdvės simboliškai tampa skirtingais laikotarpiais, kuriuose autorė: prisimena svarbiausius įtaką, jai kaip žmogui ir kaip menininkei, padariusius reiškinius, perteikia dabarties pojūčius ir vizualizuoja netolimą ateitį. Ekspozicijoje menininkė sutalpino daug  save geriau pažinti leidžiančių reikšmingų elementų - skirtingas emocijas ir asmeninius išgyvenimus, aplinką, ryšius ir santykius, atradimus ir atsiminimus, svajones. Menininkės darbuose atsiskleidžia stiliui įtaką darę ir darantys pomėgiai – pogrindinė (underground) subkultūra, filmai ir komiksai atkeliavę iš „Marvel studios“ ir „DC Comics“ kompanijų, animacija, fantastika, mokslas ir kt.  Kūriniuose nestokojama humoro, ironijos ir sarkazmo, bet paraleliai atskleidžiamas ir sentimentalus santykis su šeima, tradicijomis, draugyste. Į parodą autorė siūlo žiūrėti ne kaip į dar vienos egocentriškos, spalvingos asmenybės išsišokimą, bet kaip į atvirą dialogą ar naują pažintį, kiekvienam kūriniuose atrandant panašumus ir skirtumus, sąsajas ir ryšius su šia paroda ir su ja pačia.
Dideli kūrinių masteliai, keisti siužetai, ryškios spalvos, tikslingas kūrinių neišbaigtumas, netobulumas,  medžiagiškumas, interakcija ir tarpdiscipliniškumas – yra būdingi autorės kūrybos bruožai. Nuo 2014 metų Justina (Pinkis) Gražytė savo kūryboje dažniausiai naudoja mišrią, skiautinio ir aplikacijos techniką (buitiškai ją įvardinanti tiesiog siuviniais). Nors sena-nauja nėra nauja tema šiuolaikiniame kultūriniame lauke, tradicinis skiautinys nėra plačiai paplitusi technika ir nėra dažnai transformuojama į naujas modernias šiuolaikinio meno parodų lankytojui pažįstamas ir priimtinas formas. Tikslingai rinkdamasi tokį raiškos būdą autorė siekia praplėsti šiuolaikinės tekstilės galimybes Lietuvoje, dar labiau interpretuoti skiautinio techniką ir pritaikyti jį dabarčiai, naudojant neįprastus elementus, audinius, formas, jas jungiant tarpusavyje, tuo pačiu įtvirtinant asmeninį kūrybinį tekstilininkės identitetą.
Justina Gražytė, draugams tiesiog – Pinkis,  2010 m. baigė tekstilės bakalauro, o 2012 m.  – magistro studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA), vizualinio ir taikomojo meno fakultete. Gausioje darbinėje biografijoje išsiskiria darbai teatruose, grafinio dizaino sferoje, galerijose. Nuo 2008 metų aktyviai dalyvauja kultūriniuose renginiuose, parodose, jas kuruoja. Inicijuoja, bei vykdo įvairius kultūrinius bei su kultūros edukacija susijusius projektus.

 

Lijana Šatavičiūtė

Tekstilininkės kambariai

Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ – galerijų savaitgalio dalis

Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje seniai nematėme tokio išsamaus vieno autoriaus kūrybinio pristatymo. Žinomos menininkės Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ (kuratorė – Evelina Jonuškaitė-Krupavičė) užima visas šios galerijos sales. Kiekviena jų skirta vis kitai temai, gvildenančiai menininkei aktualias egzistencijos problemas. Ekspozicija tiršta, gyvybingai pulsuojanti ir emociškai paveiki, vietomis su prasiveržiančia liūdesio ar ironijos gaidele. Instrumentai, kuriuos pasitelkia autorė, pirmiausia grynai medžiaginiai, atėję iš tekstilės srities (rankinis ir žakardinis audimas, siuvinėjimas, vėlimas, batika). Fotografija, vaizdo filmai ir technologiniai eksperimentai sugyvena su ilgaamžiais tekstilės gamybos būdais, nes visa, kas kuriama rankomis, – neatsiejama menininkės tapatybės dalis. Gali žavėtis Bogdanienės kūryba ar likti jai abejinga, tačiau turi pripažinti, kad suvaldyti tokius plotus sugebėtų ne kiekvienas.

 Eglė Ganda Bogdanienė, 2 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 2 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 4 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 4 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 4 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 4 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 5 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 5 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 5 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 5 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
 Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, 6 kambarys iš parodos „7 kambariai“. Autorės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas