Šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’20“ organizatoriai nusprendė dar kartą perkelti šių metų renginio datą iš rugpjūčio 27–30 d. į spalio 2–4 d. dienas. Renginys, kaip ir kasmet, vyks „Litexpo“ parodų ir kongresų centre.
Pažintis su Gyčio Arošiaus tapyba
XX a. pradžioje Filippo Tommaso Marinetti (1876–1944) „Futurizmo manifestu“ paskelbė nuosprendį Vittoria di Samotracia, senajai kultūrai, tradicinėms vertybėms, ir iškėlė „agresyvų judėjimą, karštligišką veiklumą, bėgimą, salto mortale“. Jis pasiūlė antausį ir kumštį, dailų automobilio kapotą, storą išmetamųjų dujų vamzdį ir lėkimą artilerijos sviediniu, militarizmą kaip vienintelį pasaulio sanitarą.








2020 06 30 – 07 18
Parodos atidarymas 2020 06 30 (antradienį) 18 val.
Paroda-performansas „Laukiu“ yra meditacija apie moters būtį, jos balsą ir žvilgsnį, matomumą ir girdimumą. Jį įkvėpė Kalifornijos menų instituto projektas Womanhouse, kai 1972 m. grupė moterų apleistame name rengė parodas, o menininkė Faith Wilding atliko performansą Waiting, moters gyvenimą išdainuodama kaip monotonišką laukimo litaniją. Laukimas – egzistencinio suspendavimo būsena. Laukiančioji yra „pakabinta“ tarp praeities ir ateities, čia ir ten, įkvėpimo ir iškvėpimo. Sulaikiusi kvapą laukiančioji stebi – ji yra membrana, chora, durys tarp dviejų pasaulių. Laukimas – tai liminali būtis tarp kalbų, kultūrų, miestų, gyvųjų ir mirusiųjų.
Iš pasakojimų apie 10-ąjį dešimtmetį
Susidūrus su praeities kūriniais, ar jie būtų vizualinio meno, ar kritikos tekstai, kino filmai, net roko baladės ar kvepalai, į mus dvelkteli ne tiek pats laikas, kiek, greičiau, jo ištrynimas – taškas A (anuomet) ir taškas B (dabar) staiga tampa vienu AB, ir galima pasitikrinti, ar dabartyje atsidūrę kūriniai išlaikė savo galią, ar veikia jų magija, ar buvo juose implantuotas ateities numatymas, leidžiantis vis dar būti aktualiems? Ypač įdomu žvelgti į tuos, sukurtus 10-ąjį dešimtmetį, jau kalbančius šiuolaikinio meno kalba (nesikabinėjant prie termino „šiuolaikinis“), nors taip pat liekančius praeitame šimtmetyje, net tūkstantmetyje, be to, didžioji jų dalis tiek prislėgti visiškos užmaršties, tarsi niekada nebuvo gimę. Kartais juos vos pamena net jų autoriai.





Vilniaus grafikos meno centras pristato naują leidinį – Nekenčiu sumaišties: Rimantas Sakalauskas.
Pagaliau vienoje knygoje modernizmo klasiko Rimanto Sakalausko gyvenimo ir kūrybos apžvalga.
Tai išsamus, įtraukiantis, puikiai iliustruotas pasakojimas apie legendinį menininką.
Knygos prieduose – reprezentatyvus kūrinių katalogas ir Sakalausko literatūrinės kūrybos fragmentai.
Galerija „Trivium“ toliau pristato parodas, skirtas pirmajam atgautos Nepriklausomybės dešimtmečiui ir paskutiniam XX a. dešimtmečiui, kai formavosi Lietuvos šiuolaikinis menas.
Nuo birželio 23 d. galerijoje „Trivium“ (Vitebsko g. 23) veikia tarpdisciplininio meno kūrėjo Audriaus Novicko paroda „Išvietinimai“.
Geriausias būdas paminėti karantino – su visom jo atsiskyrėliškom realijom – pabaigą ir pašlovinti gyvenimo pilnatvę. O taip pat – pagalvoti, kaip greitai ir lengvai viena ir kita gali apsikeisti vietomis. Štai taip pristatoma šiandien sostinės meno galerijoje „Kunstkamera“ pradedanti veikti nauja tapytojos Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės (g. 1970) kūrybos paroda „Eremas“, kurioje plačiai pristatoma vienuolinio gyvenimo turinys ir įvairovė.
Apie Valentyno Odnoviuno knygą „Stebėjimas. Priežasties tipologija“
Nuo seno žmonių pasąmonėje pasėta mintis, esą pasaulis yra stebimas iš viršaus visa reginčios ir teisiančios akies. Apvaizdos akis – iš krikščioniškos ikonografijos kilęs visur esančio ir viską matančio Dievo akies simbolis, siejamas su dieviškąja visagalybe, menantis anapusinį žvilgsnį, nuolatos stebintį žmoniją.
Aštuoni FAMM (Fotografijos ir medijos meno katedros) magistrantai kviečia į parodos atidarymą birželio 25 d. 18.00 val., kuriame patys suks vinilus (Local Girls). Kadangi pagrindinis magistro programos tikslas yra vykdyti meninį tyrimą įvairiose veiklos zonose, todėl ir parodoje pamatysite, kaip dažnai jos išeina ir už įprastinių menininko sampratos ribų. Pavadinimas nurodo į tekstinio formato failą, kuriame telpa ir teorinė meninio tyrimo dalis, ir kūrybinis projektas. Tuo pačiu bandoma apžaisti situaciją per menininko kaip darbuotojo problematiką. Kas nutinka, kai menininkas tampa savo parodos atidarymo vakarėlio didžėjumi, kokteilių plakėju ir svečių linksmintoju, plakato dizaineriu, dokumentuotoju, logistikos vadybininku, staliumi, o visų pirma ir tyrėju. Kaip atrodo menininko materialus ir nematerialus darbas?
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje 2020 06 20 — 11 14
Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas.
Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu P. Kalpokas prarado visus savo kūrinius – 120 paveikslų, kurie iš Mintaujoje vykusios personalinės parodos buvo vežami į Berlyne rengiamą jo parodą. Tik 16 iš jų 1937 m. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejui pavyko nupirkti iš privataus vokiečių kolekcininko H. Lüderio-Lühro. Šioje ekspozicijoje žiūrovai pirmą kartą išvys P. Kalpoko tapybos visumą, papildytą dar didesne prarastos kūrybos dalimi, kurią privatūs asmenys sugrąžino į Lietuvą iš įvairių šaltinių, dažnai iš užsienyje gyvenančių savininkų. Paroda leis pirmą kartą išsamiau susipažinti su reikšmingiausiu ankstyvuoju P. Kalpoko kūrybos periodu, pamatyti paveikslus, atnešusius jam šlovę svetur, ir įsitikinti neeiliniais tapytojo gabumais jaunystėje.