Laimos Kreivytės paroda-performansas „Laukiu“

2020 06 30 – 07 18

Parodos atidarymas 2020 06 30 (antradienį) 18 val.

Paroda-performansas „Laukiu“ yra meditacija apie moters būtį, jos balsą ir žvilgsnį, matomumą ir girdimumą. Jį įkvėpė Kalifornijos menų instituto projektas Womanhouse, kai 1972 m. grupė moterų apleistame name rengė parodas, o menininkė Faith Wilding atliko performansą Waiting, moters gyvenimą išdainuodama kaip monotonišką laukimo litaniją. Laukimas – egzistencinio suspendavimo būsena. Laukiančioji yra „pakabinta“ tarp praeities ir ateities, čia ir ten, įkvėpimo ir iškvėpimo. Sulaikiusi kvapą laukiančioji stebi – ji yra membrana, chora, durys tarp dviejų pasaulių. Laukimas – tai liminali būtis tarp kalbų, kultūrų, miestų, gyvųjų ir mirusiųjų. 

Dvi projekto „Laukiu“ dalys jau įgyvendintos Konstantino Kavafio bute-muziejuje Aleksandrijoje ir Soma galerijoje Kaire, Egipte. Čia eksponuota ir dabar į Vilnių atkeliavusi mašrabėja, kurią pagal menininkės dizainą sukūrė Kairo meistras Mahomed Diap. Drožinėta ažūrinė uždanga naudojama islamo architektūroje, dažniausiai balkonuose – pro ją galima matyti gatvę, bet iš gatvės nesimato, kas yra viduje. Taip, pačios būdamos nematomos, gyvenimą stebėjo Kairo ir Aleksandrijos moterys. 

Specialiai projektui „Laukiu“ Aleksandrijos menininkas Mahmoud Tareq sukūrė garso takelį. Jo kūrinys kartu su daugiabalse ir daugiakalbe Kavafio poezija tapo svarbia muziejaus transformacijos dalimi. Egipto performansuose dalyvavo ir menininkė Heba Helal iš Aleksandrijos, atlikusi laukimo raudą arabų kalba. Dėl pandemijos menininkai negalėjo atvykti – nors ir nematomi, jie yra girdimi.

Galerija „Artifex“ pasirinkta dėl tekstualios ir tekstilinės potekstės. Čia raštas yra tekstas ir ornamentas, o ornamentas nėra tik dekoracija. Ornamentas yra politiškas – tam tikri raštai, spalvų deriniai kuria emocinę ir prasminę įtampą – net jei nemokame jų skaityti (ypač jei nemokame). Norintys gali pradėti mokytis nuo Vilniuje viešėjusios Egipto menininkės Amiros Hanafi „Revoliucijos žodyno“. 

Dėkoju Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, kurios rezidencijų apsikeitimo programa tapo tiltu į kitą žemyną ir kultūrą, ir ypač programą inicijavusiai Rasai Antanavičiūtei, taip pat ambasadoriui Arvydui Daunoravičiui ir Lietuvos ambasadai Egipte, parėmusiai mano tyrimą ir atplukdžiusiai duris, Mass Alexandria studentams ir kuratorei Berit Schuck, Goethe instituto Kaire direktorei Johannai Keller, Konstantino Kavafio muziejui Aleksandrijoje ir Soma galerijai Kaire ir visiems draugams, padėjusiems ir padedantiems laukti.