Teatras
Ieva Tumanovičiūtė
Septintas kamuoliukas
„Naujojo cirko savaitgalis ’19“
Per festivalį „Naujojo cirko savaitgalis ’19“ prisiminiau epizodą iš Romaino Gary romano „Aušros pažadas“: „Žongliruodavau apelsinais, lėkštėmis, buteliais, šluotomis, viskuo, kas pakliūdavo man po ranka; mano noras kurti ir tobulėti, atlikti stebuklingą ir unikalų žygdarbį, trumpai tariant, meistriškumo alkis šitaip surado kuklų, tačiau aistringą išraiškos būdą. Jaučiausi atsidūręs prie stebuklų prieigų, srities, kurioje norėjau iškilti: pasiekti ir įvykdyti tai, kas neįmanoma. (...) Bet, kad ir ką darydavau, septintas kamuoliukas visuomet išsprūsdavo iš rankų. Šedevras likdavo nepasiekiamas, visada toks aiškus ne iki galo, toks nujaučiamas, bet neįmanomas pasiekti.“ Cirko artistus vienijantis meistriškumo alkis su siaubu verčia įsivaizduoti, kiek valandų per dieną jie žongliruoja, suka lanką, atlieka akrobatinius pratimus, t.y. treniruoja kūną ir dėmesio koncentraciją, kad įvykdytų tai, kas neįmanoma. Tačiau šiuolaikiniame cirke siekiama ne tik meistriškumo, bet ir pasakoti istorijas, perteikti idėjas bei kelti klausimus.
Aušra Paukštytė
Teatras vaikams, keičiantis gyvenimus?
Vaikų teatro festivalis „Assitej Artistic Gathering 2019“
Kai Niamh buvo šešeri, mama ją nusivedė į teatrą. Scenoje spektaklio aktoriams akomponavo arfa. Mergaitei šis instrumentas taip įstrigo, kad ji nepaliovė zyzti, kol praėjus metams mama galiausiai ją užrašė į arfos pamokas. Šiandien Niamh aštuoniolika, ji groja Nacionaliniame Didžiosios Britanijos jaunimo orkestre ir ką tik grįžo iš turo Niujorke. Jeigu ne tas atsitiktinis spektaklis prieš dvylika metų, mergina nebūtų ten, kur yra dabar.
Miglė Munderzbakaitė
Nužudyti optimizmą
Gildo Aleksos spektaklis „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“
Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Šįkart režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (premjera rugsėjo 7, 8 d.) panašiai ir prasideda, tiesa, žengiama dar toliau nuo rūbinės – į teatro kiemą.
Daiva Šabasevičienė
Galbūt surasim Dievo kelią...
Meno ir gyvenimo sombras
Nacionalinis Kauno dramos teatras jubiliejinius 100-uosius metus pradėjo simboline premjera „Sombras“ („Šešėliai“). Tai režisieriaus Gintaro Varno kūrybos kvintesencija, kurios turinį sudaro kelios pjesės – Federico García Lorcos „Pjesė be pavadinimo“ ir „Sombras“, Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“, taip pat įvairūs tekstai iš Lorcos, Antonino Artaud, Salvadoro Dalí kūrybos.
Ieva Tumanovičiūtė
Žiūrovas vaiduoklis
„Dėdė Vania“ Lietuvos rusų dramos teatre
Galimybė tapti nematomam jaudina vaizduotę – tai leistų slapčia priartėti prie kitų. Šią svają išpildo Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektaklis „Dėdė Vania“ (premjera – birželio 20, 21 d.). Nors menas ir taip leidžia žiūrovui iš arti stebėti veikėjų gyvenimą, šiame kūrinyje suartėjimas tampa dar intymesnis. Čia aktoriai vaidina, o žiūrovai vaidenasi – kaukė kiekvieną jų paverčia šmėkla, galinčia patekti į veikėjų kambarius, apžiūrėti jų daiktus, stovėti visai greta jų ir likti nematomam. Tik ar šis žiūrovą įtraukiantis žaidimas, suteikiantis potyrių, atskleidžia ką nors daugiau apie Antono Čechovo personažus, leidžia stipriau išgyventi jų dramas ar išplečia pjesės prasmes?
Monika Jašinskaitė
Teatro verslo pamokos Portugalijoje
Scenos menų savaitė Porto mieste (II)
Šiame tekste tęsiu praėjusiame numeryje pradėtą pasakojimą apie portugalų dramos teatro spektaklius, rodytus „+Week“ programoje, sujungusioje scenos menų festivalius „DDD – Festival Dias Da Dança“ ir „FITEI – Festival Internacional de Teatro de Expressão Ibérica“. Skaitytojams primenu, kad teko pastebėti, jog Portugalijoje sąvokos „meno kūrinys“ ir „industrijos produktas“ viena kitai neprieštarauja, o teatras yra ir menas, ir verslas. Manau, toks požiūris skatina menininkus ieškoti paveikių, bet ekonomiškų raiškos priemonių.
Ingrida Ragelskienė
Saulės ir smėlio teatras
Vasaros teatrinės patirtys: „Užpustyti“, „Eglė žalčių karalienė“, „Nerkis iš kailio“
„Esu teatro kritikė iš Lietuvos, jūs privalote mane įleisti“, – tokius niekus kalbėjau šią vasarą, įsitvėrusi tinklinės tvoros, juosiančios nedidelį amfiteatrą. Buvo gaila kaitroje numintų kilometrų žvyrkeliu į kalną, be jokių nuorodų, tik su guglo pagalba. „Čia vis ta nesveika tradicija skaičiuoti metus teatro sezonais, o stojus vasarai vėl ieškoti, ko nepametus, Graikijoje“, – keikiausi mintyse iš kišenės traukdama paskutinį vilties šiaudą – Scenos meno kritikų asociacijos kortelę, tą savaitę jau atrakinusią man Atėnų akropolio ir kelių muziejų vartus. Eureka! Sargas, užsimaukšlinęs klasikinę nuobodžiaujančio, saulės išvarginto graiko kaukę, neskubėdamas, oriai pravėrė vartelius. Žengiau į ten, mane pasitiko vėsesnio vėjo tumulas – „už tvoros, amfiteatro teritorijoje, cikados net ne čirpia, jos tiesiog žviegia“, – dar spėjau pagalvoti.
Monika Jašinskaitė
Teatro verslo pamokos Portugalijoje
Scenos menų savaitė Porto mieste (I)
Kelerius metus į akiratį patekdavę portugalų kūriniai vis nustebindavo stipriu meniniu poveikiu, nepaisant jų raiškos priemonių ekonomiškumo ir nedidelių materialinių sąnaudų. Teatro srityje didžiausią įspūdį padarė režisieriaus Tiago Rodrigueso darbas „Antonijus ir Kleopatra“, matytas 2015 m. Avinjono teatro festivalio „In“ programoje.
Laura Pačtauskaitė
Majakovskis iliustruoja mūsų gyvenimą
Pokalbis su dailininku Jonu Arčikausku
Scenografiją ir kostiumus Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektakliui pagal Vladimiro Majakovskio kūrybą kuriantis dailininkas Jonas Arčikauskas sako teatro vyksme nebrėžiantis ryškios ribos tarp dekoracijos ir kostiumų, nes kostiumas teatre nėra drabužis – tai mintis, idėja. Jono Vaitkaus režisuojamas spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pradės naująjį LRDT sezoną.
Ingrida Ragelskienė
Kodėl Lietuvai neliko vietos teatriniame Europos žemėlapyje
Prahos kvadrienalės apžvalga
Patyrusiems gyvenimo pilnatvę nepažini mirties baimė. Neišsipildęs gyvenimas – vienintelė mirties baimės priežastis. Širdies ritmu atidunksėjo Franzo Kafkos aforizmas, klajojant vieno iš genijui dedikuotų Prahos muziejų labirintais. Praha – slenkstis į tikresnę, sodraus turinio žmogiškos būties anapusybę – davė ženklą startui.
