Teatras
Laura Šimkutė
Sukonstruotas grožis
„Gob Squad“ spektaklis „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ festivalyje „Sirenos“
Dorianas Grėjus norėjo išsaugoti jaunystę ir grožį. Esamojo laiko žmonės savo jaunystę ir grožį bando konservuoti įvairiausiomis priemonėmis: neužtenka fotografijoje ar vaizdo įraše užfiksuotos akimirkos, norisi, kad pats kūnas taptų paminklu amžinam grožiui ir jaunystei. Kūnas tampa drobe, kurioje teptuko potėpius keičia skalpelis, o dažus – kremai, serumai, papildai ir visos kitos priemonės, padedančios atitolinti natūralius laiko tėkmės nulemtus procesus.
Linas Vildžiūnas
Prisiminimas / atsisveikinimas
„Vyšnių sodas“ Jaunimo teatre
Suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“, parodytas kaip „Naujosios dramos akcijos“ projektas 2009-ųjų rudenį ir pakartotas 2010-ųjų vasarą, nedideliam jį mačiusiųjų būriui įsiminė kaip vienas ryškiausių teatrinių išgyvenimų. Ir ne vien dėl spektaklio erdvės transformavimo, dabar įėjusio į madą, o tuomet dar gana netikėto, bet ir dėl to, kaip perkėlimas į tikrą aplinką buvo įprasmintas, padėjo susieti chrestomatinį Antono Čechovo tekstą su sava patirtimi.
Daiva Šabasevičienė
Balkonas su vaizdu į mus
Erico Lacascade’o „Balkonas“ Jaunimo teatre
„Balkonas“ – tai, ko reikia šiandieninei Lietuvai. Tai net ne spektaklis eksperimentas, o teatro kūrinys, savita meno, o tai reiškia ir psichologine, kalba fiksuojantis tas būsenas, kurios būdingos ne tik mažoms bendruomenėms, bet ir pasauliui apskritai.
Miglė Munderzbakaitė
Ne visada jauku, bet kartais paveiku
Festivalis „Išeities taškas“
Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“ – išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.
Ramunė Balevičiūtė
Triušis Edvardas ir kiti
Spektaklis vaikams Lietuvos rusų dramos teatre
„Esu laimingiausia, nes galiu pasakoti žmonėms istorijas“, – yra sakiusi amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo, išties užburiančiai papasakotos istorijos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ autorė. Šiandien teatre vaikams ne tiek daug pastatymų, sukurtų pagal šiuolaikinę literatūrą, todėl naujasis Rusų dramos teatro spektaklis „Triušis Edvardas“, kurio premjera įvyko praėjusio sezono pabaigoje, intriguoja vien dėl to (pagal DiCamillo knygą spektaklį prieš keletą metų pastatė ir Klaipėdos lėlių teatras).
Ieva Tumanovičiūtė
Jausmų režisūra
„Aš nieko neatsimenu“ Vilniaus mažajame teatre
Šiuolaikinio teatro kryptys rodo, kad šiandien žmogui trūksta laiko jausti. Itin stengiamasi vengti skausmo – atstūmimo, praradimo, nesėkmės ir kitokios kančios. Jautrumas bukinamas vaistais, priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, persidirbimu, informacijos srautais, stiprių įspūdžių paieškomis, atsitiktiniais santykiais ir t.t. Todėl ir teatre vis rečiau matome personažus, kurie jaustų, patirtų, išgyventų, užtat scenoje įvairiomis technologijomis stengiamasi atkurti šiuolaikinio žmogaus egzistencinę būseną – nuobodulio vengimą ir tobulos nejautros, užsimiršimo, malonumo paieškas. Todėl daliai šiuolaikinio teatro kūrėjų personažų jausmai neatrodo aktualūs.
Monika Jašinskaitė
Politinis teatras ir jo kritika Zagrebe
Tarptautinis alternatyvaus teatro festivalis FAKI 22
Visame pasaulyje kultūros atstovai dažnai mėgsta sureikšminti menininkų vaidmenį visuomenėje, o Lietuvos mene vis daugėja politiniais ir socialiniais projektais vadinamų iniciatyvų, kurios, deja, neretai taip ir nepasiekia išsikeltų tikslų. Norėdama iš arčiau pažvelgti, koks šiandien yra politinis teatras kitose šalyse, lankiausi Zagrebe, kur gegužės 21–26 d. vyko tarptautinis Alternatyvios teatrinės raiškos festivalis (kroat. Festival alternativnog kazališnog izričaja – FAKI). Iš šimtų kitų Europos festivalių jis išsiskiria savo formatu: turi politinę kryptį ir vyksta kultūros centre „Medika“.
Ingrida Ragelskienė
Cirke lietuvis, ko verkia, nežino
„Naujojo cirko savaitgalis ’19“
Rugsėjo 10 d. keturioliktasis „Naujojo cirko savaitgalis“ prasidėjo „Pikniku“ – akrobatikos, šokio akrobatikos, fizinės komedijos ir objektų manipuliacijos spektaklio eskizu. Man ši pretenzinga žanrinė gausybė tapo idealia menine forma ir idealiomis aplinkybėmis, leidusioms pasijusti svetima šioje kasdienybę praskaidrinančioje cirko šventėje.
Daiva Šabasevičienė
Ką skelbia Tryliktas apaštalas?
Jono Vaitkaus spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre
„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ – pirmoji Lietuvos rusų dramos teatro naujojo sezono premjera. Kritikai turėtų spektaklius žiūrėti, tuo labiau apie juos rašyti, po kelintos premjeros, pristatyti juos visuomenei tik po kurio laiko. Pirmiausia dėl to, kad didžiuosiuose spektakliuose dažnai vaidina dvi trys sudėtys, tad dažnai geri, o kartais ir geresni už pirmuosius aktoriai, vaidinę trečiame ar ketvirtame spektaklyje, profesionalioje spaudoje lieka net nepaminėti. Todėl kartais „žurnalistinio“ pobūdžio pašnekesiai apie „režisūrinį teatrą“ remiasi ne pamatinėmis šio termino prasmėmis, o tuo, kad nematę visų atlikėjų rašantieji apsiriboja bendromis įžvalgomis apie vieno ar kito režisieriaus darbus.
Laura Šimkutė
Nuoširdžiai infantilu
„Piti Peta Hofen Show“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis ’19“
Scenos menų mėgėjai rudenį pripratę pasitikti šventiškai, koncentruodamiesi į vieną prigimtinių žmogaus poreikių – linksmybių poreikį (ačiū Aušrai Kaminskaitei už šią mintį per viešą paskaitą apie cirko istoriją). „Menų spaustuvės“ organizuojamas „Naujojo cirko savaitgalis“ (šiais metais galbūt reikėjo pasvarstyti apie rebranding’ą, nes retam dirbančiam žmogui poilsio dienos prasideda nuo antradienio, ir šiaip pastaruoju metu festivalis labai plečiasi, bet tai jau priekabės dėl priekabių) linksmybių – kartais abstraktesne, kartais galbūt net pernelyg akivaizdžia forma – žada visuomet.
