7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Galbūt surasim Dievo kelią...

Meno ir gyvenimo sombras

Daiva Šabasevičienė
Nr. 29 (1308), 2019-09-20
Teatras
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.

Nacionalinis Kauno dramos teatras jubiliejinius 100-uosius metus pradėjo simboline premjera „Sombras“ („Šešėliai“). Tai režisieriaus Gintaro Varno kūrybos kvintesencija, kurios turinį sudaro kelios pjesės – Federico García Lorcos „Pjesė be pavadinimo“ ir „Sombras“, Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“, taip pat įvairūs tekstai iš Lorcos, Antonino Artaud, Salvadoro Dalí kūrybos.

 

Šis grožiu spinduliuojantis tekstų koliažas išprovokavo režisierių ne tik permąstyti savo kūrybos esminius atramos taškus, bet ir sąmoningai atsigręžti į jau sukurtus spektaklius. Tad nieko nuostabaus, kad didžiąją spektaklio dalį užima jo paties spektaklių citatos. Į „Sombras“ atklydo net ne šešėliai, o realūs kai kurių buvusių spektaklių personažai, tik šį kartą jie jau ieškojo ne autoriaus, bet žiūrovo, kuris dar būtų pajėgus juos suvokti ir priimti.

 

Režisierius, tikras grožio karalius, nuo pat pradžių užbrėžė griežtą liniją, nesistengdamas spektaklio paversti patogiu, greito vartojimo reginiu. Netgi estetiniu požiūriu jis sukūrė melancholišką, galima sakyti, niūrų spektaklį, didžiausias jėgas sutelkdamas į meno psichologijos ir moralės klausimus. Šis Varno spektaklis, kaip joks ankstesnis, yra savaip net negražus, nes visas dėmesys sutelktas į prasmių potekstes, kurios formuojasi tarp teksto junginių, tarp to, ką geriau ar blogiau ištransliuoja aktoriai.

 

Lietuvoje šiandien nebėra Lorcos ar Pirandello kūrybos bumo, tačiau užaugo nauja „Hario Poterio“ karta, kuri savaip susisiekia su pasauliu, artimu Lorcai ir Pirandello. Hario Poterio ir jo geriausių draugų iš Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos šiuolaikiniai „mokiniai“ turėtų nuolankiai stebėti menines burtų ištakas. Varną galima laikyti ypatingu kūrėju, analitiku, savo didžiąją kūrybos dalį skyrusiu šių autorių įvairioms interpretacijoms. Ne veltui į šį režisierių išskirtinį dėmesį vis dažniau atkreipia įvairūs ispanų teatro tyrinėtojai. Akivaizdu, kad šis menininkų ryšys neatsitiktinis.  

 

Lorca ir Pirandello mirė tais pačiais 1936 m., išsinešdami tam tikrus meninius dėsnius, kurie kiekvieną kartą naujai atgyja Varno sceninėse interpretacijose.

 

Meninis pasaulis, kaip saugantis Varno kūrybą šešėlis, formavosi ne tik statant konkrečiai šiuos autorius. Juk pirmieji šio režisieriaus spektakliai šiandien taip pat nemažai pasako apie jo siekį nuo pat pradžių kalbėti apie labiau nujaučiamus, išskirtinai meninius gyvenimo dėsnius. Liudmilos Petruševskajos „Lagaminas niekų“ (1984), Aleksandro Bloko „Balaganiūkštis“ (1986), „Bezdukas“ pagal lietuvių liaudies pasakas (1987) ir kiti spektakliai – tarytum parengiamieji darbai to, apie ką šiandien Kauno dramos teatre drąsiai kalba Varnas. „Sombras“ – jau penktas prisilietimas vien prie Lorcos kūrybos. (Pirmas pastatymas „Jei praeitų penkeri metai“ įvyko dar 1993 m. Vilniaus mažajame teatre, tuometinio Lietuvos akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro Mažojoje salėje.) Iki šiol ausyse skambantį Una Sombra (šešėlį) pirmą kartą sudainavo unikalus lietuvių baritonas Mindaugas Žemaitis. Tai buvo Giedriaus Puskunigio muzika Varno spektakliui „Gyvenimas – tai sapnas“ (2000). (Beje, rugsėjo antroje pusėje ta pati muzika nuskambės Krokuvos teatre „Bagatela“, kuriame Varnas netrukus baigs dar praėjusį sezoną pradėtą repetuoti naują „Gyvenimas – tai sapnas“ versiją.)

 

Premjerinį „Sombras“ spektaklį galima vertinti ir visiškai nieko nežinant apie Varno kūrybą, tačiau tokiems žiūrovams režisierius nenuolaidžiauja, nuosekliai priversdamas paklusti savo meniniams dėsniams. Pagrindiniu scenografiniu akcentu galima laikyti milžinišką, grėsmingai judančią laikrodžio švytuoklę. Ji ne tik „suriša“ skirtingų kūrinių ištraukas, bet ir skelbia amžinybę. Šiame spektaklyje laikas – ne judėjimas, ne mūsų kasdienybė, ne mus žudantis matmuo, čia laikas yra tai, kas amžina, o amžina yra tai, kas nematerialu. Todėl režisierius, žinodamas, kad spektaklio dramaturgiją lyg ir privalu kurti aktyviai formuojant tempo ritmus, elgiasi gana ramiai, visą kūrinio struktūrą pajungdamas tik savo minčių eksplikacijai. Tampa net šiek tiek nejauku, nes taip elgėsi šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, lygiai prieš metus Varšuvos „Teatr Narodowy“ sukūręs savo paskutinį spektaklį – Witoldo Gombrowicziaus „Jungtuves“. Spektaklis – lyg teatro vadovėlis, kai teatras gimsta „iš nieko“. Skirtumas tarp šių režisierių toks, kad Nekrošiui buvo labai svarbus kiekvieno personažo judesys, tik jam vienam būdinga choreografija, o Varnas dėmesį sutelkia į tekstą, laikydamas jį esminiu minčių varikliu. Todėl labai prasmingai nuskamba Mato Sigliuko Jaunuolio kad ir paskubomis ištarti žodžiai: „Bet mano veidas – mano, o jį vagia iš manęs. Aš buvau švelnus, dainavau, o dabar žmogus, toks kaip jūs, vaikštinėja mano viduje su dviem ar trim paruoštom kaukėm.“

 

Gyvenimas režisieriui padovanojo ne pykčio priepuolius, bet tam tikrą susitaikymą ir kartu – kai kurių tradicinio teatro taisyklių atsisakymą. Jis tiesiog tam tikrais pliūpsniais bando išsakyti tai, kas yra sakralu, paprasta, o tai reiškia – amžina.

 

„Mane erzina, kad viskas iš gatvės skverbiasi į mano namus“, – pasakys Varnas to paties Jaunuolio lūpomis ir tuo pačiu metu atvers „duris“ šešiems Pirandello personažams. Šis autorius tapo reikalingas dar ir dėl to, kad galėtų „patvirtinti“ tai, ką lig šiol Varnas aktyviai teigė pasitelkdamas Lorcos kūrybą. Šiandien prisidėjo ir Pirandello, kuris Tėvo lūpomis taria: „Gyvenimas pilnas tokių absurdų, kuriems visiškai nereikalingas panašumas į tiesą. Todėl, kad tie absurdai yra tiesa.“ Į poetiškai filosofinį audinį režisierius kelis kartus įterpia žemiškesnį, veristinį pasaulį. Ir nors italo Pirandello tekstas pilnas iliuzijų, ne mažiau paveikių nei ispano García Lorcos, Varnui svarbu šešis personažus panaudoti kaip šiuolaikinių verbatim ar kitų teatro principų taikymo bergždumą, kai dramatizuojama tai, kas nesudaro rimto turinio. Kita vertus, Varnui, kaip ir daugeliui didžiųjų režisierių, jau nesvarbūs įvairūs vertintojų svarstymai. Šio požiūrio pakeisti neįmanoma, tokie režisieriai kuria taip, kaip diktuoja jų kūrybinės nuostatos, jie renkasi sudėtingiausius kūrinius, kurių sceninę interpretaciją kartais net sunku įsivaizduoti.  

 

Atvesdamas Pirandello šešis personažus, Varnas tarytum įsileidžia į savo teatrą „svetimkūnius“ – žmones, kurie pradeda repetuoti, pagrindine užduotimi laikydami turinio kūrimą naudojant pačias įvairiausias išraiškos priemones. Ir ši pilka masė, kalbanti štampais, netaisyklingai kirčiuojanti tariamus žodžius, įtempusi veidus (nors sėdi nugara, puikiai matyti profiliai), vartojanti jaustukus „vau“, – visas šis „akyse pasenęs“ anturažas priešpriešinamas pagrindiniams personažams: Tėvui ir Podukrai. Vytautas Anužis ir Jovita Jankelaitytė tampa viso spektaklio atgaiva. Jų duetas – įdomiausias, glaudžiai ir natūraliai tarpusavy susaistytas. Nors Anužio ir Jankelaitytės vaidinami personažai sutrikę, šių aktorių pastangomis jie tampa žmonėmis, tiksliausiai atliepiančiais pagrindinį režisieriaus sumanymą. Tėvas besiardančiam, štampuose skęstančiam Vaido Maršalkos Režisieriui primena, „kad į pasaulį ateinama tūkstančiais pavidalų, tūkstančiais įvairiausių formų: medžiu ar akmeniu, vandeniu ar drugeliu... arba moterimi. Galima gimti netgi teatro personažu!“ Skirtingos teatro realybės, skirtingos aktorių vaidybos manieros, stilistiškai skirtingi kostiumai visiems laikams nubrėžia liniją tarp iliuzijų pasaulio ir verbatim. Režisierius tai rodo be jokios ironijos. Tėvas su Podukra spinduliuoja grožiu, o šiuolaikiniai žmonės „perskaitomi“ vos tik pasirodę scenoje.

 

Varnas, rašydamas šio spektaklio inscenizaciją, jungdamas skirtingus autorių kūrinius, didžiausią dėmesį sutelkė į pagrindinį konfliktą – žmogaus pasąmonės ir tikrovės prasilenkimą, neatitikimą. Gyvenime statiškų formų nėra, todėl ir nėra prasmės jo tokiu paversti. Čia personažai – lyg vitražas, susidedantis iš skirtingų stiklo gabalėlių ir tuoj pat vėl galintis suskilti. Vertybių krizę, nusivylimą gyvenimu režisierius pabrėžia per Liubomiro Laucevičiaus Pagrindinį aktorių. Kaip visad ramus, „antiemocinis“ Laucevičius, kuriam šiame spektaklyje leista išsižioti vos kelis kartus, demonstruoja aukščiausią pilotažą. Jis tampa komiškumo ir tragizmo išraiška. Maža to, Laucevičius, iš tikrųjų būdamas Pagrindinis Kauno dramos teatro aktorius, spektaklyje aristokratiškajam Anužio Tėvui pareiškia: „Jums leidus, jus vaidinsiu aš!“ ir per porą savo scenų įrodo neeilinį talentą. Kai Maršalkos Režisierius išaiškina, kas yra tikrovė tikroviškame teatre, Laucevičiaus Aktorius jam pavymui taria: „Jūs tiktai nedinkite toj savo tikrovėj.“ Ir tai pasako lyg rimtai, lyg ironiškai, lyg Varno, lyg savo vardu... Nors atstovauja naujai atėjusių repetuoti aktorių grupei, Laucevičius savarankiškai susirežisuoja savo personažą, labai lengvai save priskirdamas prie tų, kuriems koktu nuo to šiuolaikinio teatro, todėl nesunkiai atrasdamas tinkamus judesius ir intonacijas.

 

Teatro teatre principą Varnas naudoja taip pat jau ne pirmą kartą. (Ryškiausias pavyzdys – „Biografija: vaidinimas“.) Režisierius taip apmąsto savo paties teatro struktūrą. Nutoldamas nuo tradicinės dramos formos, atsisakydamas ketvirtos sienos, kartu jis visais įmanomais rakursais teigia, kad gyvenimas, kurį žmogus susikuria savo sąmonėje, yra daug realesnis nei egzistuojantis nepriklausomai nuo mūsų.  

 

Spektaklyje laimi tie aktoriai, kurie, būdami akylesni psichologai, sugeba suvaidinti tragišką bufonadą. Režisierius spektaklio kūrėjams leidžia plėtoti veido ir kaukės temą, leidžia ir patiems vaidinti, ir valdyti marionetes. Lėlė, nuostabaus grožio berniukas, šiame spektaklyje tampa tragedijos ištaka. Siurrealistiniai, kai kada neaiškūs ar nepastovūs vaizdiniai suformuoja pagrindines spektaklio temas. O visos ištakos – tekstuose, pulsuojančiuose vaizdinių ir asociacijų pertekliumi.  

 

Meninę tikrovę pabrėžia ir spektaklio muzika. Jos mažiau nei įprastai Varno spektakliuose, tačiau ji labai kruopščiai parinkta. Pasitelkdamas savo ištikimų bendražygių – Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Puskunigio ar Claudio Monteverdi muziką, kartais režisierius ja „suriša“ paskiras scenas, o kartais per itin trumpą muzikinį intarpą atveria ištisus kadaise egzistavusių spektaklių pasaulius. Taip mums leista pajusti ir „Hedos Gabler“ pasaulį, tuo labiau kad Jūratė Onaitytė tiesiog keliais bruožais atkartoja visą sudėtingą savo nusišovusios herojės paveikslą. Taip mes, dunksint traukinių vagonams, akimirksniu nubloškiami į „Tolimą šalį“. Čia pat išnyra ir Merlino įvaizdžiai iš „Nusiaubtos šalies“, ir „Pagalvinis“, ir „Portija Koglen“, taip pat minėto Lorcos personažų galerija ir, aišku, lėlės iš Monteverdi madrigalo „Nedėkingųjų šokis“ („Ballo della ingrate“).

 

Manifestacinių „pritarimų“ visada galima sulaukti iš Antonino Artaud ir Salvadoro Dalí lėlių. Tikslius vaizdinius padeda kurti ir čia pat juos ardyti scenografė Julija Skuratova. Užduotis itin sunki – apvaldyti ankstesnių scenografų Andrio Freibergso, Gintaro Makarevičiaus, Martos Vosyliūtės vaizdinius.

 

Dar sunkesnė užduotis teko kostiumų dailininkui Juozui Valentai, turėjusiam papildyti ar naujai sukurti tai, ką kadaise buvo pasiūlęs Juozas Statkevičius. Užduotis neįgyvendinama. Laisvė pasijautė tada, kai dailininkas kūrė toms scenoms, kurios dar niekada Varno nebuvo interpretuotos. Netolygumų nepasisekė išvengti, bet, matyt, kitaip ir neįmanoma.

 

Reikėtų atskiros analizės, sudarant tikslų šio spektaklio vaizdo ir vaizdinių žemėlapį, tuo labiau kad spektaklis tik ką sukurtas, ir akivaizdu, kad daugelis scenų, kaip kortos, gali sukristi visai kitaip. Spektaklyje beprotybės ir protingumo reliatyvumą nutrina paskutinė šešėlių scena – „Sombras“. Čia akivaizdi režisieriaus laisvė, vainikuojanti visus jo dramatiškus išgyvenimus. Ir nors kūrinys skleidžia meninę melancholiją, Varnas nėra pesimistas, išsižadantis realaus gyvenimo. „Sombras“ – tai pašnekesys su anapusine tikrove, su personažais, žmonėmis, kurie suvokia savo gyvenimo tragizmą ir absurdiškumą, su žmonėmis, kurie moka skaityti poeziją. Ši scena, nors ir vyksta už ekrano, – tikra improvizacijos mokykla. Jos raida palikta tam tikrai savieigai. Varnas, kaip ir jo pirmtakai, kurie mokėsi iš italų kaukių komedijos, šiam spektakliui suteikė naują estetinę prasmę. Kai kam šešėlių scena gali pasirodyti perteklinė, tačiau privalome susikaupti ir suvokti šią poetinę pabaigą net ir slenkant ketvirtai spektaklio valandai. Juk scenoje vis išnyranti švytuoklė mums ne kartą primena, kad visi anksčiau ar vėliau atsidursime anapusybėje. Man asmeniškai ši scena – viena įtaigiausių.

 

Perfrazuojant Pirandello, galima pasakyti: spektaklis baigtas, o režisierius daugiau kaip porai dešimčių aktorių leido patiems „užbaigti“ savo herojus. Juk „personažas visada turi savitą gyvenimą, tik jam vienam būdingus bruožus... Personažas visada yra kažkas.

 

„Sombras“ tekstus, kaip tam tikras aksiomas, teatras galės naudoti ne tik per jubiliejinį sezoną, bet ir per visą savo likusį gyvavimą, nes vargu ar bus kitas kūrinys, kuris tokiu tankiu beištars tiek prasmių, patį teatrą paverčiančių gyvenimo personažu.

 

„Ponai šešėliai, atėjo metas pakilti mums į debesis!“

 

***

 

Vienas pagrindinių Nacionalinio Kauno dramos teatro personažų Rimantas Štaras šmaikščiai papasakojo apie Lietuvos prezidentų vizitus į šį teatrą. Gitano Nausėdos vizitą aprašė šiandieninė spauda. Dalia Grybauskaitė šiame teatre nesilankė, Algirdas Brazauskas buvo atvažiavęs net kelis kartus, nes jam labai patiko Gražina Balandytė. Petras Griškevičius, nors ir ne prezidentas, o 1974–1987 m. LKP CK pirmasis sekretorius, lankėsi tik „Literatūros pamokose“, nes reikėjo revizuoti spektaklį. Mat jo žmona buvo pedagogė, apie „Literatūros pamokas“ prisiklausiusi daug „baisybių“... Tačiau per spektaklį Griškevičius užmigo, ir spauda paminėjo šį faktą, o ne žmonos „išvadas“. Gal taip spektaklis ir buvo išgelbėtas? Antano Smetonos keliai Štarui nežinomi, tačiau Lietuvos istorija primena, kad jis mėgo teatrą, spektakliuose lankydavosi bent kartą per savaitę, sekė visas premjeras.

 

Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jūratė Onaitytė spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jūratė Onaitytė spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vilija Grigaitytė spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vilija Grigaitytė spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas, Jovita Jankelaitytė, Vilija Grigaitytė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas, Jovita Jankelaitytė, Vilija Grigaitytė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.