7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatras vaikams, keičiantis gyvenimus?

Vaikų teatro festivalis „Assitej Artistic Gathering 2019“

Aušra Paukštytė
Nr. 29 (1308), 2019-09-20
Teatras
Scena iš spektaklio „Myriads of Worlds“ (0–18 m. vaikams). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „Myriads of Worlds“ (0–18 m. vaikams). Autorės nuotr.

Kai Niamh buvo šešeri, mama ją nusivedė į teatrą. Scenoje spektaklio aktoriams akomponavo arfa. Mergaitei šis instrumentas taip įstrigo, kad ji nepaliovė zyzti, kol praėjus metams mama galiausiai ją užrašė į arfos pamokas. Šiandien Niamh aštuoniolika, ji groja Nacionaliniame Didžiosios Britanijos jaunimo orkestre ir ką tik grįžo iš turo Niujorke. Jeigu ne tas atsitiktinis spektaklis prieš dvylika metų, mergina nebūtų ten, kur yra dabar.

 

„Teatras „Alibi“ pakeitė mano gyvenimą“, – šia Niamh citata šiemet vykstančiame „Assitej Artistic Gathering 2019“ prasidėjo pranešimas apie teatro poveikį vaiko gerovei. Ekseterio universiteto (Didžioji Britanija) doktorantė Elaine Faull kelerius metus tyrė 5–11 m. amžiaus vaikus, žiūrėjusius tris teatro „Alibi“ spektaklius. 900 vaikų tyrėja apklausdavo prieš spektaklio peržiūrą, iš karto po jos, po kelių mėnesių ir galiausiai po metų. Ji registravo, iš ko susideda vaiko suvokimas, įspūdis apie spektaklį, kaip jis kinta ir kokias emocijas kelia praėjus laikui. Faull padarė išvadą, kad teatro spektakliai palieka teigiamą įspūdį, gerą, jaukų atsiminimą, taip praturtindami vaikystę ir darydami vaiką laimingesnį.

 

Kas galėtų paneigti, kad tą lemtingą dieną nenuėjusi į teatrą Niamh būtų gavusi kokį nors kitą atsitiktinį impulsą susidomėti, tarkime, fizika ir galbūt šiandien atsiimtų Nobelio premiją už mokslo atradimus. Niekas neatsakys, kuris scenarijus vertingesnis ir teiktų daugiau laimės pačiai Niamh. Bet siejant jos istoriją su Faull tyrimu galima sakyti, kad teatro sukeltos emocijos yra itin stiprios ir ilgam „įsirašo“ į vaiko sąmonę.

 

„Assitej“ yra tarptautinė vaikų teatro asociacija, kartą per metus kūrėjus suburianti į bendrą festivalį. Pirmą rugsėjo savaitę Norvegijos pietų mieste Kristiansande susirinko per 500 delegatų: režisierių, atlikėjų, prodiuserių ir edukatorių, kurie, dalindamiesi patirtimi, siekia kurti tik geriausius įspūdžius žiūrovui vaikui. Pagrindinėje ir Šiaurės šalių programoje iš viso buvo pristatyti 22 spektakliai vaikams. Spektaklius stebėjo beveik 4000 įvairaus amžiaus darželinukų ir moksleivių iš aplinkinių regionų. Šių metų festivalio tema – dabarties teatras „akistatoje su nežinomybe“ (angl. towards the unknown). Per penkias festivalio dienas turėjau galimybę pažiūrėti 14 spektaklių ir dalyvauti keturiose diskusijose. Susidariau įspūdį, kad lietuviška ir pasaulinė vaikų teatro dabartis stipriai skiriasi. Užsienio darbuose vyrauja, sakytume, nevaikiškos temos – lyčių lygybė, pabėgėlių krizė, klimato kaita, senatvės ligos, pykčio valdymas, – bet jos pateikiamos per lengvai ir sumaniai pasakojamą istoriją, nesumenkinant vaiko gebėjimo suprasti. Itin daug dėmesio skiriama scenografiniams sprendimams, dizainui.

 

Mano įspūdį patvirtino ir jau minėtas Faull tyrimas. Vienas jos analizuotų darbų – nebylus spektaklis „Apple John“ („Obuolys Džonas“). Jis buvo rodomas ir kurtiems, ir girdintiems vaikams. Nors jame gyvai atliekama muzika, aktoriai veikia be žodžių ir naudoja motyvus iš gestų kalbos, vaizduodami gyvenimo ciklą per žmogaus ir obuolio analogiją: nuo sėklos iki nuvirtusios obels, nuo gimimo iki mirties. Ir nors mirties scenoje Džono niekas nerodė, visi vaikai suprato, kad būtent taip ir įvyko, kai obelis nuvirto. Vaikai, pasak Faull, dėl to nesijautė nusiminę, net atvirkščiai – ji paminėjo ramybės būseną, nes viskas buvo aišku. Vaikams patinka, kai su jais kalbama atvirai, o tiesa visai jų netraumuoja, kaip dažnai gali pasirodyti kūrėjams arba mažųjų žiūrovų tėvams.

 

Tyrėja pastebėjo, kad vaikams įsiminė kruopščiai sukurtos scenografijos detalės, dar ir po metų jie vardijo tuos objektus kaip svarbius spektaklio elementus, nors kai kurie jų scenoje būdavo vos septynias sekundes ir buvo mažesni nei 10 cm dydžio. Tačiau spektakliuose naudojama muzika laikui bėgant vaiko atmintyje nyksta. Nors vos išėję po spektaklio vaikai pirmiausia atkartoja išgirstas dainas, jau po kelių mėnesių, o ypač po metų, retas vaikas, kalbėdamas apie matytą spektaklį, pamini muziką. Faull sako, jog tai nereiškia, kad ji nereikšminga. Muzika virsta emocija, ji tarsi susilieja su bendra spektaklio atmosfera, pagrindine mintimi, veikėjų nuotaika ir viską sustiprina. Spektakliuose naudojamos lėlės iš pradžių identifikuojamos kaip lėlės, o po metų tampa aktoriams lygiaverčiais personažais. Vaikai dažniausiai atsimena keistus, magiškus momentus: iš niekur atsirandančią kriaušę, keistas kostiumų transformacijas, fizinius triukus, mimikas – viską, kas nekasdieniška.

 

Po spektaklio vaikų emocinis žodynas padidėja net 80 procentų. Paklausti, kaip jaučiasi prieš spektaklį, vaikai dažnai įvardydavo vieną būseną: gerai, pavargęs, blogai ar pan., o jam pasibaigus žymėdavo daug daugiau ir įvairesnių būsenų. Pastebėta, kad mergaitės dažnai nurodydavo prieštaringus jausmus, pavyzdžiui, liūdna ir laiminga.

 

Didžiojoje Britanijoje vaikai pagal savo gebėjimus mokyklose skirstomi į kelias kategorijas. Pastabėta, kad būtent „žemesnių gebėjimų“ vaikams teatras daro didesnę įtaką. Faull pateikė ne vieną pavyzdį, kai mokytojai buvo nustebinti dėl ramaus tokių vaikų elgesio stebint spektaklį, itin detalių atsiliepimų, citatų ir pan. „Jis taip puikiai prisimena prieš metus matytą spektaklį, o negali nieko pasakyti apie vakarykštę anglų kalbos pamoką“, – sako pedagogai.

 

Vos išėję iš spektaklio vaikai gali trumpai pasakyti, apie ką jis buvo ir įvardyti savo nuotaiką, po kelių mėnesių atsiranda nuoseklus naratyvas, daugiau ryškių detalių bei emocinis prisirišimas prie veikėjų ir jų problemų. Po metų pasakojimas apie spektaklį tampa trumpesnis, bet atmintyje išlieka ryškiausi emociniai ir vizualiniai patyrimai, juokingos situacijos, veikėjai ir moralas. Taip pat po metų vaikų pasakojimuose dažnai atsiranda nebūtų detalių, kurios akivaizdžiai paimtos iš jų pačių gyvenimo ir taikliai įkomponuotos į spektaklio istoriją, personažų išgyvenimus. Faull pasakojo apie „klaidinančią atmintį“ (false memory), kurią ji sakė rekomenduosianti pervadinti į „kūrybišką atmintį“ (creative memory). Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – apie kurčiųjų klasę, į kurią ji sugrįžo po metų. Vaikų mokytoja buvo nusiteikusi skeptiškai ir įspėjo Faull, kad ši ilgai neužsibus, nes vaikai nė neprisimena ėję į teatrą. Pradėjus pokalbį bendraklasiai kone valandą detaliai jai perpasakojo visą matytą „Apple John“ spektaklį. Paklausti, kodėl jie taip gerai atsimena, beveik visi vaikai minėjo išraiškingą gestų kalbos vertėją, stovėjusį scenos šone. Faull nuščiuvo – jokio vertėjo spektaklyje nebuvo. Vaikų smegenyse vaizdinė aktorių sukurta informacija transformavosi į jų kalba papasakotą istoriją ir kūrybiškai „įpaišė“ naują žmogų. Nereikia nė sakyti, kaip nusiminė ir net supyko vaikai, kai jų mokytoja neapgalvotai išdavė, kad jokio vertėjo spektaklyje nebuvo.

 

Ir čia mes susiduriame su vienu pagrindinių vaikų teatro veiksnių, apie kurį retai pagalvoja kūrybinė komanda, – lydinčiuoju asmeniu ir jo veiksmais po spektaklio. Vaikų teatras egzistuoja tarp suaugusiųjų – jie kuria, jie nusprendžia nupirkti bilietą, jie palydi ir jie užduoda klausimus po spektaklio. Savo darbe dažnai girdžiu, kaip tėvai išeidami pro duris jau dėsto trimečiui spektaklio moralą. Lietuvoje apskritai neturime tinkamo grįžtamojo ryšio įpročio, spektaklių aptarimai mokyklose virsta mokomųjų dalykų užduotimis ir taip ką tik patirta magija vaiko galvoje paverčiama darbu. Festivalyje nemažai dėmesio buvo skiriama būtent tam, kaip tinkamai aptarti spektaklius su vaikais. Neišsiplėsdama galiu tik pasakyti, kad, kaip ir visada norint grįžtamojo ryšio, svarbiausia užduoti klausimus, o ne piršti savo nuomonę.

 

Vaikų teatro suvokimą savo pranešime „Vaikai kaip publika ir bendratyrėjai“ („Children as audience and co-researchers“) praplėtė doktorantė Pernille Welent Sørensen. Norėdama gauti geresnius rezultatus ji susitapatino su vaikais ir patyrė, kad visą dieną išbūti vaiko kailyje nėra taip paprasta. Negali suvalgyti obuolio, kada užsimanai, negali perskaityti žinutės telefone, net jei labai rūpi, ką parašė mama, negali net į tualetą nueiti prieš tai neatsiklausęs suaugusiųjų. Kasdienybėje vaikai turi tikrai mažai laisvės priimti sprendimus. Iš tokios kasdienos jie ateina į teatro salę. Kartais už spektaklį jiems svarbiau, ar geriausias draugas atsisėdo šalia, ar pasirinko kitą. „Ar galiu garsiai juoktis, o kas bus, jei kiti nesijuoks?“ arba „Nesuprantu, kodėl visi juokiasi“, – tokios mintys gali nustelbti veiksmą scenoje. Atėjęs į teatrą vaikas neatsiriboja, jam itin svarbi socialinė aplinka: kelionė į teatrą autobusu neretai gali būti įspūdingesnė negu pats spektaklis. Ir nors teatro kūrėjai tų dalykų numatyti negali, jie turi pasistengti, kad vaiko patirtis prasidėtų peržengus teatro slenkstį. Tai apima teatro darbuotojų elgesį, foninę muziką, apgalvotą spektaklio pradžią ir tempą.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais teatras vaikams apima ir teatrą kūdikiams, todėl galvodami apie pačius mažiausius negalime pamiršti fiziologinių dalykų: miego, dienos ritmo, maisto ir pan. Taip pat ir jų tėvų. Kaip jie išsimiegojo, apie ką šnekėjosi prie pusryčių stalo, ar ragino vienas kitą eiti pro duris, ar ginčijosi, kur pastatyti automobilį? Su kokia nuotaika ir nuostata jie atkeliavo į teatrą? Kūdikis „sugeria“ viską. Festivalyje dalyvavo ir pranešimą skaitė kūdikių teatro įžymybė – choreografė Dalija Acin Thelander, daugiau nei dešimt metų kurianti spektaklius ir instaliacijas. Ji teigė, kad kurdami patiems mažiausiems ar raidos sutrikimų turintiems vaikams turėtume koncentruotis į tai, ką žiūrovas geba, o ne į tai, ko režisierius nori. Žiūrėdama į auditoriją, pilną teatro kūrėjų, ji klausė, kaip jie drįsta primesti mažamečiam vaikui savo sugalvotą laiko tėkmę. Kaip jie gali žinoti, kiek vaikui užtruks apsiprasti, suprasti ir išbūti? Jos darbas kūdikiams „Paslapčių sodas“ beveik prieš metus per festivalį „Kitoks“ buvo rodomas „Menų spaustuvėje“: laisvas įėjimas, kas pusantros valandos kartojama choreografija ir visiška laisvė žiūrovui. Pasak Thelander, neturėdami derintis prie spektaklio pradžios, skubėti, žadinti vaiko ar kitaip griauti savo įprastą dienos ritmą, žiūrovai vidutiniškai išbūdavo šiek tiek daugiau nei valandą. Ironiška, tačiau jos darbas „Myriads of Worlds“ („Daugybė pasaulių“), šiemet rodytas Kristiansande, turėjo labai aiškią pradžią ir pabaigą, taip pat buvo apibrėžtas laisvo kūdikių žaidimo laikas.

 

Thelander yra ir instaliacijos „Baby Space“ („Kūdikio erdvė“) kūrėja. Kaip teigia pati autorė, tai tokia „palapinė-zefyras“, kurioje kūdikiai su lydinčiais asmenimis gali patirti nekasdienes būsenas. Prieš ketverius metus, laikydama ant rankų savo kūdikį, vienoje interneto svetainių atsitiktinai pamačiau „Baby Space“ Singapūre nuotrauką ir palinkėjau tokios erdvės Vilniui. Šiandien ta mintis tapo teatru „Pradžia“ su aštuoniais originaliais pastatymais ikimokyklinio amžiaus vaikams. Klausydama Thelander pranešimo atpažinau kadaise matytą kadrą ir supratau, kad būtent jos darbai tąkart įkvėpė mane. Radusi tinkamą akimirką prisistatyti ir papasakojusi šią istoriją, padėkojau choreografei už kūrybą. Kartais mūsų kūrybinė veikla suveikia kaip katalizatorius visai netikėtais būdais. Ir tai tik dar vienas pavyzdys, kaip teatras (ne visada planuotai) keičia gyvenimus. Esu tikra, kad ir Niamh, šiandien puikiai grojanti arfa, man pritartų.

Scena iš spektaklio „Myriads of Worlds“ (0–18 m. vaikams). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „Myriads of Worlds“ (0–18 m. vaikams). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „The Girl with the Ugly Face“ (Norvegija, 6+). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „The Girl with the Ugly Face“ (Norvegija, 6+). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „Baba Yaga“ (Australija, 7+). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „Baba Yaga“ (Australija, 7+). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiger Tale“ (Škotija,7+). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiger Tale“ (Škotija,7+). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „Life – a MudPie“ (Islandija, 3–6 m. vaikams). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „Life – a MudPie“ (Islandija, 3–6 m. vaikams). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „A-I-U“ (Grenlandija, 3+). Autorės nuotr.
Scena iš spektaklio „A-I-U“ (Grenlandija, 3+). Autorės nuotr.
„Kilden“ teatras Kristiansande. Autorės nuotr.
„Kilden“ teatras Kristiansande. Autorės nuotr.