7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatro verslo pamokos Portugalijoje

Scenos menų savaitė Porto mieste (II)

Monika Jašinskaitė
Nr. 28 (1307), 2019-09-13
Teatras
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. J. Peixoto nuotr.

Šiame tekste tęsiu praėjusiame numeryje pradėtą pasakojimą apie portugalų dramos teatro spektaklius, rodytus „+Week“ programoje, sujungusioje scenos menų festivalius „DDD – Festival Dias Da Dança“ ir „FITEI – Festival Internacional de Teatro de Expressão Ibérica“. Skaitytojams primenu, kad teko pastebėti, jog Portugalijoje sąvokos „meno kūrinys“ ir „industrijos produktas“ viena kitai neprieštarauja, o teatras yra ir menas, ir verslas. Manau, toks požiūris skatina menininkus ieškoti paveikių, bet ekonomiškų raiškos priemonių.

 

Balionai kaip vaisingumo simbolis

 

Aktoriaus ir režisieriaus Nuno Nuneso kūrinys „Širdžiatraukis“ („O Arranca Corações“) buvo rodomas Bolhão rūmų salėje, kuri šiuo metu priklauso Šiuolaikinei scenos menų akademijai. Spektaklis sukurtas pagal prancūzų modernizmo klasiko Boriso Viano to paties pavadinimo romaną, parašytą 1953 metais. Režisierius sakė naudojamus tekstus atrinkęs ne iš anksto, o kartu su penkiais aktoriais per kūrybinį procesą. Mano požiūriu, atlikėjams tai padėjo šią istoriją organiškai interpretuoti. Šiame darbe stiprų Klementinos vaidmenį sukūrė aktorė Ana Brandão.

 

Scenoje vaidinama istorija apie žmogų be praeities ir atminties, susiduriantį su aukštyn kojomis apvirtusiu pasauliu. Psichiatras Tiagomorte (vardas sudarytas iš portugališko Jokūbo atitikmens ir žodžio „mirtis“) yra žmogus, neturintis aistrų, jam reikia klausytis kitų istorijų, kad galėtų pajusti savo egzistenciją. Sieloje miręs, jis atvyksta į mažą miestelį ir apsigyvena pas netrukus gimdysiančią Klementiną. Tiagomorte padeda pagimdyti trynukus – jų vardai Noelis, Žoelis ir Citroenas puikiai iliustruoja žaismingą rašytojo stilių. Tiagomorte susidraugauja su vaikų tėvu, kuris motinos sprendimu atskiriamas nuo vaikų auklėjimo. Istorija su daug veikėjų ir dar daugiau įvykių, atspindinti gyvenimiškas modernaus žmogaus dramas, vystosi absurdiškai, nepaisydama priežasties ir pasekmės ryšių bei kitų tikrovės dėsnių. Tenka apgailestauti, kad, nežinant originalaus teksto, atlikimo kalbos ir titruose skaitant vertimą, buvo gana sudėtinga užčiuopti atsirandančią ir vėl išnykstančią prasmę.

 

Nors Nuneso darbą galima priskirti literatūriniam teatrui, vis dėlto jis itin vizualus. Aktoriai vaidina ne realistinėje, o santykinėje erdvėje. Čia jungėsi tokios skirtingos medžiagos kaip medis, metalas, smėlis, popierius, tekstilė. Jaukią atmosferą kūrė gelsvas stalinių lempų apšvietimas bei močiučių rankdarbius primenantys suknelės nėriniai. Šie, kaip ir vyriški paltai, leido manyti, kad pasakojimas nepavaldus laikui. O kitos detalės, tarkim, blizgančios Klementinos kostiumo medžiagos, ryškūs jos vyro džemperio raštai bei spalvingi balionai, priminė XXI a. miesto kultūrą. Aktoriai, judėdami scenoje, manipuliavo įvairiais objektais, kuriems taip pat suteikdavo vaidmenis. Balionai tapo vaisingumo simboliu – iš pradžių jie veikė kaip Klementinos krūtys, vėliau prisidėjo kuriant sekso sceną, po to tapo motinos pilve besivystančiu vaisiumi ir pagaliau – gimusiais vaikais. Neapdorotomis medžiagomis, įvairiais objektais, simboliais, labiau žaidybine nei psichologine aktorių vaidyba kuriamas teatras priminė ne kartą Portugalijoje viešėjusio Eimunto Nekrošiaus stilių. Dėl atpažįstamos teatrinės kalbos, interpretuotos iš jaunesnės kartos režisieriaus perspektyvos, Nuneso darbas pasirodė itin artimas.

 

Meilę paversti politika, o politiką – meile?

 

Rodos, toks šūkis tiktų teatro kolektyvui „Hotel Europa“, dirbančiam dokumentinio-politinio teatro srityje. Jam vadovauja įkūrėjai – portugalų režisierius ir aktorius André Amálio bei čekų choreografė ir šokėja Tereza Havlíčková. „Hotel Europa“ darbas „Postkolonijinė meilė“ („Amores pós-coloniais“) prasidėjo nuo šešių aktorių tvirtinimo, kad spektaklis yra apie meilę, o ne apie politiką. Toks šiek tiek paradoksalus teiginys, žiūrovą galintis ir paskatinti atsipalaiduoti, ir kviesti politiškai įsitraukti, spektaklio pradžioje buvo interpretuojamas tiesiogiai, o vėliau – pastebimai sustiprinant ironijos gaidą. Jis taikliai perteikė spektaklio kūrėjų tikslą sujungti sąjungai sunkiai pasiduodančius pradus.

 

Spektaklio kūrėjai pasakoja apie vienas pirmųjų Portugalijoje mišrias juodaodžių ir baltaodžių šeimas, atsiradusias kolonializmo laikotarpio pabaigoje, praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. Pasakojime atsispindi įsimylėjėlių nuostatos nepaisyti rasinių skirtumų, tačiau neignoruojami ir iššūkiai priimant artimųjų kultūrines tradicijas bei skausmingas, su priekabėmis dėl odos spalvos susijusias patirtis. Daug dėmesio skiriama tuometės visuomenės reakcijoms didesniuose miestuose ir mažuose miesteliuose. Greta mišrių šeimų, pasakojamos ir kitokios (post)kolonijinės meilės istorijos. Pavyzdžiui, kalbama ir apie trumpalaikes kolonistų kareivių aferas ir tokios meilės vaisius su kolonijose juos aptarnaudavusiomis tarnaitėmis (turėjusiomis net specialų, tarnaitės ir meilužės statusą siejantį pavadinimą). Kareivių tarnybai kolonizuotuose kraštuose pasibaigus, vaikai augdavo ignoruojami ir į Europą grįžusių tėvų, ir gimtinės gyventojų. Nors Portugalijos kolonijinis karas baigėsi prieš 45 metus ir visuomenės požiūris smarkiai pasikeitė, žvelgdami į praeitį spektaklio kūrėjai reikalauja, kad Portugalija pripažintų savo, kaip valstybės kolonizatorės, padarytą žalą ir oficialiai prisiimtų atsakomybę.

 

„Postkolonijinės meilės“ tekstas dramaturgiškai sujungtas iš įvairiuose archyvuose rastos dokumentinės medžiagos – laiškų, administracinių bei kitų dokumentų – ir per „Hotel Europa“ komandos tyrimą atliktų įrašų, užfiksavusių mišrių porų bei jų artimųjų pasakojimus. Pristatydami medžiagą aktoriai buvo kartu tarsi mokslininkai, pristatantys objektyvius savo tyrimo rezultatus, ir žurnalistai, norintys sudominti nagrinėjama tema, ją paversti artima žiūrovui. Nors atlikėjai aiškiai parodydavo, kada naudoja dokumentinę medžiagą (archyvinius dokumentus skaitydavo iš lapų, o cituodami herojų bei artimųjų pasakojimus užsidėdavo ausines su transliuojamu garso įrašu), jie nevengė asmeninio santykio, kalbėjo nuo savęs, įžangose į būsimą dokumentinį pasakojimą ar jo komentaruose nagrinėjamai temai suteikdavo patetiškų, ironiškų ar kitokių spalvų. Šiltą žaidybinę spektaklio atmosferą papildė gyva muzika, sukurta spektaklyje gitara grojančio Pedro Salvadoro bei dainininkės Romi Anauel. Taigi „Postkolonijinėje meilėje“ kūrinio tema, problematika, raiškos priemonės išradingai ir paveikiai suderino žmogiškosios skalės bei imperijos masto meilės ir kovos, namų laimės ir istorinės neteisybės, romantikos ir politikos elementus.

 

Teatras be dramaturgijos

 

Iki šiol aptarti portugalų teatro kūriniai buvo stiprūs dramaturginiu požiūriu. „+Week“ buvo ir kitokių teatro kūrinių. Vienas jų – teatro menininkų dueto Cátios Pinheiro ir José Nuneso kompanijos „Estrutura“ spektaklis „Geocide“. Kūrėjai, prancūzų režisieriaus Philippe’o Quesne’o stiliumi rodydami asociatyviai besivystančias scenas, bandė papasakoti apie gyvenimą ateityje. Jie pasiūlė distopiją po ekologinės katastrofos, kai žmogus gyvena valdomas mašinų. Valandą laiko scenoje Pinheiro ir Nunesas rodė audiovizualiai įspūdingai sukonstruotus vaizdinius, kviečiančius įsivaizduoti, kaip visai netrukus žmogus visoje Žemėje nebegalės vaikščioti be skafandro, specialiais tirpalais turės naikinti plastiko džiungles, o iš dangaus vietoj sniego kris šiukšlės. Tačiau scenos laikui bėgant beveik nesivystė, tęsėsi neapibrėžtai ilgai, tad tokia spektaklio eiga kėlė klausimą, ar valandos trukmės kūrinio negalima sutrumpinti iki keliolikos minučių. Reikia pripažinti, kad silpni aktoriniai darbai ir dramaturgija sumenkino stiprų audiovizualinį įspūdį ir sukėlė abejonių dėl „Estrutura“ menininkų kūrybinių idėjų.  

 

Kitas nedraminis spektaklis, kurį labiau reikėtų vadinti instaliacija arba performansu, – rašytojos Patrícios Portelos „Parasomnija“ („Parasomnia“). Teatro „Mala Voadora“ pastate įrengtuose septyniuose kambariuose lankytojai galėjo tyrinėti miego bei su juo susijusią kultūrą ir stebėti jos poveikį savo kūnui. Štai jau pirmajame „Parasomnijos“ kambaryje žiūrovas galėjo pajausti, kaip kūną užpildo miego hormonas melatoninas. Čia jis buvo stimuliuojamas per tris pojūčius: skonį – puodelį saldžios arbatos, kurį įteikė aptarnaujantis personalas; vaizdą – prieš akis labai lėtu tempu mirguliuojančią projekciją su dailės meistrų vizijomis, į vaizduotę grąžinančiomis klasikinius pasakojimus apie lovą, priglaudžiančią žmogaus gyvenimo grožį, laimę, meilę ir mirtį; garsą – liūdno susimąstymo tonu skambančią Igorio Stravinskio „Elegiją“. Kai kurie kambariai buvo įrengti kaip instaliacijos. Pavyzdžiui, žiūrovas atėjęs į Miego kambarį galėjo suptis hamake skambant į ausį sekamai migdančiai istorijai, Lopšinės kambaryje – išsitiesti ant kilimėlio ir klausytis lopšinės, o Malonumų kambaryje – apžiūrėti intymiems malonumams skirtus juvelyrikos dirbinius. Kituose kambariuose veikė „miego meistrai“ – žiūrovus aptarnaujantis personalas. Pavyzdžiui, Vakarienės kambaryje pagal virtuvės šefės Annickos Gernaey receptūrą buvo vaišinama atpalaiduojančia vakariene, o Maudymosi kambario medinėje vonioje pageidaujantiems atliekamas prausimo ritualas. Portelos darbą sudarė aiškūs, gana paprasti, neįspūdingi elementai, tačiau savo srities specialistų jie buvo profesionaliai atlikti, o kūrybinės grupės apgalvotai pristatyti žiūrovams. Savo kūriniu Portela skatina mąstyti apie gero miego sąlygas, kviečia dekonstruoti poilsį – stebėti, nagrinėti jo elementus. Šiais nesustabdomos akceleracijos laikais toks kūrinys pasirodė labai aktualus – juk, rūpindamiesi savo duona ir net planeta Žeme, mes pernelyg dažnai pamirštame, kas sudaro apie trečdalį mūsų gyvenimo.

 

Komandiruotę į „+Week“ finansavo Lietuvos kultūros taryba

Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Širdžiatraukis“. E. Valente nuotr.
Scena iš spektaklio „Širdžiatraukis“. E. Valente nuotr.
Scena iš spektaklio „Širdžiatraukis“. E. Valente nuotr.
Scena iš spektaklio „Širdžiatraukis“. E. Valente nuotr.
Scena iš spektaklio „Širdžiatraukis“. E. Valente nuotr.
Scena iš spektaklio „Širdžiatraukis“. E. Valente nuotr.
Scena iš spektaklio „Širdžiatraukis“. E. Valente nuotr.
Scena iš spektaklio „Širdžiatraukis“. E. Valente nuotr.
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. F. Ferreira nuotr.
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Postkolonijinė meilė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Geocide“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Geocide“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Geocide“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Geocide“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Geocide“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Geocide“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Geocide“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Geocide“. J. Peixoto nuotr.
Instaliacijos „Parasomnija“ kambarys. J. Peixoto nuotr.
Instaliacijos „Parasomnija“ kambarys. J. Peixoto nuotr.
Instaliacijos „Parasomnija“ kambarys. J. Peixoto nuotr.
Instaliacijos „Parasomnija“ kambarys. J. Peixoto nuotr.
Instaliacijos „Parasomnija“ kambarys. J. Peixoto nuotr.
Instaliacijos „Parasomnija“ kambarys. J. Peixoto nuotr.
Instaliacijos „Parasomnija“ kambarys. J. Peixoto nuotr.
Instaliacijos „Parasomnija“ kambarys. J. Peixoto nuotr.