Saulės ir smėlio teatras

„Esu teatro kritikė iš Lietuvos, jūs privalote mane įleisti“, – tokius niekus kalbėjau šią vasarą, įsitvėrusi tinklinės tvoros, juosiančios nedidelį amfiteatrą. Buvo gaila kaitroje numintų kilometrų žvyrkeliu į kalną, be jokių nuorodų, tik su guglo pagalba. „Čia vis ta nesveika tradicija skaičiuoti metus teatro sezonais, o stojus vasarai vėl ieškoti, ko nepametus, Graikijoje“, – keikiausi mintyse iš kišenės traukdama paskutinį vilties šiaudą – Scenos meno kritikų asociacijos kortelę, tą savaitę jau atrakinusią man Atėnų akropolio ir kelių muziejų vartus. Eureka! Sargas, užsimaukšlinęs klasikinę nuobodžiaujančio, saulės išvarginto graiko kaukę, neskubėdamas, oriai pravėrė vartelius. Žengiau į ten, mane pasitiko vėsesnio vėjo tumulas – „už tvoros, amfiteatro teritorijoje, cikados net ne čirpia, jos tiesiog žviegia“, – dar spėjau pagalvoti. Kojos, mintys, širdis – viskas išsilakstė į priešingas puses. Kas ieškoti pavėsio, kas spoksoti į stulbinantį horizontą, o kas džiūgauti ir išgyventi momentą, kai tampi vieniu, ištirpsti tobuloje būties akimirkoje.

Norėčiau mokėti aprašyti būseną, žmogų ištinkančią senoviniame graikų amfiteatre. Žinoti atsakymą, kodėl reikėjo kadaise statyti tokį statinį šalia mažiuko žvejų, vynuogių augintojų ir ožkų melžėjų kaimelio. Suprasti, ką tiems keliems šimtams reiškė sėdėti protėvių sėdynių nuzulintose akmeninių suolų įdubose, pavakariais, maloniame šešėlyje įdėmiai žiūrint į saulės nutviekstą reginį. Tobulos akustikos, estetikos apgultyje, ir dar traukiant į plaučius skalsų kalnų žolynų, jūros, prakaito, įkaitusių uolų kvapo prisodrintą orą. Jų teatras gimė iš darnos, vienio su aplinka, mokėjimo ištirpti akimirkoje, kai idėja virsta kūnu. Trisdešimt geraširdžio sargo dovanotų minučių baigėsi, išeidama pro petį regėjau debesis, besiritančius per orchestra, – jų šešėliai akimirką užpildė visą tos popietės „spektaklio“ tūrį, surinko, grąžino mane į save ir uždavė bendrą toną visoms mano šios vasaros teatrinėms patirtims.

Rugpjūtį dėl teatro pavyko iš naujo atrasti Nidą. Nieko keisto, kad ant lakios smėlio kopos statytas miestelis savo nepastoviu charakteriu ypač primena jį grūdinusią materiją. Choreografė Agnija Šeiko savo šokio teatro premjerai „Užpustyti“ pasirinko istorinės ekskursijos formą. Popietė, kaitra, Parnidžio kopos prieiga, būrelis premjeros žiūrovų su išdalintomis ausinėmis pažymimi raudona audeklo skiaute – apsaugai nuo raganų. Visų šių duotybių visuma padeda nesiilgėti tradicinės žiūrovinės komforto zonos prietemoje ir nykaus privilegijuotųjų, neliečiamųjų žiūrovų kastos statuso. Už paklusimą neįprastoms, mįslingai painioms menininkų kuriamo žaidimo taisyklėms mes – žiūrovai – apdovanojami visiškos fantazijos laisvės ir jutiminės pilnatvės pojūčiais. Pati vietos dvasia, Nidos genius loci, Šeiko spektaklyje materializavosi dėl tobulos dermės: muzikos, kurtos Kristijono Lučinsko, Beno Šarkos ir „AOUM“, šokėjų trupės išpildyto judesio, unikalios istorijos, gamtos vitališkumo įkvėptų Sandros Straukaitės kostiumų ir žiūrovų įtikėjimo vyksmu. „Užpustyti“ privertė mus stabtelėti prie savotiško rojaus prieangio – anksčiau šimtąkart išbraidytą, kūlversčiais išmatuotą, vynu aplaistytą Parnidžio kopą pamatyti naujai: ramybės, kūrybinio įkvėpimo, meninės bendrystės ieškančio menininko akimis.

Nidoje – archaikos klodus išjudinantys „Užpustyti“, Juodkrantėje – scenos iš Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“. Ankstyvą popietę netikėtai atgijęs Juodkrantės kultūros centro amfiteatras, ankstesnėmis vasaromis būdavęs bet kokio kultūrinio vyksmo nuošalėje, staiga tapo artipilnis šokolado rudumo poilsiautojų. Eduardo Balsio muzikos didybė tapo pirmąja jungtimi tarp margos poilsiautojų minios ir visiškai netikėtomis dienos šviesos aplinkybėmis atsidūrusios jaunos kūrybinės komandos. Prieš mūsų akis vyko menininkų pergalės prieš nepatogias aplinkybes, keistą, nesuvaldomą erdvę, nelogišką komunikaciją su žiūrovu pačioje dienos akyje triumfas. Choreografas Martynas Rimeikis per premjerinio spektaklio scenų pristatymą atsiskleidė kaip grynasis judesio intelektualas – tokios įtaigios, gilų turinį bei judesio grožį ir ekspresiją pabrėžiančios pasirodė šios didžiulės visumos ištraukos. Nebuvo efektingos scenografijos, matėme tik dalį Elvitos Brazdylytės lakoniškų, universalių, judesiui padedančių kostiumų, atlikėjai šoko saulės šviesoje, o nepaisant visko, prieš akis skleidėsi aštriabriaunis baltų mitas, lietuviško ir kitokio priešybės, atmetimo, neigimo drama bei dviejų žmonių poroje tobulai išsipildžiusios, bet išorėje, sociume negalimos, tabu įdagu pažymėtos meilės tragedija.

Paskutinę vasaros dieną vėžlio greičiu slinkau Vilniaus gatvėmis, buvo jau per karšta ir visko gana: tos vasaros, to smėlio, jūros ir net savo teatro paieškų, makaluojantis gausiame konceptualių ir nelabai pramogų sraute. Režisierės Monikos Klimaitės poezijos performanso „Nerkis iš kailio“ premjeroje „Kablyje“ numaniau gausianti vėsos ir neišvengiamą dozę konceptualumo. Vien pasirinktų autorių pavardės – Henrikas Radauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis ir Liūnė Sutema – kėlė esminį klausimą: kodėl? Asmeninį atsakymą sau radau slypintį Liūnės eilutėse iš „Savaitgalio žaidimų“: „Žarstom smėlį viens kitam į akis – / nuskurdę, kreivos pušys auga smėlyne, / ir žolė sausa, dygi, / kaip ašakos, / kad vėjas galėtų gaust / ir užspringt – / Žarstom, žarstom smėlį / ir užsnūstam trindami akis.“

Tam, kad išgirsčiau, kaip tiksliai, su didžiule įnirtusios, iš civilizacijos kailių išsinėrusios, jausmų alkstančios moters jėga Liūnės tekstą pasirodymo finale taria aktorė Eglė Ancevičiūtė, atlaikiau porą rimtų žiūrovinių iššūkių. Gal ne veltui būsiu visą šią vasarą mokiusis išeiti iš įprastos teatro žiūrovui komforto zonos. Mat specifinė „Kablio“ salės erdvė leido režisierei sukurti savotiškus spąstus žiūrovams – suleisti į salę per scenos aikštelę. Mes akimirką tapome scenos podiumo žvaigždelėmis, pradefiliavome prožektorių nušviesti, o susėdę savo vietose supratome: jei norėsis išeiti, sprukti iš spektaklio kiškio greičiu, išėjimo link teks brautis per pačią vaidybos aikštelę, maža to – link spektaklio metu rakinamų durų. Jau ganėtinai klasikinis, niekšingų teatro režisierių triukas, su kuriuo išmokau susidoroti paprasčiausiai kvėpuodama. Sąmoningas kvėpavimas suvaldo artėjantį panikos priepuolį. Sąmoningas kvėpavimas yra vienas iš būdų susilieti su bet kokio šiuolaikinio teatro pastatymo fluidais, ritmika ir net tapti integralia unikalios spektaklio energijos dalele.

„Nerkis iš kailio“ veiksminėje struktūroje maksimali poezijos įtaiga atsiskleisdavo išnaudojant muzikos (kompozitorė, atlikėja Rūta Mur) ir aktorių plastikos potencialą. Performanso klausimą „Ir kas gi aš esu?“ tiksliausiai išsėmė aktoriaus Šarūno Januškevičiaus atliktas stiprus, purvinas, necenzūruotas viliojimo šokis, papildytas pompastiškomis, savimyla, desperacija ir juoda neviltimi springstančiomis eilėmis, – dedikuotas scenos partneriui Povilui Adomaičiui. Vyrų poravimosi viliotinį godžiai stebinti aktorė tuo metu jau kaupiasi savo poezijos šūviui: „O smėlinis šypso / ir stebi tave ir mane – / ir niūniuoja: / iš smėlio į smėlį ir delnais lėtai uždengia mus / išgaubtam stikle“ (Liūnė Sutema).