Majakovskis iliustruoja mūsų gyvenimą

Scenografiją ir kostiumus Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektakliui pagal Vladimiro Majakovskio kūrybą kuriantis dailininkas Jonas Arčikauskas sako teatro vyksme nebrėžiantis ryškios ribos tarp dekoracijos ir kostiumų, nes kostiumas teatre nėra drabužis – tai mintis, idėja. Jono Vaitkaus režisuojamas spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pradės naująjį LRDT sezoną.

Šiuolaikiniame teatre paminėjus Majakovskį galima pamatyti suglumusių, klausiančių žvilgsnių. Kodėl būtent dabar sumanyta prisiminti šio poeto kūrybą ir likimą?

Jei klausiate mano nuomonės, tai esu įsitikinęs, kad šiuo metu Majakovskis mums labai reikalingas. Iš istorijos žinome, kad praėjusio amžiaus pirmoje pusėje ir Vokietijoje, ir Rusijoje žmogui buvo primetama tam tikra elgsenos norma, tariama idėja, šiuo atveju – proletariato revoliucijos arba perversmo. Neabejotinai didelio talento poetas tampa revoliucijos šaukliu ir proletariato dainiumi, o paskui ta revoliucija jį patį ir suvalgo. Jau beveik 90 metų sklando ne viena versija dėl Majakovskio (1893–1930) mirties aplinkybių, bet man visai nesvarbu, ar jį kas nušovė, ar jis pats nusišovė, – aš ne kriminalistas ir ne teismo medikas. Iš laiko perspektyvos man įdomu, kodėl jam taip nutiko, kodėl prieš pat mirtį jis ėmė priešintis santvarkai? Ar jis tapo per didis savo laikui ir aplinkai? Mane, kaip menininką, šioje situacijoje intriguoja tai, kad poetas tikrąja to žodžio prasme apdainuoja makabrišką revoliucijos procesą, iškelia jį į aukščiausią lygį ir savo kūrybos viršūnėje praregi.

Majakovskis yra ne tik aktualus, bet ir tiesiog iliustruojantis šiandienos mūsų gyvenimą. Mūsų visuomenėje vyrauja kaprizas ir pinigo religija, o žmonių santykiai yra tapę karikatūra. Visa tai galime perskaityti ir prieš šimtą metų sukurtoje Majakovskio poezijoje. Be to, norisi teatro kalba priminti ir išaukštinti poeto talento sąvoką. Net jeigu nekenčiame jo eilių, vis dėlto jos mus veikia. Talentas, tauta ir idėja – tarp šių sąvokų ir turėtų atsirasti mūsų spektaklis. Tikrai nemanau, kad turėtume pateikti vienintelį būdą, kaip perskaityti Majakovskį, nes būdų jį išgirsti yra labai daug.

Pats Majakovskis man yra lyg kokia katastrofa, anomalija, ištisinis konfliktas, kurio priežasčių nenuspėsi, kad ir kiek būtų gvildenami jo trumpo ir ryškaus gyvenimo faktai. Kiekviename eilėraštyje jo minties šuorai – visiška šizofrenija, tik vis kitame kontekste. Man atrodo, čia atsiranda ligos ir talento dermė: jo talentas – neįtikėtinas, liga – nedvejotina. O dar masinio futuristinio užkrato sąlygomis. Kad ir kokie būtų tie futuristų lozungai, jie yra griovimo, naikinimo ir niokojimo elgsenos išraiška.

Dabar daug diskutuojama apie paminklų mūsų talentingiems menininkams, kūrusiems sovietmečiu ir aktyviems to meto gyvenime, griovimą bei apie talento, kūrybos ir visuomeninių veiksmų takoskyrą. Ką apie tai manote?

Taigi su Majakovskiu irgi taip buvo – po jo mirties valdžia susizgribo, kad jis parankus sovietinei ideologijai įtvirtinti, ir padarė jį didžiu, jo vardu pavadino aikštes, gatves, metro stotis, teatrus... Taip įvairios epochos ir politinės sistemos visais laikais pritaiko kūrėjus savo ideologijai. Aš šitai vadinu „majakovščina“.

Žmonės, atsainiai vadinantys Majakovskį sovietų ir proletariato dainiumi, tariasi daug apie jį žinantys, nes perskaitė kokius du jo eilėraščius arba dar geriau – kieno nors replikas apie jį. Jie nesivargina pasigilinti, paskaityti daugiau, pagalvoti, įsivaizduoti save kūrėjo kailyje. Dabar juk net universitetinio akademinio lygmens žmones erzina šaltinio autentiškumas. Daugelis net nemąstydami vartoja surogatus – netikrus, nepatikrintus dalykus. Būsiu atviras, man šiandien žmonės labai negražūs – isteriški, kaprizingi, savimeilės dozė didžiulė – va kur Majakovskis! Aršus tipas, įžūlus narcizas, katastrofiškas... Tokių galime sutikti ir mūsų politikoje, kabinetuose, gatvėse.

Negalima sakyti, kad praradome tiesą, – mes sąmoningai jos vengiame. Nebeliko tiesos, teisingumo poreikio. Todėl man vėl norisi atgal į gamtą, kur žiūrėdamas į krintantį medžio lapą dar jauti kažkokį pasaulio autentiškumą. O teatras gali padaryti vienintelį dalyką – nustoti parsidavinėti ir pradėti kalbėti apie šiandienos žmogų, jo tikslus. Dabar teatrai dažniau pataikauja žiūrovų įnoriams ir nesiekia būti klausimų kėlėjais, kalbėtojais, tribūna. Neturiu iliuzijos, kad teatras pateiks atsakymą ar ko nors pamokys, bet kelti klausimus labai svarbu. Tai teatras sugeba ir tikrai gali. Neabejoju, kad scena, kaip metafizinė erdvė, dar išlaiko tiesą.

Jūsų kūrybinis tandemas su Jonu Vaitkumi išlieka tvarus, gal todėl, kad paremtas ir pasaulėžiūrų sutapimu?

Mes seniai dirbame su Vaitkumi, daug spektaklių kartu esame išleidę, vien LRDT ši premjera bus jau trečias mūsų bendras darbas po „Stabmeldžių“ ir „Eglutės pas Ivanovus“. Man patinka, kad Vaitkus gyvenime ir kūryboje nesitenkina hedonistiniu džiaugsmeliu, o siekia gilumos, principinių klausimų, kurie jam visada rūpėjo.

Nenustebau, kai Vaitkus man pasiūlė perskaityti spektaklio pagal Majakovskį inscenizaciją. O kai prisėdau prie jos, ėmiau džiūgauti, klimpti vis gilyn. Daug laiko kartu praleidome skaitydami Majakovskį, jo eilės net pradėjo siutinti, erzinti, kelti šleikštulį, kaip ir žiūrint į kai kuriuos mūsų viešosios erdvės veikėjus – suaugusius žmones vaikiškais veidais. Nes Majakovskis irgi buvo didelis vaikas, įsitikinęs, kad tik jis turi talentą, o visi aplink – nuliai, tik jis milžinas, valdantis pasaulį. Žiūrėk, kam nors nepatiko jo eilėraštis, jis gali ir nušauti, ir nusišauti, ir apsiverkti, ir pulti muštis. Pasirodo, menininkas gali būti ir toks... O to meto ideologai ilgai netruko tuo pasinaudoti ir labai subtiliai žmogų su jo talentu išnaudoti savo tikslams. Kaip ir šiandien, kai mūsų jaunimui ta savimeilės injekcija vis įleidžiama įvairiais kanalais, naudojantis nemeile, nepagarba kitiems ir nepasotinamu godumu.

Žinant Jūsų kūrybinį braižą, smalsu, ar spektaklio scenovaizdyje bus užuominų į Majakovskio laiką ir futuristinį kontekstą?

Žinoma, spektaklio scenovaizdis bus susijęs su tuo laiku ir futurizmu, nors man visai nerūpi sukurti „interjerą“ – spektaklio scenovaizdis bus kaip tam tikras psichinis laukas. Man seniai neduoda ramybės „šventosios geometrijos“ sąvoka, leidžianti neschematinant gamtos ar kitokio darinio pajusti dėsningumą, geometrijos dalyvavimą mūsų pasaulyje, žmogaus būtyje ir sampratoje, kai, pavyzdžiui, žmogiškos proporcijos diktuodavo miestų planus, sakralinių taškų, bažnyčių parametrus ir vietą...

Šįkart labai rizikuoju dėl kostiumų sprendimo – sumaniau išvis ignoruoti kostiumą. Seniai neskaičiuoju, kiek ir kokių kostiumų esu sukūręs teatrui, bet šį kartą kostiumas bus tikrai kitoks. Teatriniame vyksme nedarau ryškios ribos tarp dekoracijos ir kostiumų, nes kostiumas teatre nėra drabužis, – tai mintis, idėja, jis visiškai skiriasi nuo kostiumo gyvenime. Man dekoracija neveikia be kokio nors, kad ir smulkaus, kostiumo elemento – jie kartu sukuria spektaklio pasaulėlį, žaidimo lauką. Kostiumas svarbus ir savo nuorodomis – laiko, sociumo atžvilgiu, ir kaip viso scenos paveikslo spalvinės gamos akcentas.

Spektaklio veikėjų kostiumai šįkart atliks ir kaukių funkciją – išryškinto, išdidinto kūniškumo požiūriu. Jomis pastiprinu juslinius dalykus. Poetinis žodis gali vesti meilės liniją, o aš prie jos prieinu su fiziologiniu aspektu, kad jausmą, emociją įžeminčiau, įneščiau šiandienos socialinio „jovalo“. Tikiuosi, kad spektaklio aktoriai už tai man atleis ir manimi pasitikės.

Kaip manote, ar publika priims spektaklį?

Nieko gero nelaukiu. Nemenkinsiu publikos, bet žmonės teatre yra linkę ieškoti vienokio ar kitokio malonumo. Man norėtųsi, kad žiūrovas būtų veiksme, būtų aktyvesnis. Žinoma, tai siekiamybė. Pats nekantrauju laukdamas spektaklio dekoracijų, kostiumų. Esu tikras, kad bus labai įspūdinga, tik nežinau, kiek bus salėje žmonių, kuriems tai irgi sukels nuostabą. Turiu vilties, kad nemažai.

Jei lygintume, žiūrovų pamėgto spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“ pagal oberiutą Aleksandrą Vvedenskį scenovaizdis savo linija, ritmika, spalva yra daug santūresnis. O čia negali nepaisyti Majakovskio poezijos, kur kas aštresnio kalbėjimo ir minties posūkių.

Dar noriu pasakyti, kad teatrai dabar yra nuvargę, ir ne tik Lietuvoje, todėl materializuoti dailininko idėją jiems darosi sunku. Taigi, jei su dabartinėmis teatro galimybėmis atliksime 40 procentų to, ką esu sumanęs, tai bus stebuklas.