7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatro verslo pamokos Portugalijoje

Scenos menų savaitė Porto mieste (I)

Monika Jašinskaitė
Nr. 27 (1306), 2019-09-06
Teatras
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.

Kelerius metus į akiratį patekdavę portugalų kūriniai vis nustebindavo stipriu meniniu poveikiu, nepaisant jų raiškos priemonių ekonomiškumo ir nedidelių materialinių sąnaudų. Teatro srityje didžiausią įspūdį padarė režisieriaus Tiago Rodrigueso darbas „Antonijus ir Kleopatra“, matytas 2015 m. Avinjono teatro festivalio „In“ programoje. Mintis, kad šiame Iberijos (mums labiau žinomo kaip Pirėnų) pusiasalio krašte menininkai yra labai kūrybingi, paskatino ieškoti galimybių iš arčiau susipažinti su portugalų scena. Teatro sezonui artėjant prie pabaigos, gegužės 8–12 d., Porto mieste žiūrėjau „Week+“ („Savaitė+“) programoje pristatytus darbus. „Week+“ sujungė du scenos menų festivalius: „DDD – Festival Dias Da Dança“ ir „FITEI – Festival Internacional de Teatro de Expressão Ibérica“, per vieną savaitę Portugalijos šokio ir teatro kūrėjų darbus parodžiusius užsienio prodiuseriams. Dviejuose straipsniuose pasidalinsiu dramos teatro spektaklių įspūdžiais.

 

Nagrinėjant meno kūrinius dažnai kalbama ne tik apie tai, kas juose vaizduojama, bet ir apie jų sukūrimo kontekstą. Nors ir turime šį tą bendra, portugalų kultūra skiriasi nuo lietuviškosios, tad keletas žodžių apie jų visuomenę. Viena svarbiausių portugalų savybių – visuotinis bendravimas ir iš jo gimstantis skaidrumas. Štai, pavyzdžiui, viešajame transporte arba parduotuvėlėse įprasta šnekučiuotis su nepažįstamaisiais. Jei stovinčiajam šalia pasakysi, ką manai apie lentynoje gulinčią duoną, arba pasiskųsi šia diena, jis greičiausiai supratingai užjaus, pasakys gerą žodį arba padės išspręsti problemą. Viešojoje erdvėje matydamas, kad esate susirūpinęs ar sutrikęs, žmogus pats pasiūlys pagalbą, bet neįkyrės, jeigu jos atsisakysite, – gerasis džinas ar stebuklų fėja tiesiog keliaus savo keliais. Rodos, šioje visuomenėje didžiausias turtas yra žmogus, todėl portugalai (ar tai būtų buto nuomotojas, ar teatro kasininkė) skiria laiko ir dėmesio kitam. Svetingumas – viena didžiausių visuomenės vertybių – atsispindi net „TAP Air Portugal“ avialinijų lėktuvuose: per keleivių įlaipinimą ir išlaipinimą pilotų kabinos durys būna atdaros, tad galima žiūrėti, domėtis, o gal net pasikalbėti su skrydžio vadovais. Per daugelį metų susiklosčiusi tradicija mėginti suprasti šalia esantįjį šiandien leidžia manyti, kad šioje visuomenėje išties egzistuoja minties laisvė. Būdamas šalyje negali nepastebėti, kaip bendra erdve dalinasi ir darniai joje sugyvena labai įvairūs žmonės.

 

Visuotinis visuomenės bendravimas matomas ir teatre. Po spektaklio žiūrovai neformaliai kalbasi su menininkais – suteikia grįžtamąjį ryšį. Beveik mėnesį po festivalio sulaukdavau laiškų iš kūrėjų, prašančių papasakoti savo įspūdžius apie jų darbus. Menininkai atrodo atviri bet kokiai nuomonei – įpratę išklausyti įvairaus išsilavinimo, socialinės padėties ir interesų žmones, jie neišsigąsta radikaliau išreikštos minties ar nepriimtinų pasiūlymų. Portugalijos teatro kūrėjai vertina žiūrovų nuomonę ir jų skirtą laiką, remdamiesi mačiusiųjų įžvalgomis tobulina savo darbus, priima arba atmeta pasiūlytas interpretacijas, apsvarsto pageidavimus. Tai lemia, kad dauguma matytų kūrinių yra ištobulinti scenos meno produktai. Jie gali pasirodyti neįdomūs dėl jums neaktualios temos, neatitikti jūsų skonio ar supratimo, bet daugeliu atvejų bus kokybiški. Be to, daugelis portugališkų scenos kūrinių artimi žiūrovams: jie arba kalba apie visiems suprantamas, kasdienes problemas, arba, net būdami smarkiai politiškai angažuoti (tai, rodos, dažnai pasitaiko), yra patrauklūs savo lengva, pramogine ir suprantama forma.

 

Dar vienas bruožas, būdingas nemažam būriui teatro kūrėjų, – universalumas. Dalis jų turi atlikimo (vaidybos ar šokio) patirties, taip pat dirba su tekstais (arba / ir muzika, scenografija) bei režisuoja. Galima galvoti, kad „devyni amatai – dešimtas badas“, nes nė vieno iš jų kūrėjas nėra iki galo įvaldęs. Tačiau matyti spektakliai leidžia daryti išvadą, kad toks visapusiškumas kaip tik prisideda prie kūrinių kokybės, nes idėjos autoriams leidžia patiems pakankamai profesionaliai suvaldyti raiškos priemones.

 

Taip pat reikia paminėti, kad daugelis teatro įstaigų ir menininkų yra visiškai pasiruošę „parduoti“ spektaklius. Kiek teko susidurti, visi turi parengę savo kūrinių techninių (apšvietimo, garso, vaizdo projekcijų ir kt.) reikalavimų aprašus bei darbui viešinti skirtą medžiagą: kūrinio informaciją, aprašymą, interviu su menininkais bei atsiliepimus spaudoje. Toks pasiruošimas neleidžia abejoti kūrėjų profesionalumu ir, esu įsitikinusi, lemia nesudėtingą bendradarbiavimą. Apskritai, stebint portugalų scenos menininkus tapo aišku, kad jų pasaulyje „meno kūrinys“ ir „industrijos produktas“ vienas kitam neprieštarauja, o teatras yra ir menas, ir verslas. Galbūt toks požiūris – dar viena priežastis, skatinanti menininkus ieškoti ekonomiškų raiškos priemonių?

 

Romantiškai apie tarpusavio santykius

 

Nedideliame, tarp gyvenamųjų namų įsikūrusiame teatre „Mala Voadora“ parodytas šokėjos, choreografės, dramaturgės ir režisierės Lígios Soares darbas „Pelenė“ („Cinderela“). Spektaklio pradžioje du aktoriai Cláudio Silva ir Crista Alfaiate įtvirtina pagrindinį scenografijos elementą – rožinį lanką su įmontuotomis sėdynėmis, pasvirusiomis viena į kitą. Ant jų atsisėdę aktoriai priversti suartėti: linksta vienas prie kito, kol susiima rankomis. Taip romantiškai susikibę Princas ir Pelenė sėdi visą spektaklį.

 

Per beveik valandos trukmės dialogą vadindami vienas kitą „mano meile“, jie kalbasi apie savo – vidurinės klasės poros – gyvenimą. Svajoja, kaip visą gyvenimą praleidžia kartu, žinodami savo ligų diagnozę ir vienas nuo kito neslėpdami artėjančios mirties. Antra vertus, graužiasi, kad negali pakeisti savo gyvenimo. Ji sako, kad yra lyg akmenukas jo bate. Jis atkreipia dėmesį, kad kalbėdama apie save ji vartoja daugiskaitą; ji atkreipia dėmesį į savo išsilavinimą. Princas ir Pelenė dalijasi pamąstymais, vis labiau išduodančiais, kad priešais mus – du visiškai skirtingi žmonės. Kartais atrodo, kad jų sielas skiria šviesmečiai, bet kažkodėl jie būna kartu, bendrauja.

 

Soares spektaklyje Pelenės ir Princo asmenybių skirtumai sukuria dramaturginį konfliktą. Bet vaidmenys pagal autorės sumanymą atlikti taip subtiliai ir nedramatizuojant, kad individualybių prieštaravimai veda į buvimą kartu. Kūrinys priminė Vestos Šumilovaitės ir Justo Tertelio interpretuotą Ivano Vyrypajevo „Saulėtąją liniją“ – iš pastaruoju metu matytų kūrinių tai ryškiausias scenos darbas, kalbantis apie poros santykius. Tačiau savo prasmėmis minėti spektakliai skiriasi: „Atviro rato“ darbas parodo, kad poroje dviejų individų konfliktas neišvengiamas (nors, anot kūrėjų, siekiama terapinio poveikio), o Soares kūrinyje poros narių individualumo sukurta įtampa vis dėlto nevirsta konfliktu dėl dviejų asmenybių nuostatos ieškoti bendrystės. Dėl šio sprendimo portugalų menininkės darbas dramaturginiu aspektu pasirodė novatoriškas ir vertingas.

 

Vandenyje tarp elektros lempučių

 

Gyvenamojo namo pirmame aukšte, kuriame paprastai būna įsikūrusios parduotuvėlės, parodytas politiškai aktyviai nusiteikusio režisieriaus Hugo Cruzo spektaklis „Nuosavybė arba nepajudinamas“ (pavadinimas „Imóvel“ portugališkai sieja kelias reikšmes) pagal Reginos Guimarães pjesę. Scenoje rodoma ribinė situacija – dvi vidutinio amžiaus moterys (Margarida Fernandes ir Susana Madeira) ir vyras (Vitor Alves da Silva) gyvena kartu nuomojamame bute, nes neturi pinigų nuosavam būstui. Konfliktą geriausiai atskleidžia situacija, kai taupydami paskutinius pinigus veikėjai perka vieną picą visiems trims ir turi pasiekti tai, kas tarp svetimų žmonių beveik neįmanoma, – suderinti savo požiūrius, skonį, gyvenimo būdą ir tikslus taip, kad visi trys liktų sotūs ir patenkinti.

 

Spektaklio tekstas sudarytas iš, pagal įvairius šaltinius, „teisingo“ gyvenimo nuostatų, tvirtai deklaruojamų vertybių bei nesibaigiančių skundų, kad išsvajoti idealai nepasiekiami. Kodėl? Dėl vienos paprastos priežasties – spektaklio veikėjai tiesiog neturi lėšų sumanymams įgyvendinti. Trys aktoriai, tragikomiškai perteikiantys savo personažų troškimus ir nusivylimus, parodo Portugalijoje gyvenančių keturiasdešimtmečių kartos problemas, itin paplitusias tarp humanitarinio išsilavinimo akademikų ir menininkų. Situaciją vaizduodami stipriai sutirštintomis spalvomis, spektaklio kūrėjai klausia, kodėl žmonės, kurie seniai turėjo būti susitvarkę savo gyvenimą, įsigiję būstą ir sukūrę šeimas, gyvena užsitęsusiomis studentiškomis sąlygomis. Kaip alternatyvą į akademines vertybes įsikibusiems personažams jie siūlo pragmatišką picų išvežiotojo (Sérgio Anjos) požiūrį, leidžiantį dvidešimt kelerių metų jaunuoliui išlaikyti dviejų vaikų šeimą.

 

Spektaklyje aštriai nagrinėjama problema, aktuali ir mūsų humanitarinio bei meninio išsilavinimo žmonėms, kompensavo silpnesnę aktorių vaidybą. Be to, Cruzo kūrinį sustiprino kartu su aktoriais scenoje svarbų vaidmenį atlikusi elektros ir vandens instaliacija. Lubomis ir sienomis išvedžioti vandens vamzdeliai po truputį leido vandenį, o specialiai sujungtos dienos šviesos lempos mirgėjo lyg per trumpąjį jungimą. Spektaklio pabaigoje telkšantis vanduo ir trūkinėjanti elektra vaizdingai papildė aktorių kuriamą nerimo atmosferą. Hugo Ribeiro scenografija atsiskleidė kaip taikli neišspręstų problemų ir nesutvarkyto gyvenimo iliustracija.

 

B. d.

 

Komandiruotę į „Week+“ finansavo Lietuvos kultūros taryba

Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Pelenė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Pelenė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Pelenė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Pelenė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Pelenė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Pelenė“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.
Scena iš spektaklio „Imóvel“. J. Peixoto nuotr.