Kodėl Lietuvai neliko vietos teatriniame Europos žemėlapyje

Patyrusiems gyvenimo pilnatvę nepažini mirties baimė. Neišsipildęs gyvenimas – vienintelė mirties baimės priežastis. Širdies ritmu atidunksėjo Franzo Kafkos aforizmas, klajojant vieno iš genijui dedikuotų Prahos muziejų labirintais. Praha – slenkstis į tikresnę, sodraus turinio žmogiškos būties anapusybę – davė ženklą startui. Ir Kafkos mieste prasidėjo legendinė Prahos kvadrienalė („The Prague Quadrennial of Performance Design and Space“ (PQ) 2019). Globalus teatrinis įvykis – tarptautinė scenografijos, kostiumų ir teatrinės architektūros paroda, savo svarba ir išskirtinumu prilygstanti Venecijos bienalei, – teatrinį pasaulį sudrebina kartą per ketverius metus. Nuo 1967-ųjų vykstančioje Prahos kvadrienalėje lietuviška scenografijos ekspozicija pristatyta vos keletą kartų. Šiais metais visus ieškančiuosius Lietuvos paviljono buvo galima nukreipti į LRKM ar LDS – Kultūros ministerija ir Dailininkų sąjunga, dvi pirminės institucijos, atsakingos už šalies reprezentavimą prestižiniame renginyje, turbūt turėtų labai konkrečius atsakymus, kodėl Lietuvai nereikia dalyvauti kažkokioje PQ 2019.

Būdama lojali savo šalies pilietė ir aktyvi elitinės kultūros vartotoja nusprendžiau savo pirmą išvyką į Prahos kvadrienalę birželio 6–16 d. išnaudoti PQ fenomeno analizei ir argumentų „prieš“ dalyvavimą rinkimui. Jaučiau, kad pavojus slypi jau pačiame parodos meniniame koncepte. Džiaugsmingi susitikimai su pavieniais tautiečiais, teatro kūrėjais, tyrinėjančiais ekspozicijas art nouveau grakštumu ir didybe išsiskiriančiuose Pramonės parodų rūmuose, uždegė nerimo lemputę: ar nėra pernelyg pavojinga lietuviams klaidžioti šioje teatro dailininko fantazijoje, sapne, organizme, paverčiančiame atskirą individą maža teatrine ląstele, mikroorganizmu, varinėjamu po 35 hektarų ploto karščiuojančią dailininko vaizduotę? Maža to, PQ visada perlipa tradicinės ekspozicijos rėmus, užkariaudama viešąsias miesto erdves, įtraukdama į teatrinį vyksmą patį miestą ir jo gyventojus bei svečius. Vienas didžiausių pavojų – išmokti pačiam susikurti savo teatrinę topografiją, nusibraižyti individualų maršrutą grandioziniame, net savotiška didybės manija sirguliuojančiame PQ organizme ir sukaupti asmeninį autentiškų išgyvenimų bei patirčių bagažą. Tik kaip jį po to pritaikyti individualioje lietuviškų kultūrinių projektų veikloje, juk grubusis copy paste metodas tampa vis pavojingesnis tarptautinės teisės kontekste.

Prahos kvadrienalė kelia nejaukų klausimą: kas šiandien yra scenografija? Tradicinis atsakymas – priemonė atrasti naują grožį, naujas ribas, naują traukos centrą senoje kaip pasaulis dramoje – mūsų nebetenkina. Šiuolaikinis atsakymas – sukurti savas taisykles magiškoje scenos dėžutėje vykstančiam žaidimui – baugina. Ar Lietuvai būtų reikalinga tokia scenografija – kurianti aktyvią aplinką ir totalius vaizduotės pasaulius, išsprogdinančius dekoratyvumo ir efektingumo rėmus? Vargu... Tam reikėtų ryžtis parsivežti iš PQ 2023 pagrindinį prizą už profesionalią ekspoziciją – „Auksinę trigą“, trikinkę, simbolizuojančią tris gyvenimo fazes: kunkuliuojančią jaunystę, patirties brandą ir išmintingą senatvę. Vaizduotė, metamorfozės, refleksijos – trys cikliškos meninio proceso fazės, įkvėptos lekiančios trikinkės įvaizdžio, – tapo meninio parodos koncepto atspirtimi.

Pradėkime nuo vaizduotės – pagrindinio kūrybinio įkvėpimo ir tapatybės šaltinio, purslojančio atvira, instinktyvia ir nevaržoma energija. Tai idealus studentiškos PQ ekspozicijos konceptas. Čia visiškai leidžiama atsiskleisti studijuojantiesiems scenografiją, o geografinė dalyvių aprėptis tiesiog gniaužia kvapą. Pradėjusi nuo studentiškos ekspozicijos, pati sau visų pirma atradau didįjį vaizduotės žemyną – Pietų Ameriką. Taip ir neprivažiavę iki PQ 2019 Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės studentai galėtų pasitelkti Brazilijos scenografų studentų atsaką nefinansuojamos kultūrinės veikloms adeptams, kultūros biurokratijos virtuozams ir šiaip skeptikams. Scenarijus būtų toks: į vieną ranką imamas meninis ginklas – pieštukas, eskizų bloknotas, fotoaparatas, molis, audeklas ir pan., kitoje turėtų tilpti šaltasis, sprogstamasis arba šaunamasis ginklas. Taip apsiginklavęs, beribės vaizduotės vedamas įšoki į sociumo katilą, neri į patį dugną ir iškapstai iš ten temą. Kuratorių nurodyta teminė kryptis: „SPACE[ex]POSITIVE, EXPO[form]ACTION, [talk]ACTIVE“. Tik pirmyn – pasitelkiant lokalius / globalius kontekstus. Tai gali būti prievarta, įaugusi į tautos kraują ir pasireiškianti įvairiausiomis smurto formomis, gali būti kova už socialines erdves – meninė akcija, užfiksuojanti kapitalo ir valdžios pastangomis iš bendruomenės patalpų miesto centre išstumiamus šio pasaulio pažemintuosius ir nuskriaustuosius, galiausiai beribių galimybių naikinant save ir pasaulį scenografinė replika. Studentai, kurkite, kad ir requiem išžudytiems lietuviškiems medžiams, – svarbiausia nebijoti ir finansavimo neskyrusiems institutams parodyti bent jau ženklą, reiškiantį gebėjimą suvaldyti situaciją, nugalėti bet kokias aplinkybes ir bet kokia kaina, tik vaizduotės vedamiems atsirasti Prahos kvadrienalėje.

Metamorfozės konceptas aprėpė visą profesionalią PQ ekspozicijos dalį. 70 šalių dalyvių rungėsi meistriškai pristatydami patirtį, žinias ir talento jėgą akumuliuojančius naujus, originalius meninius sprendimus. Kad ir kaip keista, čia nepralenkiama buvo Rytų Europa. Lyg išbadėjusios, smalsios, landžios surikatos mes, žiūrovai, veržėmės į tikrais meniniais hitais iš karto tapusias Vengrijos, Latvijos, Danijos ir Lenkijos ekspozicijas.

Vengrų instaliacija „Infinite Dune“ sukūrė erdvę išgyventi visišką vienatvę grupės žiūrovų apsuptyje. Mūsų galvos, kyšančios iš smėlio kopos, rėmėsi į dangų, sukeliantį nuolatinę oro kaitą. Puikus fonas asmenukei, prisodrintai nerimo ir atsiribojimo, irzlaus troškimo įamžinti begalybę ir neaprėpiamumą. Latvių scenovaizdžio konstrukcijos impulsas – Richardo Wagnerio „Parsifalio“ finalinė frazė „laikas tampa erdve“. Realybėje frazė transformavosi į muzikinės dėžutės karkasą, jame ant besisukančio medinio disko gali sugulti tik keli išrinktieji, apsukami garbės ratu pagal kūno masės modeliuojamą melodiją. Kelios minutės kaip amžinybė, per ją naujas pasaulis pagimdomas iš seno, o pradžia susijungia su pabaiga. Danai stikliniame karste įkalino 1987 m. gimusią (-į) skaistuolę (-į). Ko gero, daugiausia profesionalų ekspozicijoje fotografuotas eksponatas „Virgin“ išdidžią rimtį spinduliavo miniai smalsuolių, bandančių laimėti pakabuką su tikru užkonservuotos skaistybės kraujo lašeliu. Šalia virtualybėje klajojo, orą rankomis grybščiodami, lenkiško virtualios realybės spektaklio žiūrovai. „Aporia. Miestas yra miestas“ – tobulas reginys vienam žiūrovui, demonstruojantis techninę pažangą, leidusią išgyventi kelionę dviejų ateities miestų erdvėmis bemaž jusliškai, patiriant nugramzdinimo į vizualinę euforiją ateities teatre galimybes.

Vis dėlto savo asmeninę „Auksinę trigą“ iš visos širdies būčiau įteikusi Izraelio ekspozicijos kūrėjams. „1600 pėdų po“ įprasmino ir vizualizavo spektaklio gyvenimo trumpalaikiškumą, būties trapumą. Nebevaidinamų, kadaise legendinių spektaklių artefaktai, pašarvoti ultramoderniuose karstuose, grimzdo į Negyvosios jūros druska išklotą plokštumą. Išgydymas – teatro kaip reiškinio, spektaklio kaip fragmentiškos duotybės sanacija, pasitelkiant užkonservuojančią, išsaugančią gamtos jėgą, – ko gero, buvo stipriausia metafora, leidžianti patikėti apvalančia gamtos ir kultūros vienovės galia.

Refleksijos konceptas subūrė didžiųjų scenografijos meistrų ekspozicijas, suvienytas globalios, gyvenimiškos filosofijos, ryškaus meninio braižo, maksimaliai išnaudojančio žinias, talentą ir atmintį. Tarp pasaulinės scenografijos žvaigždžių vizualinės struktūros virtuoziškumu, simbolių ir plastinės išraiškos įtaiga išsiskyrė Lietuvoje kūrusios danės Kirsten Dehlholm, ispano Juano Gómez-Cornejo, britės Pamelos Howard, Ming Cho Lee iš JAV ir čekės Ivos Němcovos ekspozicijos – bauginančiai žaismingos, apčiuopiamomis metaforomis ironiškai prisodrinančios erdvę. Dalis didžiųjų, tarp jų ir Němcová, jau išėję iš šio pasaulio. Jų kūryba, išeksponuota tarp šventųjų skulptūrų, bažnytinėse paskliautėse, prietemoje ir rimtyje, kėlė asociaciją su globaliu teatriniu nekropoliu. Čia niekas nebelaidojama, žvilgsnis skrodžia kiaurai eksponatus-atminties ženklus ir apčiuopia tobulą visumą, kurioje atrandame įkvėpimą ir teatrinę pilnatvę.

Vis dėlto labiausiai gundanti ir nesaugiausia gležnai lietuviškai psichikai pasirodė šiuolaikinio performanso erdvė. Nevažiuoti į PQ reikia vien todėl, kad ten galima netikėtai pamatyti vengrų „Taboo collection“ – sprogstamąjį mišinį iš Mirties asmenukės, Bombos lėktuve, Pedofilijos, Menstruacijų, Sekso svajonės, vidinio „Aš“ agresoriaus ir Dalykų, apie kuriuos nekalbama prie pietų stalo. Būtent šie personažai defiliavo podiumu, vaikiškomis dainelėmis, arijomis ir brazilų laidotuvių giesmėmis išdainuodami savo vidinį turinį bei demonstruodami beprotiškus Fruzsinos Nagy kostiumus. Tokios dozės ironijos ir autorefleksijos neatlaikę ant Prahos slenksčio klupo pavieniai kitų šalių performanso meistrai, nublukdami ir išsitrindami iš atminties vos pasukus už dar vienos ekspozicijos kampo.

Prahoje per visą PQ 2019 buvo taip pat karšta, kaip ir Lietuvoje. Gaivintis, pernelyg neištižti padėjo tik Kafka. Nes jei jau esu pasmerktas, tai pasmerktas esu ne tik mirčiai, bet ir pasipriešinimui iki mirties.