Teatras
Ramunė Balevičiūtė
Sustabdyti prievartos ratą
Pokalbis su Nazha Harb
Sausio mėnesį Lietuvoje viešėjo dramos terapeutė, mokytoja ir aktorė iš Libano Nazha Harb. Ji dalyvavo menų agentūros „Artscape“ įgyvendinamame taikomojo teatro projekte BATS (Baltic Applied Theatre School). „Šikšnosparniai“ – tai tęstinė mokymų programa, truksianti visą pirmąjį 2020 m. pusmetį ir apimsianti visas tris Baltijos valstybes. Sausį Vilniuje, Taline ir Rygoje Nazha Harb vedė mokymus scenos menų profesionalų ir edukatorių grupėms, dalijosi savo darbo kalėjimuose patirtimi. Su Nazha susėdome pasikalbėti apie šio darbo specifiką ir prasmę.
Greta Vilnelė
Ką batai pasako apie žmogų?
„Juodi bateliai“ „Menų spaustuvėje“
XX a. kino žvaigždė Marilyn Monroe kadaise pasakė: „Duok moteriai tinkamus batelius ir ji užkariaus pasaulį.“ Batai, kuriuos avime, byloja apie tai, kokie esame žmonės: jie gali nusakyti mūsų nuotaiką, charakterį, socialinę padėtį, kartais net profesiją. Šiais laikais tai nebemadinga, bet anksčiau žmonės siūdindavosi batus pagal užsakymą. Tuomet prie batų gimimo prisidėdavo dar ir batsiuvio gyvenimo istorija. Kasdien zulindami, šlapindami balose ir per lietų, purvindami visokiuose purvynuose, prižiūrėdami ar neprižiūrėdami savo batus net nesusimąstome: o jeigu jie galėtų kalbėti ir papasakotų viską apie mus?
Ieva Tumanovičiūtė
Jokių iliuzijų
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Abelaras ir Eloiza“
Teatre nyksta romantinių santykių tema. Pirštais suskaičiuojami tokie spektakliai kaip „Intymūs pokalbiai“ (rež. Vytautas Rumšas, LNDT, 2016), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (rež. Rumšas, LNDT, 2019) pagal Ingmarą Bergmaną, „Dviese sūpuoklėse“ (rež. Ulanbek Baialiev, VMT, 2017) ir pan. Be to, ne visų jų jausmų subtilumas ir psichologinė personažų gelmė atitinka reiklaus žiūrovo reikalavimus dėl meninės kokybės. Regis, ambicingiems režisieriams meilės ir poros santykių tema yra „per smulki“, be to, kelianti pavojų nuslysti į sentimentalumą, klišes, banalybę ir pan., todėl neretai ją tyrinėja aktoriai, pasiilgę psichologiškai niuansuotų vaidmenų, kurių ilgisi ir žiūrovai. Pastaraisiais metais nuo teatro nutolęs režisierius Rokas Ramanauskas (pavasariais „In vino“ rengdavęs poezijos skaitymus) kartu su aktoriais Povilu Budriu (kadaise su Viktorija Kuodyte vaidinusiu subtiliame spektaklyje pagal Marguerite Duras pjesę „Muzika 2“, rež. Audronis Liuga, 2008) ir Elžbieta Latėnaite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ (premjera vasario 6 d.), negailestingai parodantį jausmų vietą XXI amžiuje.
Aušra Kaminskaitė
Spektaklis, apie kurį neįmanoma parašyti
Dešimt metų Oskaro Koršunovo spektakliui „Dugne“
Spalio 22 d. sueis lygiai dešimt metų nuo Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Dugne“ premjeros. 2010–2013 m. darbą aprašė skirtingų kartų ir tautybių kritikai, užfiksuodami profesionalų vertinimą pirmuoju rodymo etapu. Šiandien, darkart pamačius spektaklį po bene septynerių metų pertraukos, darosi nepaprastai gaila, kad Lietuvoje nėra tradicijos analizuoti ir recenzuoti ilgą laiką rodomus spektaklius.
Laura Šimkutė
Kaubojaus drabužiais apsirengusi antika
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Hotel Universalis“ Vilniuje
Visas mūsų gyvenimas – nuolatinis informacijos srautas: viena įeina, kita išeina ir tik labai maža dalis lieka; tarsi viešbučio hole, kuriame vyksta nuolatinė lankytojų kaita. Už stiklinės sienos, tarsi televizijos ekrano ar akvariumo (prieš gerą dešimtmetį buvo toks realybės šou, kuriame dalyviai gyveno už permatomų sienų), skiriančios sceną nuo publikos, yra įsikūręs viešbučio „Hotel Universalis“ vestibiulis.
Ieva Tumanovičiūtė
Dabarties ilgesys
„Memofutura“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre
Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklio „Memofutura“ informacinėje skrajutėje, primenančioje parduotuvių reklaminius akcijų žurnalus, pavaizduota mėsos išpjova plastikinėje pakuotėje. Nors šis ryškių spalvų dizainas suponuoja hiperrealizmą ir publicistinį tiesmukumą, scenoje, atvirkščiai, vyrauja poezija ir abstrakcijos. Už dramaturginius konfliktus ir personažų charakterius čia svarbiau sukurti bei perteikti tam tikrą jauseną.
Goda Dapšytė
Auginti(s) publiką
Spektakliai kūdikiams tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje „Kitoks ’20“
Vaikai ir jaunuoliai iki 18 metų sudaro maždaug penktadalį Lietuvos gyventojų. Jie netrukus taps suaugusiais ir papildys (arba ne) įprastinės teatrų publikos (kaip rodo apklausos, teatre lankosi maždaug trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų, iki trijų kartų per metus) gretas. Kokius teatrus, spektaklius ar kitas menines ir kultūrines patirtis jie rinksis, nemažai priklauso nuo pirmųjų patirčių teatro, parodų ar koncertų salėse.
Audronis Liuga
Kodėl Sebaldas?
Krystianas Lupa stato „Austerlicą“ Jaunimo teatre
Lenkų režisierius Krystianas Lupa Jaunimo teatre repetuoja spektaklį pagal W.G. Sebaldo romaną „Austerlicas“ (2001). Knygos lietuvišką leidimą rengia leidykla „Baltos lankos“ (vertėja Rūta Jonynaitė). Spektaklyje „Austerlicas“ vaidmenis kuria aktoriai Sergejus Ivanovas, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Danutė Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius. „Austerlico“ premjera numatoma gegužės 1 dieną.
Greta Vilnelė
Dabarties akistata su praeities šešėliais
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Abelaras ir Eloiza“
Neseniai viena jauna režisierė pasidalijo su manimi mintimis, kokie dėsningumai kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia Lietuvos teatro scenose. Pasak jos, lietuviai pasiilgo kamerinių erdvių. Visi tie klasikiniai teatro pastatymai su daug personažų, simbolizmo ir turtinga scenografija dabar, rodos, pralaimi kovą su mažomis, netradicinėmis erdvėmis bei šiuolaikinėmis technologijomis. Kartu su vos prieš porą mėnesių vykusiu renginių ciklu „Paskutinieji“, skirtu vienam iškiliausių Lietuvos režisierių Eimuntui Nekrošiui paminėti, prasideda klasikinio teatro pabaiga. Scenas užtvindę jaunų režisierių darbai neretai perpildyti XXI a. žmogaus atributų: išmaniųjų telefonų, kompiuterių, vaizdo projekcijų, kamerų ir t.t. Šiuo metu pastebima klasikinio ir šiuolaikinio teatro sandūra: tai, kas liko, ir tai, kas vyraus ateityje.
Miglė Munderzbakaitė
Kraujas, lemiantis kaltę
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Iš kūno ir kraujo“
Pirmiausia norisi pasidžiaugti režisierės Uršulės Bartoševičiūtės debiutu Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Su eskizu pagal Eduardo Limonovo pjesę „Mirtis policijos sunkvežimyje“ ji tapo teatro organizuoto konkurso „IDėja 2019“ nugalėtoja ir gavo galimybę sukurti naują spektaklį „Iš kūno ir kraujo“ (premjera sausio 29 d.). Jo pagrindas – dramaturgo Mato Vildžiaus interpretuotas Senojo Testamento pasakojimas apie Kainą ir Abelį bei Lordo Byrono misterija „Kainas“.
