Teatras
Daiva Šabasevičienė
Kas miega, tas nemyli
Adomo Juškos „Miego brolis“ Jaunimo teatre
Adomas Juška ant Eimunto Nekrošiaus pamėgtų kėdžių pasodina gražų žilstelėjusį vyrą, netrukus pridengia jį rupios drobės apklotu ir palieka stebėti beveik visą spektaklio „Miego brolis“ veiksmą. Manau, neatsitiktinai jaunasis režisierius atvirai kalbasi su savo pirmuoju režisūros mokytoju šviesaus atminimo Eimuntu Nekrošiumi. (Antrasis mokytojas, reikia tikėtis, bus pats gyvenimas.) Toks transcendentinis santykis atskleidžia šio jauno žmogaus išpažintį, atvirą norą dalintis tuo, kas skauda.
Julijus Lozoraitis
Sibiro šamano pėdsakai Pohuliankoje
Aleksejaus Žitkovskio pjesės „Kalniukas“ premjera Lietuvos rusų dramos teatre
Vilniaus teatrinis gyvenimas gavo svarią dvigubą naujosios rusų dramaturgijos porciją. Prabėgo beveik mėnuo nuo sausio pradžioje Jaunimo teatre įvykusios Asios Vološinos iš Sankt Peterburgo pjesės „Žmogus iš žuvies“ sėkmingos premjeros, ir štai Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT), didžiojoje senojo Pohuliankos teatro scenoje, parodytas naujas spektaklis pagal sibiriečio autoriaus Aleksejaus Žitkovskio pjesę „Kalniukas“.
Greta Vilnelė
Meilės samprata: kūno ir sielos fragmentiškumo etapai
„Nothing Hurts“ Artūro Areimos teatre
Pradėti kalbėti apie sausio 25, 26 d. įvykusią Artūro Areimos teatro premjerą „Nothing Hurts“ tinka šiais prancūzų kritikės Daphné’s Batholon, atsiliepusios apie kitą Artūro Areimos spektaklį „Po ledu“, žodžiais: „Spektaklis, pripildytas gausybės simbolikos, palieka erdvės daugybei skirtingų interpretacijų ir negali būti priskirtas jokiai vietai, jokiam laikui, jokiai istorijai.“
Ieva Tumanovičiūtė
Linksmieji Čechovo kalneliai
„Sniegas. Moteris. Dvikova“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Mediciną studijavęs slovakų dramaturgas Viliamas Klimáčekas, surinkęs Antono Čechovo gydytojų personažus, 2000 m. sukūrė pjesę „Čechovas – boksininkas“ (vertė Andrius Jevsejevas). Šis postmodernus trijų dalių žaidimas pasižymi ne tik originalia idėja, bet ir geru Čechovo kūrybos išmanymu bei jo stiliaus pajautimu. Su ironija perkurdamas Čechovą Klimáčekas išlaiko jo personažams būdingą kalbėjimo manierą ir nuotaiką. Vienas iš pjesės gydytojų yra pats Čechovas, todėl jo biografinių faktų pripildytame kūrinyje kalbama ir apie patį teatrą. Šis intelektualus žaidimas nėra sausas rebusas žinovams, bet pagrindas vitališkam teatrui kurti.
Dovilė Zavedskaitė
Kelias per kūną
„Nematomi kraštai“ festivalyje „Kitoks“
Šių metų festivalio „Kitoks ’20“ šūkis – „Patirk iš arčiau“. Skrajutėse – mikropasaulis, kuriame gyvena grafiniai miniatiūrinių žmogelių pavidalai ir dideli mūsų daiktai: brokolis, pievagrybis, šepetys. Žmogeliai važiuoja dviračiu pievagrybio briaunomis, geni brokolį. Šepečio šereliais, lyg virš bedugnės, vyras veda moterį. Reklaminėje vizijoje justi misija – paskatinti vaikus atidžiau žiūrėti į kasdienybę ir atrasti stebuklą buityje arba renesansinio tilto arką juosvame grybo sijone.
Daiva Šabasevičienė
Revizorius iš Baltarusijos
Nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro gastrolės Vilniuje
Sausio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre viešėjo Nacionalinis akademinis Jankos Kupalos teatras iš Minsko ir pristatė savo pastarųjų metų pasididžiavimą – Nikolajaus Gogolio „Revizorių“, kurį režisavo Nikolajus Piniginas. Jankos Kupalos teatras yra baltarusių teatro kultūros simbolis – šio teatro scenoje formavosi nacionalinės aktorinės mokyklos pagrindai. Tai seniausias Baltarusijos teatras, įkurtas 1920 metais.
Laura Šimkutė
Kasdienybės triukšmas
Spektaklis „Bang!“ Oskaro Koršunovo teatre
Norint būti visaverčiu, šiuolaikinį gyvenimą kaip reikiant gyvenančiu ir visų jo diktuojamų taisyklių besilaikančiu žmogumi reikia: sportuoti, užsiimti kokiomis nors saviieškos ir dvasinėmis praktikomis, valgyti tik švarų maistą, užvis geriausia rytą pradėti nuo proteino prisotintų, savo kokteiline susiplaktų vaisių ir daržovių glotnučių, būti visuomeniškai aktyviam, rengtis vietinių dizainerių sukurtais arba žinomų sportinių prekės ženklų drabužiais. Svarbiausia – nepamiršti kiekvieno elemento fiksuoti ir dalintis su pasauliu socialiniuose tinkluose, kitaip nesiskaito. Į šitokį gyvenimo būdą propaguojančios šeimos gyvenimą mums ir siūlo pažiūrėti Paulius Ignatavičius savo naujausioje premjeroje „Bang!“ pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę.
Aušra Kaminskaitė
Pajusti įspūdį, įsivaizduoti santykius
Spektaklis „Maskuotė“ festivalyje „Kitoks“
Dešimtajame teatro vaikams festivalyje „Kitoks“ trupės iš Nyderlandų „Captain Sugar & The Monkey Puppets“ spektaklis „Maskuotė“ skirtas 5–10 metų vaikams – pradinukams. Tikriausiai tai lėmė cirko žanras, kuris yra viena palankiausių formų patraukti jauniausią publiką. Techniški triukai, nuolatinis judėjimas, šiuolaikinė magija sugeba išlaikyti jaunesniųjų dėmesį kur kas sėkmingiau nei pati įtikinamiausia vaidyba – bent jau spektakliui tęsiantis ilgiau nei pusę valandos.
Ieva Tumanovičiūtė
Dauguma ties panikos priepuolio riba
Spektaklis „Panika“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Perfrazuodamas Pedro Almodóvaro filmo pavadinimą, suomių dramaturgas Mika Myllyaho 2005 m. savo sukurtai pjesei „Panika“ pridėjo paantraštę „Vyrai ties nervų krizės riba“. Kadangi Almodóvaro kinas pasižymi ryškiais moterų portretais, atrodo, kad Myllyaho siekia būti šiuolaikinių vyrų psichologu. Nors pjesės veikėjai diskutuoja ir apie Almodóvaro filmą „Pasikalbėk su ja“, Myllyaho kūrinio estetika neturi nieko bendro su ispanų režisieriaus kinu, pasižyminčiu ryškiu, išradingu, savoms taisyklėms paklūstančiu meniniu pasauliu, kuriame veikia saviti personažai. „Panikos“ veikėjai, atvirkščiai, yra įprasti, esantys arti tikrovės – šiek tiek schematizuotos kaip realistinėje romantinėje komedijoje ar seriale.
Kamilė Žičkytė
Dvidešimt aštuonios minutės tylos
Spektaklis „Meškis ir žąsis“ teatre „Pradžia“
Kaip dabar tapo madinga, suaugusieji metus pradeda Naujųjų metų rezoliucijomis: pažadais, kaip pakeis savo gyvenimą, kur nukeliaus, ką nusipirks. Nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos vaikas bando suprasti, koks yra pasaulis, tad jaunieji teatro žiūrovai metus skaičiuoja kitaip: naujomis patirtimis, gebėjimais, išmoktais žodžiais ar iškritusiais pieniniais dantimis. Manoma, kad pirmieji teatralizuoti pasakojimai vaikams Europoje vyko dar XIX a. pabaigoje, o pirmieji spektakliai jaunajai auditorijai gimė kur kas vėliau. Bene pirmasis pavyzdys Lietuvoje – režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės auklėtinių spektaklis „Bebenčiukas“, parodytas 1975 m. per legendinio aktorių dešimtuko diplominių spektaklių festivalį, vėliau atsiranda ir mano vaikystę nuspalvinę 1989 m. įkurto Keistuolių teatro spektakliai.
