7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dabarties akistata su praeities šešėliais

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Abelaras ir Eloiza“

Greta Vilnelė
Nr. 7 (1328), 2020-02-21
Teatras
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.

Neseniai viena jauna režisierė pasidalijo su manimi mintimis, kokie dėsningumai kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia Lietuvos teatro scenose. Pasak jos, lietuviai pasiilgo kamerinių erdvių. Visi tie klasikiniai teatro pastatymai su daug personažų, simbolizmo ir turtinga scenografija dabar, rodos, pralaimi kovą su mažomis, netradicinėmis erdvėmis bei šiuolaikinėmis technologijomis. Kartu su vos prieš porą mėnesių vykusiu renginių ciklu „Paskutinieji“, skirtu vienam iškiliausių Lietuvos režisierių Eimuntui Nekrošiui paminėti, prasideda klasikinio teatro pabaiga. Scenas užtvindę jaunų režisierių darbai neretai perpildyti XXI a. žmogaus atributų: išmaniųjų telefonų, kompiuterių, vaizdo projekcijų, kamerų ir t.t. Šiuo metu pastebima klasikinio ir šiuolaikinio teatro sandūra: tai, kas liko, ir tai, kas vyraus ateityje.

 

Beveik po penkiolikos metų į plačiuosius scenos vandenis grįžęs režisierius Rokas Ramanauskas vasario 6, 7 d. pristatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurto spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ pagal Ronaldo Duncano to paties pavadinimo pjesę premjerą. Fraze „teatras kaip tyrimas“ galima taikliai apibūdinti šį kamerinėje „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje vykusį spektaklį, bylojantį apie viduramžius menančią tragišką mokytojo (Povilas Budrys) ir jo mokinės (Elžbieta Latėnaitė) meilės istoriją. Kūrinį režisierius interpretuoja šių laikų kontekste, kai poroje puoselėjamas partnerių individualumas, iš lyderio pozicijos išstumiamas patriarchatas, o gyvenimo meilė randama spaudant mygtukus.

 

Šis spektaklis – tai anksčiau aprašyto šiuolaikinio teatro pavyzdys: publikos būrelis mažas, spektaklio erdvę galima prilyginti didelei buto svetainei, o viduramžių istorija prikeliama šiais laikais, kai neišsiųsti meilės laiškai virsta videoįrašais. Tai bene palankiausios sąlygos teatrui tapti socialiniu tyrimu. Tam pasirinkdamas retai statomą Abelaro ir Eloizos meilės istoriją režisierius išnarsto ją po kaulelį spektaklyje-repeticijoje, per kurią aktoriai kritikuoja ar interpretuoja Duncano pjesės veikėjų gyvenimo situacijas. Tai leidžia į spektaklį pažvelgti kaip į mokumentinį teatrą: iš aktorių žodžių sunku atskirti, kuriuos jų sako veikėjai, o kuriuos aktoriai. Dėl to kylantis sumišimas verčia susimąstyti, kas iš senovinio teksto skamba nenatūraliai, o ką dar ir šiais laikais išgirstame kasdienybėje.

 

Kaip per devynis šimtus metų pasikeitė žmonių požiūris į meilę ir kitas vertybes? Ar šiandien gyventi paprasčiau, ar vis dar susiduriame su tais pačiais sunkumais? Kaip evoliucionavo arba degradavo žmonių tarpusavio santykiai? Aktorių asmeninės patirties indėlis per kontrastą padeda supriešinti dabartį su praeitimi bei įsigilinti į laiko tėkmės šiuolaikinėje visuomenėje paliktus randus. Nepagrįstam Abelaro įtarinėjimui dėl Eloizos neištikimybės kandi aktorės Latėnaitės pastaba, primenanti, kad XII a. nebuvo DNR tyrimų, lengva ironija pašiepia konservatyvų pavydą ir sugrąžina žiūrovus į čia ir dabar egzistuojančią tikrovę.

 

Spektaklis tampa diskusija apie vyro ir moters padėtį anuomet bei šiomis dienomis. Kreivai į moters padėtį viduramžių visuomenėje žvelgianti aktorė Latėnaitė per visą sceninį vyksmą kūno kalba bei komentarais apie savo veikėjos Eloizos žodžius parodo feministinį požiūrį. Apmaudu, tačiau per šitiek metų laiko vilnys nesugebėjo išskalauti iš žmonių mąstymo tam tikrų sustabarėjusių stereotipų. Vienas jų – kad moteris skirta grožiui, tarsi emocijų neturinti dekoracija, gebanti tik dailiai šypsotis. Pasipiktinusi aktorė savo scenos partneriui parodo, kad jo veikėjo, kaip kastrato, emocinis pasaulis vaizduojamas įvairiapusiškesnis nei jos, įmanomos apibūdinti vieninteliu žodžiu – „graži“.

 

Spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“ į teatro sceną sugrįžęs režisierius Ramanauskas, kitu kampu pakreipdamas jausmingą dviejų likimų istoriją, nagrinėja šiuolaikiniam pasauliui aktualias moters padėties visuomenėje ir meilės sampratos pokyčio temas.

Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“. D. Matvejevo nuotr.