Teatras
XX a. kino žvaigždė Marilyn Monroe kadaise pasakė: „Duok moteriai tinkamus batelius ir ji užkariaus pasaulį.“ Batai, kuriuos avime, byloja apie tai, kokie esame žmonės: jie gali nusakyti mūsų nuotaiką, charakterį, socialinę padėtį, kartais net profesiją. Šiais laikais tai nebemadinga, bet anksčiau žmonės siūdindavosi batus pagal užsakymą. Tuomet prie batų gimimo prisidėdavo dar ir batsiuvio gyvenimo istorija. Kasdien zulindami, šlapindami balose ir per lietų, purvindami visokiuose purvynuose, prižiūrėdami ar neprižiūrėdami savo batus net nesusimąstome: o jeigu jie galėtų kalbėti ir papasakotų viską apie mus?
Avėti be pėdkelnių, deginti, nešioti teatre, išgyvenę šeimininkės meilės romaną, atsidūrę Niurnbergo teisme Magdos Goebbels juodi bateliai aukštu kulniuku yra „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’19“ nugalėtojo Aivaro Miciaus režisuoto spektaklio „Juodi bateliai“ epicentras. Šie batai, kuriuos personifikavo aktorės Kamilė Petruškevičiūtė ir Fausta Semionovaitė, ypatingi, nes buvo pagaminti iš žmogaus odos ir riebalų Aušvico fabrike, o vėliau patyrė begalę nuotykių, vis keičiantis jų savininkams. Jauno režisieriaus darbas, kurio premjera įvyko vasario 20–21 d. „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje, paveikė išraiškingų elementų gausa ir gaivališku bei komišku požiūriu į makabriškus Antrojo pasaulinio karo įvykius.
Kurti spektaklį Micius pasirinko pagal Sebastiano Majewskio / Andreaso Pilgrimo pjesę „Dešinys kairys su kulniuku“. Jos siužetas spektaklyje pasakojamas du kartus. Pirmoji spektaklio dalis itin chaotiška – garsų, šviesų ir riksmų mišinyje neįmanoma išgirsti ar suprasti, apie ką šneka aktorės; istorija neaiški, vyksta nenutrūkstama diskoteka, kurioje tranki muzika užgožia aktorių sakomus tekstus. Prasidėjus antrai daliai paaiškėja, kad tai tyčinis režisieriaus sumanymas, nes vėliau pasitelkdamos skaidres aktorės ramiai ir raiškiai išdėsto prieš tai prasmės tarsi neturėjusį tekstą.
Daug pastangų įdėta kuriant didingą scenografiją, atitinkančią spektaklio pompastiškumą ir makabriškai sarkastišką nuotaiką. Nacionalsocialistų simbolis svastika čia paverstas ventiliatoriumi ir diskotekos rutuliu. Spektaklyje atidengta Lenkijos vėliava salės gale tapo ekranu, ant kurio rodomos skaidrės. Kostiumų dizainerė Simona Davlidovičiūtė sukūrė blizgučiais puoštus prie bendros linksmybių atmosferos prisidedančius drabužius. Salėje tvyrojusi nuotaika visai neatitiko posakio „apie mirtį nejuokaujama“, nes čia tokių pokštų ir šiurkščių komentarų buvo gausybė, o personažai juos laidė drąsiai ir ryžtingai.
Nors spektaklis iš pirmo žvilgsnio atrodo įtraukiantis ir žaismingas, įsigilinus į jo esmę jis toks ir lieka – įtraukiantis ir žaismingas. Vienintelį unikalų elementą – istorija pasakojama iš nacių propagandos ministro žmonos Magdos Goebbels batelių perspektyvos – padiktuoja pati pjesė. Visa kita atrodo motyvacijos ar didesnės prasmės neturintys pramoginio pobūdžio epizodai, suteikiantys spektakliui komiškumo ir paviršutiniškumo. Šitai liudija pati spektaklio pradžia, kai vienas batelis vaikosi po salę kitą ir muša jį šiukšlių maišu, pilnu dvispalvių balionų, taip pat ne vieną kartą įterptas judesio ir garso motyvas „čia čia čia“ ir aiškios priežasties neturinti retkarčiais perdėtai pakili nuotaika scenoje.
Pompastiškas ir manieringas pasakojimas tiek pirmoje, tiek antroje spektaklio dalyje nebuvo tolygiai įtaigus ir publikos dėmesį pelnė tik antroje, ramesnėje dalyje. Iš pirmojoje girdimų šūksnių sunku suprasti painią istorijos tėkmę, nes iki žiūrovų atsklinda tik pavienės frazės ir sakinių nuotrupos. Nors antroje dalyje tas pats raiškiau aktorių transliuojamas tekstas tampa aktualus ir prasmingas, vis dėlto ši pasakojimo kartojimo priežastis yra neįmenama mįslė ir bruka mintį, kad tam nebuvo jokio svaraus motyvo.
