7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Auginti(s) publiką

Spektakliai kūdikiams tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje „Kitoks ’20“

Goda Dapšytė
Nr. 7 (1328), 2020-02-21
Teatras
Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.

Vaikai ir jaunuoliai iki 18 metų sudaro maždaug penktadalį Lietuvos gyventojų. Jie netrukus taps suaugusiais ir papildys (arba ne) įprastinės teatrų publikos (kaip rodo apklausos, teatre lankosi maždaug trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų, iki trijų kartų per metus) gretas. Kokius teatrus, spektaklius ar kitas menines ir kultūrines patirtis jie rinksis, nemažai priklauso nuo pirmųjų patirčių teatro, parodų ar koncertų salėse. Tad būtent šiai publikos daliai jau dešimtmetį nemažai dėmesio skiria sostinėje įsikūrusi „Menų spaustuvė“, deklaruojanti siekį ugdyti kūrybingą visuomenę, naujinti Lietuvos kultūrą ir Lietuvą per kultūrą. Viena šių ambicijų įgyvendinimo priemonių – tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“.

 

Šiemet festivalyje, vykusiame jau dešimtą kartą, daug dėmesio buvo skiriama ne tik edukacijai, tinklaveikai, bet ir lietuvių kūrėjų darbams bei patiems mažiausiems žiūrovams. Kūdikiams ir vaikams iki trejų metų (sudarantiems apie tris procentus šalies gyventojų) skirta net trečdalis rodytų spektaklių. Naujausius spektaklius kūdikiams „Pievelė“ ir „Laikrodininkas“ pristatė vilniečių šokio teatras „Dansema“, Šeiko šokio teatras iš Klaipėdos atvežė švedų choreografės Dalijos Acin Thelander spektaklį „Lumi“, o belgų trupė „Theater De Spiegel“ – muzikinį spektaklį „Mušk būgną!“.

 

Spalvoti žaidimai

 

Jau antrą dešimtmetį skaičiuojanti „Dansema“ šiemet repertuarą papildė net dviem choreografės Birutės Banevičiūtės drauge su šokėjais sukurtais monospektakliais kūdikiams. Metų pradžioje pristatyta „Pievelė“ – tai interaktyvus spektaklis kūdikiams nuo 6 iki 18 mėnesių. Spektaklio scena – tai skaisčiai geltona, paslapčių ir atradimų pilna žaidimų aikštelė, kurią atverti padeda šokėja Giedrė Subotinaitė. Švelnių kompozitorės Rasos Dikčienės melodijų ir ritmų fone mažyliai kviečiami atrasti ir pačiupinėti įvairias minkštas faktūras, stebėti įvairių spalvų objektus. Juos subtiliai raginanti ir per paprastų stebuklų pievelę lydinti Subotinaitė čia kartu žaidžia, čia įkūnija šiek tiek atpažįstamas ir šiek tiek paslaptingas būtybes (priklauso nuo asociacijų ir interpretacijos).

 

Panašiai tarp konkretumo ir abstrakcijos balansuoja ir kitas „Dansemos“ festivalyje „Kitoks“ rodytas spektaklis – „Laikrodininkas“. Jis skirtas dar siauresnei amžiaus grupei – nuo 8 mėnesių iki pusantrų metų. Nors spektaklis įkvėptas laikrodžio, jo mechanizmo ir detalių, tai nėra pasakojimas apie laikrodžio sukūrimą ar jo kūrėją. Tai ne pasakojimas, o labiau žaidimas su scenos partneriu – Manto Stabačinsko ir Mariaus Pinigio pakaitomis kuriamu Laikrodininku. „Laikrodininke“, kitaip nei „Pievelėje“, netikėtus atradimus slepia ne scena, o dailininkės Medilės Šiaulytytės sukurtas spalvingas, itin funkcionalus (skleidžiantis įvairius skambančius, barškančius garsus ir slepiantis įdomius objektus), daugiasluoksnis kostiumas. Spektaklyje atkartojami kai kurie laikrodžio elementai (švytuoklės, rodyklės, tiksėjimas, varpeliai), tačiau jie nėra primygtinai siejami su vienu objektu (nors scenoje kabo ne vienas laikrodėlis). Mažyliai pasaulį į sistemas ima jungti tik sulaukę maždaug 15 mėnesių, tad Laikrodininko siūlymas patyrinėti atskirus elementus mažiesiems žiūrovams vis dar kelia nemažai džiaugsmo. Atsižvelgiant į kūdikių ir vaikų raidos etapus bei jų niuansus Banevičiūtės kuriami šokio spektakliai yra įtraukiantys, pasižymi originaliu, subtiliu muzikiniu fonu ir atida bei pagarba pačiai jauniausiai auditorijai.

 

Šiuolaikinis menas kūdikiams

 

Praėjusių metų festivalyje „Kitoks“ buvo rodomas serbų kilmės Švedijoje gyvenančios ir kuriančios choreografės Dalijos Acin Thelander spektaklis-instaliacija „Paslapčių sodas“, kuriame kūdikiams iki vienų metų choreografė ir instaliacijos autorė sukūrė jaukią, šilumos, ramių garsų, švelnių kvapų ir milžiniškus augalus primenančių dekoracijų kupiną erdvę. Joje mažylius skatino tyrinėti, liesti įvairius paviršius, medžiagas, stebėti jų ir šokėjų kuriamas būtybes ir augalus primenančias formas.

 

Visai kitokią, net kardinaliai priešingą estetiką galima išvysti šiemet rodytame šios choreografės spektaklyje-instaliacijoje „Lumi“, sukurtoje Klaipėdoje drauge su Šeiko šokio teatro šokėjais. Visų pirma tai spektaklis tuščioje erdvėje. Tiksliau, toks pirmas įspūdis. Kūdikiams (iki metų) skirto spektaklio erdvė yra juoda, o ją nuskaidrina abstraktūs klaipėdiečio šviesos menininko Lino Kutavičiaus sukurti objektai – elegantiškos šviečiančių apskritimų konsteliacijos. Savitu ritmu pulsuojančias šviesas net galima įvardyti kaip atskirą šio spektaklio veikėją (programavimas Justo Bø). Greta jų ir aplink jas juda industrinio stiliaus baltais kombinezonais vilkintys šokėjai (kostiumų dailininkė D. A. Thelander). Visa tai drauge su, regis, niekuo nuo įprastų šokio spektaklių nesiskiriančia šiuolaikine choreografija kuria šiuolaikinio meno instaliacijos įspūdį.

 

Tad ką čia veikti kūdikiams? Stebėti, liesti ir viską pakeisti. Trejetas erdvėje pagal iš anksto numatytą judesių seką judančių šokėjų gyvai reaguoja į prie jų besiartinančius, juos liečiančius, stebinčius, kalbinančius kūdikius. Spektaklio sumanymas leidžia tėveliams su mažaisiais žiūrovais bet kada įeiti ir išeiti iš spektaklio erdvės, tad mažyliai ne tik nepatiria diskomforto dėl apribojimų, bet ir gali pamažu įsidrąsinti. Išgryninta spektaklio stilistika ir objektų bei choreografijos abstraktumas primena suaugusiesiems skirtą rimtąjį meną, tačiau juodas ir baltas pasaulis itin artimas naujagimiams ir kūdikiams. Be to, „Lumi“ pasaulio monochromiškumas subyra šokėjams tiesiogiai susidūrus su aktyviaisiais – ropojančiais, pirmuosius žingsnius žengiančiais ar tėvų prineštais – žiūrovais. Šokėjų veidus nutvieskia šypsena, rankos ima tiestis link mažylių arba judėjimo kryptis pasisuka jų link.

 

Šokio spektaklį-instaliaciją sudaro du atsikartojantys ciklai, tačiau įspūdis nenukenčia, jei spektaklis stebimas ne nuo pradžių ar ne iki galo. Ir stebėti jį įdomu ne tik mažiesiems, bet ir suaugusiems. Ritmingas šviesos judėjimas, ramūs „Qillannguaq Q Berthelsen“ garsai, abstrakti choreografija, minkšti, plastiški judesiai ir nebyli (dažniausiai) itin skirtingo amžiaus žmonių komunikacija suteikia puikias sąlygas meditatyviai suaugusiųjų patirčiai. Na, o patiems mažiausiems „Lumi“ tampa ne tik teatro, bet ir šiuolaikinio meno estetikos patirtimi.

 

Triukšmingas pasaulis

 

Iš šių metų festivalyje „Kitoks“ mažiausiųjų publikai skirtų spektaklių išsiskyrė belgų trupės „Theater De Spiegel“ muzikinis spektaklis „Mušk būgną!“. Čia mažyliams siūloma visiškai kitokia atmosfera, estetika, sceninė kalba ir net jos tonas. Tiesa, šiame spektaklyje, kaip ir „Dansemos“ „Pievelėje“ bei Šeiko šokio teatro „Lumi“, itin svarbi scenografija. Iš Antverpeno atvykusi trupė „Theater De Spiegel“ mažylius nuo 8 mėnesių iki trejų metų (taigi gana plačią ir įvairią mažųjų auditoriją) bei juos lydinčius suaugusiuosius pakvietė įsikurti būgnų įkvėptoje ir iš jų dalių suręstoje, Wimo Van De Vyverio sukurtoje instaliacijoje (ar aplink ją).

 

Palyginti su jau aptartais spektakliais, „Mušk būgną!“ aplinka atšiauri ir paslaptinga. Jos pagrindą sudaro būgnai, atskiros, jau nebenaudojamos jų dalys, perdirbiniai bei netikėčiausi mechanizmai, kuriais keliauja stiklo, metalo ir plastiko kamuoliukai. Visa ši instaliacija skleidžia įvairiausius šaižius ir dunksinčius garsus, o įprasti objektai virsta netikėtais vaizdiniais.

 

Kaip nesunku atspėti iš spektaklio pavadinimo, pagrindinis „Mušk būgną!“ variklis – garsai. Jie kuriami įvairiais perkusijos bei pučiamaisiais instrumentais (nuo dūdelės iki saksofono) ir įvairiais kasdieniais objektais, buities rakandais. Kitas svarbus spektaklio elementas – šešėliai, pasirodantys ne tik ekranuose, bet ir būgnų paviršiuose. Paslaptingos formos ir atlikėjų atvaizdai, iš po ekrano besiveržiančios rankos ir vandens purslų kalnai. Visa tai kuria skambantį, bumpsintį, dunksintį, tarškantį pasaulį, kupiną įvairiausių keliavimo būdų: įvairaus dydžio ir medžiagų kamuoliukai rieda, plaukia, skrenda, sukasi. Spektaklio kūrėjai, demonstruodami, kaip instrumentais ar įvairiais buitiniais (ir ne tik) objektais kuriami garsai, leidžia mažiesiems stebėti fizinius garso, ritmo ir muzikos pavidalus.

 

Dalį publikos šis pasaulis užburia ir vedasi su savimi raudonojo kamuoliuko kelio gale link. Tačiau tenka pripažinti, kad ne visiems mažyliams šie žaidimai ir naujos patirtys pasirodė vienodai smagios ir įtraukiančios. Paslaptingas šešėlių ir šaižių garsų pasaulis kėlė nerimą ne vienam iš mažesniųjų žiūrovų (gerokai labiau nei įprastai), o kitai daliai buvo sunkoka laikytis kūrėjų iškeltos sąlygos nejudėti po tokią tyrinėjimams savo konstrukcija įkvepiančią erdvę iki pat spektaklio pabaigos. Vidury spektaklio dvi žiūrovų grupės sukeičiamos vietomis: pirmąją spektaklio dalį stebėjusieji instaliacijos viduje atsiduria išorėje, o jos išorėje ant suoliukų sėdėję žiūrovai įsitaiso ant kilimų po atsarginėmis būgnų dalimis. Taigi tolesnis judėjimas jau vaikštantiems mažyliams atrodo natūrali tąsa, jiems sunkiau suprasti, kodėl ir vėl reikia likti vietoje. Tad šio spektaklio fone kaip niekada aktyviai skambėjo ne tik muzikiniai, bet ir mažųjų žiūrovų nepasitenkinimo garsai. Sunku iki galo pasakyti, kas šį kartą paskatino tokį publikos ir spektaklio disonansą: amžiaus ar kultūriniai skirtumai, tačiau jis buvo gana ryškus.

 

Muzikinio spektaklio „Mušk būgną!“ kūrėjai nepasakoja konkrečios istorijos ar, tiksliau, jos neprimeta. Tad drąsesnieji (vyresni?) gali rinktis sekti jo atlikėjus, stebėtis objektais ar užsimiršti tarp garsų, šviesų ir šešėlių poezijos. Kaip ir daugelyje patiems mažiausiems skirtų spektaklių, pasibaigus „Mušk būgną!“ mažyliams leidžiama pačiupinėti visus spektaklyje veikusius objektus, trinktelėti per būgną, apžiūrėti kamuoliukus ir apeiti visą sceninę konstrukciją, joje pažaisti. Tai leido sujungti stebėtojo ir veikiančiojo patirtis, garsą – su lytėjimu.

 

Neretai tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis „Kitoks“ tampa pretekstu apmąstyti, kokio teatro reikia vaikams, skirtingoms jų amžiaus grupėms, kokiomis kryptimis turėtų judėti teatro vaikams kūrėjai Lietuvoje ir ne tik. Bet neabejotina tai, kad šis renginys kryptingai ugdo ir augina būsimą publiką. Daugeliu tyrimų įrodyta, kad ankstyvosios kultūrinės patirtys teigiamai veikia vaikų, net ir pačių mažiausių, raidą. Kuo jos įvairesnės, tuo platesnį suvokimą formuoja. Tad didėja ir tikimybė, kad užaugę šie mažieji žiūrovai į teatrą užsuks daugiau nei tris kartus per metus. Ar bent jau to norėtųsi tikėtis.

Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D. Putino nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Laikrodininkas“.  L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Laikrodininkas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.