7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sustabdyti prievartos ratą

Pokalbis su Nazha Harb

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 9 (1330), 2020-03-06
Teatras
Nazha Harb veda mokymus lietuvių grupei „Menų spaustuvėje“. A. Eikevičiūtės nuotr.
Nazha Harb veda mokymus lietuvių grupei „Menų spaustuvėje“. A. Eikevičiūtės nuotr.

Sausio mėnesį Lietuvoje viešėjo dramos terapeutė, mokytoja ir aktorė iš Libano Nazha Harb. Ji dalyvavo menų agentūros „Artscape“ įgyvendinamame taikomojo teatro projekte BATS (Baltic Applied Theatre School). „Šikšnosparniai“ – tai tęstinė mokymų programa, truksianti visą pirmąjį 2020 m. pusmetį ir apimsianti visas tris Baltijos valstybes. Sausį Vilniuje, Taline ir Rygoje Nazha Harb vedė mokymus scenos menų profesionalų ir edukatorių grupėms, dalijosi savo darbo kalėjimuose patirtimi. Su Nazha susėdome pasikalbėti apie šio darbo specifiką ir prasmę. 

 

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo nedidelės provokacijos. Kas yra taikomasis teatras – menas ar terapija?

Kad atsakyčiau į šį klausimą, pirma turiu šiek tiek papasakoti apie savo praeitį. Mano pirmosios studijos – kompiuterių mokslas. Kaip programuotoja dirbu aštuonerius metus. Bet tuo pat metu visada vaidinau ir aktyviai domėjausi teatru. Apie 2010 metus pamačiau teatro menininkės ir dramos terapijos specialistės Zeinos Daccache sukurtą dokumentinį filmą „12 piktų libaniečių“. Ji pirmoji visame Libano regione pradėjo dirbti kalėjimuose. Jos idėja buvo sukurti su kaliniais spektaklį. Taigi Zeina, taikydama dramos terapijos metodus, devynis mėnesius dirbo kalėjime. Ji naudojo asmenines kalinių istorijas ir jų pasiūlymus, kaip būtų galima keisti įstatymus. Šis darbas ir tapo minėto dokumentinio filmo pagrindu. Pamačiusi „12 piktų libaniečių“ iškart supratau, kad norėčiau užsiimti taikomuoju teatru. Buvau savo kailiu patyrusi, ką gali teatras. Kai į repeticijas ateidavau po darbo biure, scenoje tiesiog atgydavau, įsikraudavau jėgų. Tai buvo galinga transformacija, todėl norėjau, kad šią galią pajustų ir kiti. Nors tuo metu apie taikomąjį teatrą dar nieko nežinojau. Taigi pradėjau domėtis ir Didžiojoje Britanijoje aptikau taikomojo teatro magistrantūros studijų programą. Suvokiau, kad taikomasis teatras yra teatro dalis, tačiau sutelkta į konkretų dalyką. Teatro technikos, pratimai ir žaidimai skirti asmenybės raidai. Taip pat taikomasis teatras prisideda prie socialinės ir politinės raidos. Grįžtu prie jūsų klausimo – taip, taikomasis teatras gali būti menas. Vis dėlto siūlyčiau neklijuoti etikečių ir neieškoti prestižiškumo įrodymų. Svarbiausia, kad jis turi poveikį visuomenei, padeda geriau pažinti save, atsiverti. Taikomojo teatro metodus galima naudoti daugelyje sričių, pavyzdžiui, bet kokioje aplinkoje buriant komandą (angl. team building).

 

Nujautėte, kokia galia slypi taikomojo teatro metoduose dar prieš pradėdama studijuoti. Kaip studijos praplėtė šį supratimą?

Taikomasis teatras – labai plati sąvoka. Tarkime, Augusto Boalio forumo teatras yra taikomasis teatras, dramos terapija yra taikomasis teatras. Bet koks konkrečioje bendruomenėje teatro priemonėmis įgyvendinamas projektas remiasi taikomuoju teatru. Tos bendruomenės gali būti socialiai pažeidžiamos – tokios kaip kalinių, migrantų, pabėgėlių, prievartą patyrusių moterų. Bet kokia bendruomenė, nevisiškai integruota į visuomenę, savo viduje patiria įtampą, įvairias emocijas, su kuriomis negali susitvarkyti. Galų gale jos išsiveržia smurtu, destrukcija. Tačiau galima dirbti su bet kokia tarpusavyje susijusių žmonių grupe. Taikomasis teatras yra bendruomenių teatras. Juo siekiama paskatinti pokyčius, suteikti daugiau galių, sustiprinti sąmoningumą. To dažnai siekia ir „tikrasis“ teatras, tačiau taikomasis pokyčiui teikia ypatingą reikšmę. Vis dėlto reikia pripažinti, kad kartais tenka susidurti su taikomojo teatro nuvertinimu, kuris remiasi rūšiavimu, kas gali kurti meną ir kas – ne. Aš netgi džiaugiuosi, kad nuo pat pradžių nesimokiau teatro mokykloje, nes tuomet būčiau buvusi įrėminta. Kai ateini iš šalies, jautiesi atviresnis įvairioms galimybėms.

 

Yra skirtingų taikomojo teatro krypčių, bet Jūs pasirinkote dirbti būtent kalėjimuose. Kodėl?

Daugelis žmonių nenori net galvoti apie kalėjimus ir kalinius. Kalėjimas, kaip institucija, egzistuoja visuomenės paraštėse. Žmonės padarė nusikaltimą, taigi jie bus nubausti, ir mes juos pamiršime. Retas kuris pagalvoja, kad po kurio laiko tie žmonės grįš į visuomenę. Jei jiems nebus suteikta galimybė integruotis, jie vėl padarys nusikaltimą, kurio mes, kaip visuomenė, būsime paveikti. Kitas aspektas – vyrų kalėjimai. Kalėdami jie gyvena izoliuotose bendruomenėse, o kai grįžta, tampa dar labiau izoliuoti. Jie susiduria su smerkimu, neigiamu požiūriu. O patys turi daug pykčio, noro keršyti. Jei galime ką nors padaryti, kad padėtume jiems integruotis, kad sustabdytume tą prievartos ratą, turime tai ir daryti. Nors dirbti su kaliniais labai sunku.

 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate dirbdama kalėjimuose?

Visų pirma aš esu moteris, vyrų kalėjime norinti sukurti teatrą. Kyla grėsmė, kad į mane nežiūrės rimtai, manys, kad ateinu iš gailesčio. Jiems svarbu suprasti, kad ateinu ne iš gailesčio. Ir kad nepritariu tam, ką jie padarė. Tiesiog žiūriu į juos kaip į žmones. Visuomenė juos nubaudė už padarytą nusikaltimą, tačiau jai nerūpi to priežastys. Galbūt mes, kaip visuomenė, iš dalies esame už tai atsakingi. Tad savo darbą suprantu kaip skolos grąžinimą: padariau nepakankamai, kad priversčiau vyriausybę užtikrinti bent minimalią gyvenimo kokybę visiems visuomenės nariams. Sunkumų kelia ir tai, kad aš, kaip prašalaitė, nežinau, ką reiškia būti įkalintam. Turiu rasti būdą, kaip pasakyti kaliniams, jog esu čia ne tam, kad tai sužinočiau. Sakau: „Turiu įrankių, kurių keičiamąją galią patiriu pati. Norėčiau jais pasidalinti su jumis. Ar jums tai būtų įdomu?“ Zeina man daug padėjo, ji buvo mano mentorė, lydėjo mane į kalėjimus, kol pajutau, kad galiu tai daryti viena. Tad dvejus metus dirbome drauge, o kitus dvejus jau dirbu viena.

 

Kitas sunkumas yra tas, kad tenka klausytis išties sudėtingų ir skausmingų istorijų. Kai suburi grupę ir sukuri jai saugią erdvę, pradedi kalinius matyti tiesiog kaip žmones. Užsimezga ryšys: mes kalbamės, juokaujame. Tada pamirštu apie tą skausmą, kurį jie sukėlė kitiems žmonėms. Todėl kažkurią akimirką turiu sau priminti apie šių žmonių sukeltas kančias savo aukoms. Tai iš tiesų dilema, svarbu rasti balansą. Mes, dirbantys su kaliniais, jų neteisiname, bet stengiamės padėti grįžti į visuomenę.

 

Papasakokite apie savo darbo procesą.

Jis gana ilgas: su kaliniais dirbu nuo penkių iki šešių mėnesių. Ir, regis, laiko vis tiek negana. Procesas susideda iš trijų fazių. Pirmoji – įžanginiai žaidimai, skirti grupei suburti. Antroji – saugios erdvės, kurioje galima pasitikėti ir geriau pažinti vieniems kitus, sukūrimas. Ir trečioji – tai dramos terapija, padedanti įveikti praeities traumas. Labai svarbi užbaigimo procedūra – viso nueito kelio refleksija. Tad proceso nevainikuoja joks spektaklis (nors mano mokytoja Zeina kartais darbą baigia spektakliu). Dalyviai gauna sertifikatą, kuris jiems gali padėti siekiant bausmės sutrumpinimo arba išankstinio išėjimo į laisvę. Tad dalyvauti užsiėmimuose kaliniai turi rimtą motyvaciją.

 

Bet tada jie gali sukčiauti!

Taip, bet tai – mano darbo dalis. Turiu stengtis taip juos sudominti, kad jie pamirštų sertifikatą. Nors kai kas pasitraukia, o būna ir taip, kad žmogus apsimetinėja visus šešis mėnesius. Tai man būna sunku priimti, pradedu abejoti savimi, bet paskui, kai pamatau, kad bent keli žmonės iš trisdešimties iš tiesų pasikeitė, išmoko reikšti emocijas, pakeitė požiūrį, atgaunu tikėjimą. Viliuosi, jog išėję į laisvę jie turės užtektinai stiprybės, kad vėl nepadarytų nusikaltimo. Deja, vyriausybė šiuo požiūriu mažai padeda. O mes turėtume bendradarbiauti!

 

Ar pati esate kaip nors įsitraukusi į visuomeninius, politinius judėjimus? 

Libane yra daugybė visuomeninių organizacijų. Mudvi su Zeina bendradarbiaujame su Libano dramos terapijos centru „Catharsis“. Šis centras teikia dramos terapijos paslaugas marginalizuotoms bendruomenėms. Tačiau paveikti vyriausybę labai sunku. Mūsų šalis turi daugybę problemų ir kaliniai tarp jų užima paskutinę vietą. Iš pradžių turėjau noro kovoti, tapti aktyviste, tačiau vėliau įsitikinau, kad privalau susitelkti į tai, ką išmanau geriausiai.

 

Kokių savybių ir gebėjimų reikia specialistui, norinčiam dirbti su bendruomenėmis? Ne paslaptis, kad laikomasi ir tokio požiūrio, jog taikomasis teatras – „antrarūšė“ veikla, skirta profesinės veiklos spragoms užpildyti. Man stebint Jūsų energiją ir užsidegimą kyla mintis, kad be šių savybių taikomojo teatro specialistas, ko gero, negalėtų nieko pasiekti...

Taip, reikia turėti energijos, aistros, kad uždegtum žmones dalyvavimo džiaugsmu. Reikia būti lyderiu, bet taip pat reikia žinoti, kada atsitraukti ir leisti išsirinkti lyderį pačioje grupėje. Tačiau svarbu ne tik tai. Labai svarbus gebėjimo dirbti su grupe įgūdis. Jeigu neturėsi reikiamų žinių ir gebėjimų, kaip dirbti su traumą patyrusiais ar patiriančiais žmonėmis, gali dar labiau juos sužaloti. Per mūsų sesijas išjudinami dalykai, kurių pasekmes sunku prognozuoti. Turi žinoti, kaip elgtis esant tokioms situacijoms, negali palikti žmonių vienų. Taip pat ne mažiau svarbu apsisaugoti pačiam. Darbas tokioje aplinkoje neišvengiamai keičia tave patį, tu apsunksti, gali prarasti gyvenimo džiaugsmą. Todėl turi dirbti ir su savimi. Be to, kaip teatro menininkas, turi peržengti savo menines ambicijas, savo ego. Dirbant su grupe svarbiausi tampa jos, o ne tavo poreikiai. Dirbdamas turi išlikti labai budrus, kad išlaviruotum tarp grupės poreikio ir būtinybės apsisaugoti. Turi nuolat reflektuoti. Kartais aš atlieku savirefleksiją grupės akivaizdoje, kad dalyviai suprastų, jog atsiprašymas ir savo emocijų analizė nepadaro tavęs silpno. Dar vienas labai svarbus dalykas: prieš pradėdamas darbą su grupe turi atlikti tyrimą – pažinti jų kultūrą, vertybes, poreikius. Negali į tuos žmones žiūrėti kaip į egzotišką bendruomenę. Ir šis pažinimo procesas gali užtrukti labai ilgai, kartais net metus.

 

Minėjote, kad taikomojo teatro metodus galima pritaikyti dirbant su bet kokia grupe. O kokie elementai galėtų būti ypač naudingi spektaklio kūrimo procese?

Taikomasis teatras visų pirma išmoko meninę medžiagą kurti iš to, kas šiuo metu aktualu kūrybinio proceso dalyviams. Kaip lyderis, tu gali atsinešti idėją, struktūrą, bet turi būti labai lankstus. Manau, kad taikomojo teatro specialistai ir teatro kūrėjai, statantys spektaklius teatruose, galėtų bendradarbiauti, nes turėtų daug ką vieni kitiems pasiūlyti.

 

Kokia Jūsų patirtis Baltijos taikomojo teatro mokykloje?

Tai buvo nuostabi kelionė, tiek daug išmokau! Ypač vertinu šią patirtį dėl to, kad man tai visiškai kitokia kultūra. Pirmą kartą vedu mokymus, o tai dviguba užduotis. Viena vertus, su dirbtuvių dalyviais dirbu kaip su grupe, bet taip pat rengiu juos dramos terapeutų darbui. Vilniuje, Taline ir Rygoje bendravau su skirtingomis grupėmis, todėl ir darbas buvo vis kitoks. Pažinau žmones ir geriau pažinau pati save.

Nazha Harb veda mokymus lietuvių grupei „Menų spaustuvėje“. A. Eikevičiūtės nuotr.
Nazha Harb veda mokymus lietuvių grupei „Menų spaustuvėje“. A. Eikevičiūtės nuotr.
Nazha Harb veda mokymus lietuvių grupei „Menų spaustuvėje“. A. Eikevičiūtės nuotr.
Nazha Harb veda mokymus lietuvių grupei „Menų spaustuvėje“. A. Eikevičiūtės nuotr.