Jokių iliuzijų

Teatre nyksta romantinių santykių tema. Pirštais suskaičiuojami tokie spektakliai kaip „Intymūs pokalbiai“ (rež. Vytautas Rumšas, LNDT, 2016), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (rež. Rumšas, LNDT, 2019) pagal Ingmarą Bergmaną, „Dviese sūpuoklėse“ (rež. Ulanbek Baialiev, VMT, 2017) ir pan. Be to, ne visų jų jausmų subtilumas ir psichologinė personažų gelmė atitinka reiklaus žiūrovo reikalavimus dėl meninės kokybės. Regis, ambicingiems režisieriams meilės ir poros santykių tema yra „per smulki“, be to, kelianti pavojų nuslysti į sentimentalumą, klišes, banalybę ir pan., todėl neretai ją tyrinėja aktoriai, pasiilgę psichologiškai niuansuotų vaidmenų, kurių ilgisi ir žiūrovai. Pastaraisiais metais nuo teatro nutolęs režisierius Rokas Ramanauskas (pavasariais „In vino“ rengdavęs poezijos skaitymus) kartu su aktoriais Povilu Budriu (kadaise su Viktorija Kuodyte vaidinusiu subtiliame spektaklyje pagal Marguerite Duras pjesę „Muzika 2“, rež. Audronis Liuga, 2008) ir Elžbieta Latėnaite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ (premjera vasario 6 d.), negailestingai parodantį jausmų vietą XXI amžiuje.

Pagal XII a. filosofo ir išsilavinusios to meto moters meilės istoriją sukurtame konceptualiame spektaklyje siekiama ne tik meilę, bet ir patį teatrą išvaduoti nuo iliuzijų. Tai daroma maksimaliai priartėjant visų pirma prie teatro kūrimo buities ir kasdienybės. Spektaklyje vyksta repeticija, aktoriai vienas kitą vadina tikraisiais vardais, atskleidžia profesinę rutiną. Dokumentiškumo įspūdį sustiprina Dainiaus Liškevičiaus scenografija – įprasta repeticijų salė, nekurianti jokios kitos erdvės iliuzijos. Joje svarbus dešinėje kabantis didelis veidrodis, perkeltine prasme atsuktas į mus.

Per spektaklį aktoriai skaito, aiškinasi, mėgina repetuoti britų dramaturgo Ronaldo Duncano (1914–1982) pjesę-laiškų poemą „Abelaras ir Eloiza“ (1961), kuria netiki. Nors šiandien laiškų tonas gali atrodyti dirbtinai pakylėtas, jie pasakoja apie stiprų geismą, aistrą, kūnišką kito troškimą – už poetiškų žodžių slypi žemiška, išjausta ir išgyventa prasmė, atspindinti XX a. žmogaus (dar nepraradusio romantizmo dvasios ir kartu paveikto tarpukario naktinio gyvenimo laisvės) požiūrį. Tačiau šių sudėtingų meilės jausmų spektaklyje nėra. Personažų žodžius ir jų santykius iš šiuolaikinio žmogaus pozicijos vertinantiems aktoriams tokia jų meilė atrodo neįtikima. Jie atlieka aktorinius pratimus, mėgina kurti personažus ir mizanscenas. Latėnaitė apsivelka kostiumą – vienuolės abitą, bet ir jis nepadeda įsijausti. „Taip mylėt, kaip mes mylime, skirta nedaugeliui“, – rašo Abelaras Eloizai, o spektaklis byloja, kad XXI a. taip mylėti neskirta niekam (režisieriaus asistentas dramaturgijai Matas Vildžius).

Budrys į Abelaro vaidmenį galėtų įsijausti, tačiau Latėnaitė maištauja prieš savo aistrą mylimajam atvirai išpažįstančią Eloizą – be aktorių konflikto su savo personažais, spektaklyje taip pat išryškinama prieštara tarp skirtingos kartos aktorių požiūrio į darbą, poros santykius ir meilę. Nors nė vienas taip ir neatsako, kas ji yra, bet žino, kas nėra.

Kūrėjai griauna žiūrovų lūkesčius, spektaklyje apie meilę nepalikdami nė vieno romantiško epizodo. Vis dėlto, kaip žiūrovas, iki galo viliesi, kad bent vieną akimirką aktoriai Povilas ir Elžbieta virs Abelaru ir Eloiza bei suvaidins svaiginančio jausmo iliuziją, tačiau teišgirsti dainos apie meilę karaokę. Kūrinyje nepaliekama vietos jokiai iliuzijai, pagražinančiai tikrovę ar sustiprinančiai įspūdį. Ramanausko režisuota pjesė apie meilę virsta spektakliu apie netikėjimą ir nusivylimą jausmais. Duncano sukurtos Abelaro ir Eloizos išpažintys negailestingai išryškina šių dienų žmogaus emocinį nuovargį ir bejėgystę. Šiuolaikinis žmogus kenčia dėl jausmų atrofijos, kartu bijodamas būti patetiškas ir sentimentalus, tarsi tai savaime prieštarautų intelektualumui, pasireiškiančiam šmaikščia ironija ir kritiškumu. Ir šį kartą teatras ne užliūliuoja romantiška iliuzija, bet rodydamas save vaidinančius aktorius, kuriems dėl išankstinių įsitikinimų apie vienas kitą sunku bendrauti, o būti kartu nejauku, sąžiningai apnuogina tikrovę, kurioje nyksta jausmingumas.

Spektaklyje nuo teatro ir meilės neatsiejama trečioji – moters demistifikacijos tema. Latėnaitė sukuria Lietuvos teatre vis dar retai matomą šiuolaikinės moters, niekam nenorinčios patikti ir įtikti, paveikslą. Repeticijų salėje vilkėdama patogius drabužius ji elgiasi pabrėžtinai laisvai ir buitiškai: išsikrauna daiktus, suvalgo saldainį, išgeria kavos. Ji nebijo sakyti tai, ką mano, ir prieštarauti už save vyresniam ir labiau patyrusiam kolegai. Jos elgesys retkarčiais net šiek tiek dirbtinai įžūlus, tarsi profilaktinė apsauga nuo galimos įtakos. Kaip išsilavinusiai moteriai, jai nepriimtinas supaprastintas požiūris į moteris veikėjas ir ji nesibaimina parodyti savo feministinio požiūrio, abejojančio Abelaro ir Eloizos santykiais. Elžbieta ir Povilas pasikeisdami apklausia už širmos sėdinčius ir kaip šešėliai matomus Abelarą ir Eloizą – šiuolaikiniai klausimai viduramžių personažams atveria prarają tarp skirtingų epochų požiūrių.

Technologijų ir nenutrūkstamo informacijos srauto paveiktame tranzitiniame galios hierarchijų bei lyčių vaidmenų laike romantiniai santykiai kinta taip pat radikaliai kaip ilgų, retų laiškų rašymo patirtį išstūmęs visą parą trunkantis susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis. Konceptualus spektaklis „Abelaras ir Eloiza“ užčiuopia šiai nūdienos tikrovei būdingą jausmų bejėgystę ir atrofiją. O spektaklio plakato frazę „Esu miręs viskam, kas nėra tavimi“ galima perfrazuoti „esu miręs (-usi) jausmams, artumui, intymumui“.