Išmokstama per patirtį

Aktorė ir režisierė Ieva Kaniušaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Rytoj buvo vakar“ (rež. Aidas Giniotis, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2020), „Cinkas (Zn)“ (rež. Eimuntas Nekrošius, JT, 2017), režisavo spektaklius „Mama“, JT, 2021) ir „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ (2022).

Pabrėžiama, kad buvote viena iš paskutinių Eimunto Nekrošiaus mokinių. Ar nejaučiate tam tikros naštos?

Naštos nejaučiu, nes už Nekrošių nesu atsakinga – tik už save. Tačiau paskutiniame kurse, nežinau, kiek iš išorės, bet viduje jaučiau spaudimą, kad štai baigiame studijas pas Nekrošių ir mums reikia būti kažkuo ypatingiems – neklystantiems, nenusišnekantiems, nedurniuojantiems – arba būtinai turėti originalų mąstymą, iš karto susikurtą savo kalbą. Nors pats Nekrošius tokio įspūdžio nedarė – jis buvo visoks. Nusprendžiau, kad jo netęsiu, nes nežinau, kaip tai reikėtų daryti, bet į kūrybinį lauką turiu ateiti su tam tikru svoriu – kaip rimta menininkė. Man apskritai iškilo klausimas, ar esu menininkė, ir reikėjo tai pergalvoti. Tad baigiant studijas buvo juntama tam tikra našta, o po to viduje nešiojausi šiltą prisiminimą ir išmoktas pamokas.

Kokios tos pamokos?

Daugiausia apie bendražmogiškus dalykus, apie požiūrį į gyvenimą, skonio kartelę, humorą, reiklumą sau ir kitiems. Dar pridėčiau pastabumą pasauliui ir detalėms, paradoksų ieškojimą, apskritai gyvenimo stebėjimą ir žmogiškumo paieškas. Sakyčiau, kad iš jo paskaitų išsinešiau vertybinius dalykus.

Baigėte režisūros studijas, bet dažniau jus galima pamatyti vaidinant. Kodėl taip nutiko?

Dar studijų metais labiau mėgau būti scenoje ir vaidinti bendrakursių etiuduose. Taip man tarsi buvo lengviau viską suprasti. Norėjau pati atlikti tai, kas sumąstyta arba ką sumanydavo kiti. Man norėjosi veiklos, taip geriau jaučiausi. Tikriausiai tai pastebėjo ir Nekrošius, nes pakvietė į savo darbus – „Cinką (Zn)“, įvedė į „Dieviškąją komediją“. Tai nutiko natūraliai. Kai buvau priimta į Jaunimo teatrą, iš pradžių nerimavau: kokia aš aktorė, jei nebaigiau studijų, mane laikys tik režisiere, išbandančia aktoriaus poziciją. Iš pradžių kompleksavau, bet vėliau nutariau, kad neverta. Vis tiek, kaip sakydavo Nekrošius, to išmokstama per patirtį.

Esate režisavusi kelis spektaklius. Kaip jaučiatės šiame kelyje?

Kol kas režisūros kelią esu pristabdžiusi. Manau, režisūra kyla iš to, kad žmogus jaučia vidinį poreikį, būtinybę ką nors pasakyti, parodyti tai, ko kitaip išreikšti negali. Režisūrinis darbas – ir meninė pozicija. Žinoma, tikriausiai galima į ją žiūrėti kaip į amatą ir tiesiog bandyti kurti spektaklius. Bet pajutau, jog darau tai norėdama sau ir kitiems įrodyti, kad galiu būti režisierė. Šio darbo varomoji jėga tokia neturėtų būti. Taigi kol nejaučiu būtinybės to daryti, tol ir nedarysiu. Be to, tai reikalauja be galo daug resursų – fizinių ir psichologinių. Šis darbas labai išsunkiantis, ir jei nesijauti galintis tam atsiduoti, geriau to ir nedaryti. Čia kaip ir su rašymu: jei gali nerašyti – nerašyk.

O kada įvyko šis lūžis?

Man regis, jau nuo pirmo režisūros studijų mėnesio tai pajutau. Studijų metais nebuvo nė vieno etiudo, kurį būčiau kūrusi be kančios, iš tyro malonumo. Man buvo kankynė sugalvoti režisūrą, o tuo labiau kažkam ją paaiškinti. Man tai atrodė neįmanoma užduotis, nes norėdavosi pačiai nueiti ir padaryti geriau. Taip ir darydavau. Savo diplominiame darbe vaidinau pati kartu su kolega Mantu Pranskevičiumi. Mano režisūra atėjo iš atvirkštinės pusės – susistačiau sau vaidybinį darbą. Tad šiame gyvenimo etape tikrai renkuosi aktorystę.

Susidūrėte su abiem profesijomis – ar galėtumėte apibūdinti, koks yra geras režisierius ir geras aktorius?

Manau, kad abiem profesijoms taikytini panašūs kriterijai: reikia smalsiai domėtis pasauliu, būti gyvam, jautriam ir stebinčiam. Kiek tik įmanoma mąstyti kritiškai, analizuoti vykstančius procesus – tiek visuomeninius, tiek žmogiškuosius. Man itin svarbios žmogiškumo paieškos ir kūrėjo pastangos tokiam būti. Taip pat drąsa klysti. Tu nuolatos klysti, vyksta konstravimo procesas, jį gali vadinti kaip nori – žaidimu, kūryba, bet egzistuoja nuolatinė kaita, todėl turi būti jai atviras. Manau, didelė vertybė atpažinti kažkokį savo ribotumą ir stengtis jį plėsti arba labai gerai pažinti savo ribas. Kuo geriau su savimi susipažinsi, tuo geresnius sprendimus galėsi priimti. Pavyzdžiui, režisūroje vienu metu turi būti ir atviras, ir kategoriškas. Tiek geram aktoriui, tiek režisieriui taikytinos bendražmogiškos savybės.

Kiekviename spektaklyje tenka dirbti su skirtingais režisieriais. Kokias jų savybes ir požiūrį į darbą labiausiai vertinate?

Stengiuosi išsivaduoti nuo lyginimo, nes labai mėgstu tai daryti ir kartais imu lyginti jau lygius dalykus. Kai pradėjau dirbti su Nekrošiumi, jo vidinės charakterio savybės ir darbo būdas tapo savotišku atspirties tašku, kurio ieškau kituose darbuose. Tiksliau, ne ieškau, bet džiaugiuosi, jei taip nutinka. Tai – reiklumas sau, disciplina, pagarba žmogui, su kuriuo dirbi, darbo laiko vertinimas. Man patinka teatre susirinkti sutartu laiku ir prasmingai dirbti. Juokas visada gerai, jei darbo metu jo nėra per daug. Dideli darbai kuriami tik ariant. Aišku, iš kiekvieno žmogaus gali ko nors pasimokyti ir jei esi linkęs tai daryti, visada rasi ko pasisemti.

Man patiko dirbti su Árpádu Schillingu, nes jis gerbė laiką ir kiekvieną žmogų. Scenoje vienu metu veikia daugiau nei dvidešimt žmonių, o jis pastebėdavo kiekvieną. Jaučiu pagarbą jo tikslumui ir pastangoms užtikrinti, kad nebūtų kūrybinės įtampos, kad visi jaustųsi laisvai, galintys improvizuoti, nusišnekėti, kvailioti ir klysti. Dirbdama su Schillingu taip pat atradau tai, kas buvo artima mano skoniui: kaip jis mato scenas, koks yra jo scenos laiko ir vizualinis pajautimas. Tokių dalykų ir ieškau. Stengiuosi per daug nelyginti dėl to, kad kiekvienas procesas būna naujas, ir net jei iš pradžių ką nors vertinu skeptiškai, bandau suprasti, iš kur tai atsiranda ir ko galiu išmokti šį kartą.

Naujausias jūsų vaidmuo Schillingo „Barbaruose“ buvo pastebėtas kritikų. Kaip jį pati vertinate?

Maloniai nustebino, kad buvau pastebėta recenzijose, nes visų pirma man tiesiog gera būti scenoje, o ypač atliekant šį vaidmenį. Mane traukia vaidmenys, kurie kelia iššūkių tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Kadangi esu ir sportininkė, man patinka dalykai, verčiantys mane fiziškai pasitempti ir būti geros formos. Fiziškumas yra labai svarbus ir susijęs su mano emocijomis. Man atrodo, šis vaidmuo ganėtinai platus ir talpus, kad į jį būtų galima sudėti skirtingas nuotaikas ir temas, kurios vienu metu egzistuoja žmoguje. Aišku, tai yra vaidybos klasika ir nieko naujo nepasakysiu, bet galvoji vienaip, jauti antraip, o elgiesi trečiaip. Jaunos padavėjos ir kartu prostitutės vaidmuo man pačiai labiausiai susijęs su įstrigimo jausmu. Kadangi negali pakeisti situacijos, į kurią esi įklimpęs, vienintelė išeitis – bandyti sau smegenyse ją pakreipti taip, kad būtum padėties šeimininkas. Tarsi bandytum save įtikinti, kad kažką lemi, bet išties viduje supranti esąs visiškas bejėgis. Taip matau savo personažą, ir, aišku, šis vaidmuo žmogiškai labai atpažįstamas.

Kokia tema mene jus labiausiai domina šiuo metu?

Pirma, kas šauna į galvą, – tai gyvybės, paties gyvenimo ir žmoguje esančios varos gyventi temos. Gyvybė ir jos raiška yra be galo įvairi. Nežinau, galbūt tokios mintys kyla dėl to, kad dabar pavasaris.

Kokie jūsų kūrybiniai planai?

Gegužės pradžioje kartu su režisiere Saule Degutyte ir Jaunimo teatro kolegomis išleisime spektaklį „Rubinaitis Peliūzė, arba lietuvio išgyvenimo būdas“. Spektaklis turėtų būti skirtas vaikams, bet dar žiūrėsime, ar tikrai vaikams ir kokio amžiaus. Spektaklyje remiamasi Simono Daukanto kūriniais. Vienas jų – „Rubinaitis Peliūzė“, kuris iš tikrųjų yra lietuviška „Robinzono Kruzo“ versija. O dar tolimesnius planus parodys kitas sezonas. Anksčiau atrodė, kad labai svarbu turėti kažkokį planą, bet dabar leidžiu sau jo neturėti: žiūriu, ką gyvenimas pasiūlo, ir atsirenku, ar man tai tinka ir įdomu. Vis gaunu įdomių pasiūlymų iš kino studentų, o man tai mažiau patirta sritis. Taigi į ateities planavimą žiūriu laisvai.

Ar stebite kolegų kūrybą? Kas labiausiai įsiminė?

Šiuo metu esu ganėtinai apsileidusi, reikėtų pamatyti daugiau. Buvo toks metas, kai nesinorėjo to daryti. Neseniai lankiausi „Kino pavasaryje“. Taip pat žinau, kur norėčiau nueiti, – į Kamilės Gudmonaitės „Šventę“. Man įdomios temos, kuriomis ji kuria. Pastaruoju metu mane įkvepia ir korėjiečių choreografė Eun-Me Ahn. Ji buvo atvykusi į „Naująjį Baltijos šokį“, vėliau su jos darbais susipažinau per vaizdo įrašus. Ji taip pat kuria jautriomis temomis, todėl būtų įdomu pažiūrėti, kaip Kamilė palietė tą be galo jautrią ir svarbią (ne)įgalumo temą. Norisi matyti darbus, kurie jautriai paliečia.

Dėkoju už pokalbį.