Gaivališkumas, kai dar nežinai, kas teisinga

Aktorius Matas Sigliukas sukūrė vaidmenis spektakliuose „L. yra. S.“ (rež. Greta Štiormer, Vilniaus mažasis teatras, 2023), „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2023), „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, JT, 2022), „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, JT, 2022), „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Varnas, JT, 2021) ir „Sombras“ (rež. Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2019).

Papasakokite, kaip sekėsi per stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?

Teatro mokytojas patarė stoti pas Gintarą Varną, bet jis turėjo rinkti kursą dar kitais metais, todėl stojamuosius laikiau repeticija ateinantiems metams. Laukimas koridoriuose vargino, o scenoje pradėjau jaudintis, nors atrodė, kad neturiu ko prarasti. Pamenu, bijojau pagauti komisijos žvilgsnį, tad eilėraštį deklamavau luboms. Pats kūnas šitaip reagavo. Komisija pasakė, kad nuleisčiau galvą ir nesijaudinčiau. Ji buvo skatinanti ir nepriešiška, nekėlė įtampos, o kaip tik padėjo ją sutramdyti. Vėliau, stebėdamas kitų stojamuosius, mačiau ir kitokių komisijos ėjimų, provokacijų, ir, atrodytų, užgaulių dalykų, tačiau jie taip tikrina jauną žmogų.

Sužinojęs, kad Varnas mums dėstys vaidybą, nusprendžiau pasilikti ir nė kiek nesigailiu. Myliu savo kursą, jis kelia puikius prisiminimus. Dalis baigusiųjų akademiją užsimena, kad džiaugiasi nuo jos pabėgę, nes po studijų tapo naujais žmonėmis. Man buvo gera ten būti ne tik dirbant, bet ir tiesiog bendraujant rimtai ar juokaujant. Po repeticijų galėdavau namo grįžti anksčiau, tačiau vis tiek pasilikdavau iki vėlumos, nes akademijoje man buvo tiesiog smagu.

Lankėte teatro studiją „Elementorius“ pas Gediminą Storpirštį. Neseniai abu vaidinote spektaklyje „Barbarai“. Kaip sekėsi kartu dirbti?

Studiją lankiau nuo vienuoliktos klasės. Mes buvome mokytojas ir mokinys, bet kokio nors ypatingesnio santykio tai nedavė. Taip, mus vėl suvedė keliai, bet praėjo daug laiko, kol susitikome spektaklyje. „Elementorius“ buvo žaidimas, nesuteikęs tokios kokybės ir patirties kaip akademija. Štai su Viktorija Kuodyte, kuri ketverius metus mums dėstė, sakė pastabas ir mokė amato, kiek kitaip. Juk dabar repeticijose klausydamas režisieriaus pastabų jau nebeklausiu Viktorijos: „Kaip jūs manote, kaip man čia geriau suvaidinti?“, nes mes jau kolegos, nors liežuvis ir neapsiverčia taip sakyti. Galvoju, kad pajuokausiu ir paklausiu Viktorijos, kuriuo keliu man eiti, ir ji atsakys, kad viskas, sukis, kaip išmanai, tu jau aktorius. O su Gediminu mes tiesiog paspaudėme rankas ir pakalbėjome, kaip suvedė keliai.

Jūsų kursas dažnai siejamas su Gintaru Varnu, o ne su tikraisiais kurso vadovais. Kaip tai nutiko?

Mūsų vadovai Gytis Ivanauskas ir Nelė Savičenko vaidybą dėstė pirmame kurse: Nelė pusmetį, o Gytis metus ir šiek tiek antrame kurse, bet tik tiek. Jo studijos buvo susijusios su fizine teatro pakraipa, tad daugiau šokdavome ir judėdavome. Patį vaidybos amatą dėstė Gintaras Varnas ir Viktorija Kuodytė, dėl to mes tarsi jų studentai. Kadangi kitais metais Varnas surinko režisierių kursą, jam ne tik rodydavome vaidybos etiudus, bet ir vaidinome jo pirmakursių režisuotuose etiuduose.

Dar studijų metais tapote Jaunimo teatro trupės dalimi. Ką tai jums reiškė?

Parašą ant sutarties uždėjau anksti, ketvirtame kurse, o etatą pasiseka gauti nedaugeliui. Palyginus, kiek aktorių baigė studijas ir kiek dirba teatre, tai yra retenybė. Etatas tarp jaunųjų išties geidžiamas, nes teikia stabilias pajamas. Apsidžiaugiau, kad nukrito didelis akmuo nuo širdies ir nereikės pernelyg galvoti apie papildomą darbą. Pasiūlymas buvo visai netikėtas. Žinoma, yra ir sėkmės elementas, kad patikau Varnui ir jis pakvietė pagrindiniam vaidmeniui spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“, spėlioju, kad tikriausia patikau ir Audroniui Liugai, o Varnas mane užtarė. Ir štai aš čia.

Kaip jus priėmė trupės kolegos?

Puikiai. Aišku, buvo toks natūralus nedrąsumas įsilieti. Kartais bandau per greitai susibendrauti ir lieku nesuprastas, pergalvoju: „Oi, kaip apsigėdinau. Atėjo jaunuolis ir spygtelėjo nesąmonę.“ Kai atsirado didesnių pastatymų su didžiąja trupės dalimi, tokių kaip „Erinijos“ ir „Barbarai“, pamačiau, kokie visi fantastiški ir priimantys. Tarpusavyje daug juokaujame, o tai atpalaiduoja. Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius man pasakojo, kaip seniau į trupę atėjusiems aktoriukams visi kišdavo pagalius į ratus, gal net piktybiškai, nes ką „snarglius“ gali suprasti, jis turi mokykis iš vyresnių. Čia aš nieko panašaus nepatyriau ir džiaugiuosi, kad atsidūriau būtent šiame teatre. Santykiai dar tik mezgasi. Gerai, kad mano kurso draugas Martynas Berulis yra bendrakeleivis. Smagu teatre turėti bendrakursį, nes mums dar nežinomos visos povandeninės srovės ir ankstesni trupės narių santykiai.

Esate vaidinęs ir kituose Lietuvos teatruose. Kokia patirtis dirbti su skirtingais režisieriais ir trupėmis?

Tai labai ugdo. Su kiekvienu režisieriumi atrandu ką nors naujo. Nors ir vaidinu kituose teatruose, dirbu su jaunais režisieriais, tik Varnas yra vyresnės kartos. Jie dar ieško savo metodikos, yra tokie pat „žali“, besimokantys. Su jais vyksta kitoks procesas, nes jie iš karto neturi atsakymų, kitaip nei Varnas, kuris visada turi atsakymą ir duoda kryptį. Jie pasako, kad reikia pagalvoti, galės atsakyti rytoj, taip neatiduodi visko į kito rankas, pats daugiau ieškai, atrandi arba visiškai užstringi ir nežinai, į ką kreiptis pagalbos. Taigi stengiuosi kaip kempinė iš kiekvieno siurbti ir stebėti, kaip skiriasi režisierių skonis, darbas su aktoriumi. Vieni tam skiria daug mažiau laiko, o kiti itin daug.

Esate pastebėtas teatro profesionalų. Ar nejaučiate spaudimo ir išankstinių lūkesčių?

Manau, dėl lūkesčių reikėtų klausti režisierių. Žinoma, mano tikslas – palaikyti kuo aukštesnę kartelę, eiti į priekį ir nekristi žemyn, nedaryti studentiškų klaidų ir nesikartoti. O vaidinti tai, ko dar nesu vaidinęs, ne visada pavyksta. Spaudimo sau nedarau, nes klaidoms yra repeticijos, nors per spektaklį jų vis tiek pasitaiko. Nenorėčiau sakyti, kad akademijoje buvau užrietęs nosį, bet ji man suteikė pasitikėjimo savimi. Atrodė, kad moku vaidinti, gaunu pagyrimų, vaidmenų, nors esu dar tik studentas. Tačiau atėjęs į teatrą supratau, kad visiškai nieko nemoku, o tai įžemino. Aplinkui yra kolegos, iki kurių dar turiu daug stiebtis. Tad gerai, kad yra vidinė kartelė, bet kitų žmonių ji dar aukštesnė.

Spektaklyje „Edžio pabaiga“ kuriate kitokį personažą, nei žiūrovai įpratę jus matyti. Kaip sekėsi šio vaidmens paieškos?

Sekėsi po truputį, ne iš karto supratau, kaip reikia vaidinti. Procesas buvo gana metodiškas ir lėtas, bet visą laiką pašonėje buvo režisierius Naubertas Jasinskas. Jis puikiai kuravo ir nukreipdavo tinkama linkme, mes kartu daug ieškojome, kalbėjome, vaikščiojome. Norėjau būti toks, koks dar scenoje nebuvau. Nenorėjau iš manierų ar gestikuliacijos būti panašus į save. Stengiausi, kad iš manęs nelįstų Matas, nes kituose vaidmenyse kūno raiška būnu labiau savimi. Todėl bandžiau atrasti naujų potėpių. Iš pradžių repeticijose atsirado daug perteklinio manierizmo, atrodžiau kaip nesveikas, savo kūno nevaldantis žmogus, o to visai nereikėjo. Tai sumažinęs tiesiog vaidinu labai kuklų žmogų.

Sukūrėte vaidmenį filme „Rūpintojėlis“ (rež. Jonas Trukanas, 2022). Ar norite daugiau save išbandyti kino srityje?

Tai buvo mano pirmas darbas kine. Norėčiau išbandyti daugiau, bet kine gana sunkiai sekasi – nepereinu atrankų, pervaidinu, perspaudžiu, esu per daug teatrališkas, tikriausiai mano prigimtis kita. Kine nėra kažkokio tęstinumo, magijos, kurią gali pasiūlyti teatras, nuo pradžios iki galo nuosekliai vaidinant, keičiantis. Man teatras arčiau širdies. „Rūpintojėlyje“ sekėsi gerai, nes buvo daug žmonių iš akademijos, tad vieni kitus pažinojome. Vis dėlto tuo metu buvo šiek tiek sudėtingesnis etapas – buvau beviltiškai įsimylėjęs. Nors dalyvavau filmavimuose, realiai manęs ten nebuvo ir visavertiškai tos patirties neperėmiau. Vis dėlto ir režisierius, ir visa komanda buvo puikūs, turėjau gerą patirtį ir tikrai norėčiau ją pakartoti.

Ar stebite kolegų kūrybą? Kas įsiminė?

Itin įsiminė „Transmutation Theatre“ įkūrėjo Povilo Makausko spektaklis „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. Man labai graži jo teatro kalba, metaforos, kurias jis naudoja, tai, kaip perteikia mintis. Tai intymus spektaklis, nes salėje telpa nedaug žiūrovų, viskas labai natūralu ir tikra. Jis tarsi stato spektaklius ne pagal dabartinių režisierių madą, nors pats yra jaunas. Dar įsiminė Varno studento Justino Vinciūno egzamino darbas pagal Sarah Kane „Psichozę 4.48“. Tai studentiškas teatras, bet man labai patinka, ką Justinas padarė. Varnas sakydavo, kad jam patinka studentiškas teatras, bet aš svarstau, kad gal todėl, jog jame juntamas gaivališkumas, kai dar nežinai, kas yra teisinga, sceniška. Išmokus scenos taisyklių, įsijungia vidinis kritikas.

Dėkoju už pokalbį.