Intertekstualumo eksperimentas

Balandžio 11–15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vykusio scenos meno festivalio „Pulsas“ uždarymo dieną Balkono teatre parodytas ketvirto režisūros kurso studento Justino Vinciūno (vadovas Gintaras Varnas) spektaklis „Psichozė“. Šių metų pradžioje Kauno miesto kameriniame teatre įvyko jo spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“ pagal Jeano‑Paulio Sartre’o pjesę premjera. Abiejuose kūriniuose nagrinėjamos veikėjų ribinės būsenos, sklandžiai remiamasi istorinių epochų pasaulėjautomis. Nors jaunosios kartos kūrėjų darbai neretai pasižymi kurso vadovo braižu, Vinciūno spektaklyje „Psichozė“ pastebimos autorinės vizijos užuomazgos – jo dėmesį traukia psichologinio teatro subtilybės.

Spektaklio „Psichozė“ dramaturgija sudėliota iš dviejų skirtingų kūrinių: Renesanso mąstytojo Giovanni Pico della Mirandolos „Kalbos apie žmogaus orumą“ ir šiuolaikinės britų dramaturgės Sarah Kane pjesės „Psichozė 4.48“. Didinga humanistinė vizija supriešinama su nihilistine kapitalistinio mechanizmo išvarginto šiuolaikinio žmogaus laikysena. Skirtingų pasaulėžiūrų sandūra scenoje kuria lengvai apčiuopiamą konfliktą ir svarstomą dilemą: kodėl iš prigimties autonomiškas žmogus renkasi mirtį?

Spektaklyje veikia keturi personažai: aktorės Radvilės Budrytės kuriama pacientė ir trys tik žiūrovams matomi vyrai (Nojus Mikalauskas, Šarūnas Rapolas Meliešius ir Mindaugas Činčys), kurie yra pagrindinės veikėjos galvoje kylančių, kaltės, gėdos ir paniekos jausmus skatinančių minčių personifikacija. Pirmoje scenoje pacientę apsupę vyrai šnabžda ištrauką iš Mirandolos veikalo. Apšviesti raudonos šviesos, jie primena velniškas būtybes. O iš fantastinių demonų virsta išeiginius kostiumus vilkinčiais, nekalta veido išraiška žiūrovus apgaunančiais jaunuoliais. Nors kostiumuotų vyrų įvaizdis pabrėžė pacientę naikinančių minčių viršenybę, Vinciūno siūloma antagonistų reprezentacija pasirodė matyta daugelyje kino filmų ir kitų režisierių spektakliuose.

Pasitelkdamas papildomus veikėjus Vinciūnas kuria iškreiptos, psichikos liga sergančio žmogaus sąmonės vaizdinį. Pacientei kalbantis su gydytoju, vyrų trijulė tampa vienu kūnu, sudarytu iš vieno aktoriaus rankų, kito kojos ir trečio korpuso: sergančios smegenys sukuria deformuotą fizinį pavidalą. Spektaklyje vyksta bekompromisiai galios žaidimai tarp destruktyviose mintyse pasiklydusios pacientės ir smurtinių jos pasąmonės kūrinių. Režisieriaus pasirinkimas į pražūtį pacientę vedančių vidinių balsų vaidmenis skirti vyrams – ne atsitiktinumas: kapitalistinio pasaulio mašinos vairininkas – patriarchatas – kaip budelis persekioja moterį.

Scenoje vos keliais objektais kuriama sterili erdvė, primenanti tiek psichiatrijos ligoninę, tiek Paskutinio teismo dieną. Režisierius originaliai panaudoja Balkono teatro scenos resursus: spektaklio pabaigoje scenos gilumoje atidengiamas „Išėjimo“ ženklas virsta anapusybės metafora.

Kane pjesė sudėtinga, reikalaujanti profesinės brandos ir atidaus įsigilinimo. Vinciūno spektaklyje pasigendama į egzistencinį transą įvilktos veikėjos išpažinties, esančios dramaturgės kūrinyje. Mirandolos veikalas įterpiamas tik keliose vietose, tad nors dramaturginiu požiūriu konfliktas ryškus, scenoje šių dviejų tekstų sinergijos vaisiai taip ir lieka nesubrandinti. Intertekstualumo eksperimentas, turėjęs potencialo tapti filosofiniais žmogaus vidinio gyvenimo apmąstymais, virto pragmatiška sekluma. Vinciūnas renkasi simboliniais gestais, tarkim, kėdžių stumdymu po sceną, ant pacientės barstomu smėliu, finale ant vamzdžio užkabinamais jos batais, iliustruoti prasmes.

Spektaklį „Psichozė“ persmelkęs skubėjimas pakiša koją tragiškai Budrytės herojei būti suprastai. Į sceną įsliūkina dirbtinumas, plakatiškas psichikos ligos vaizdavimas, palankus abstraktiems aktorių vyrų personažams, tačiau nepakantus jautrumu ir psichologiškumu pasižyminčiai Budrytės veikėjai. Vietoj klajonių po viltį praradusio ir sąmoningai šį pasaulį palikti nusprendusio individo sąmonę spektaklis virsta paviršutinišku pasakojimu apie savo pačios destruktyvių minčių užgožtą merginą.