Šalta ir skaidru

Į tremtį Dalia Grinkevičiūtė su savimi pasiėmė spektaklių programėles. Apie operą ji rašė: „Prieš mane atsivėrė įstabus Grožio ir Gėrio pasaulis, apkerėjęs mane ir tapęs vėliau didele dvasios atsvara (...). Teatras... Jis uždega žmogaus širdyje fakelą, kurio jau niekas nebeužgesins; gali daryti ką nori: žeminti, kankinti, stumti į purvyną – žmogaus širdyje vis tiek jau skamba kita muzika – tikėjimo Gėriu muzika. Ir niekada tu jau negalėsi būti skriaudėjų pusėje, tavęs nepadarys jų įrankiu.“ Norėtųsi, kad teatras tebeturėtų tokį poveikį, bet, regis, vietoj stebuklingo Gėrio ir Grožio pasaulio scena vis dažniau virsta racionalia tiesos paieškų ir liudijimų vieta. Tai būdinga ir vėlesniems Grinkevičiūtės kūriniams „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir „Gimtojoj Žemėj“, parašytiems jau grįžus iš tremties, praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Apybraižose skausmas dėl neteisybės ir padarytos skriaudos užgniaužiamas po griežtu, suveržtu pasakojimo stiliumi be prošvaisčių. O štai 1949–1950 m. rašytuose „Atsiminimuose“, paslėptuose stiklainyje ir rastuose tik 1991 m., jauno žmogaus aprašomi įvykiai – gyvi ir jausmingi; jauna siela net ir sudėtingiausiu metu pastebi grožį ir gyvybės virpesį. Tai įtraukia, teikia vilties, kad, net kęsdamas nepakeliamą alkį, atokvėpio akimirką gali išvysti ledyno didybę. Skaitant Grinkevičiūtės raštus kirba klausimas: ar tokiomis žiauriomis aplinkybėmis man pavyktų išsaugoti žmogiškumą, ar pajėgčiau elgtis moraliai, ar badas ir ligos sujauktų protą, vertybes, mėginčiau vien išgyventi nepaisydama kitų, ar pasiduočiau ir pasirinkčiau mirtį?

Grinkevičiūtės raštų įkvėpto režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Fossilia“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyko balandžio 21–23 dienomis. Jis artimesnis teatrui, kuris siekia ieškoti tiesos, tiksliau, atkurti ryšį su praeitimi. Estetika čia taip pat svarbi: ji kuria melancholišką nuotaiką. „Šaltis“, „ledas“, „balta spalva“ – pirmieji žodžiai, kylantys galvojant apie Onos Juciūtės scenografiją. Scenoje pabirę balti kaulai – išdidinti stuburo slanksteliai – tarnauja ne tik kaip estetinis objektas, bet ir kaip namų ar muziejaus fojė baldai, kol virsta archeologine radaviete, kurioje atkasami Sibiro tremtinių palaikai. Ledyną primenantis scenovaizdis su vieniša salele susijęs ir su tolimosios Šiaurės peizažu, ir su vidinėmis veikėjų būsenomis bei jų tarpusavio santykiais.

Grinkevičiūtės kūriniai Švedkauskaitei duoda akstiną sukurti istoriją apie šiuolaikinę šeimą, susiduriančią su savo praeitimi. Spektaklyje dokumentika susipina su vaizduote – atrandamas tikras rankraštis, bet veikia išgalvoti Grinkevičiūtės brolio palikuonys, jie pakviečiami į muziejų susipažinti su rašytiniu tetos palikimu. Iš keturių asmenų šeimos praeitimi labiausiai susidomi vaikai. Povilo Jatkevičiaus vaidinamas jauniausias šeimos narys – Sūnus – siekia apie savo artimuosius ir giminės istoriją sukurti dokumentinį filmą. Dėl to spektaklyje svarbi kamera ir ekranas. Sunku šią priemonę panaudoti originaliai, bet savo funkciją ji atlieka. Ekrane jungiasi scenoje filmuojami aktorių veidai ir Ievos Kotrynos Ski sukurti vaizdai, kaip ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės garsai, jie išgryninti iš gamtos, vandens gelmės motyvų. Tokios precizijos pritrūksta aktorių kalbai. Technologijomis kuriamas audiovizualinis spektaklio sluoksnis skatina melancholišką nuotaiką ir suteikia jam šiuolaikišką, bet kartu ir matytą formą.

Spektaklis prasideda lengvai kaip brolio ir sesers (Sūnaus ir Dukros) žaidimas. Nors ir suaugę, susitikę jie virsta vaikais, dūkstančiais, besimušančiais, o kartu norinčiais pažinti savo senelio tremtinio istoriją – ji tolima jiems ir nekelia aštrių emocijų. Užsidaręs ir sunkiausiai prakalbinamas – Dariaus Gumausko vaidinamas Tėvas. Jis supyksta, kai atrandamas rankraštis, nes, būdamas tremties paveiktas tiesiogiai ir per santykį su savo tėvu, vengia prisiminti praeitį. Vaizduojamos šeimos santykiuose mažai švelnumo, bendraujama nekantriai, paerzinant vienas kitą. Emocinis šaltumas šeimoje – tai ir nutylėjimų pasekmė, susijusi su nekalbėjimu apie praeitį, jos pamiršimu, šeimos istorijoje susidariusiu tabu.

Atsižvelgdami į kamerą aktoriai kinui būdinga natūralia, išorėje mažiau išraiškinga maniera kuria personažus, pasižyminčius tipiniais jų kartos bruožais ir kartu individualumu. Ugnė Šiaučiūnaitė vaidina Dukrą, vandenynus tyrinėjančią mokslininkę, besirūpinančią ekologija ir gamtos saugojimu. Ji gyvena sveikai ir kasdien bėgioja, o Vitalijos Mockevičiūtės vaidinamai Motinai sunkiai pavyksta net negerti iš plastikinių puodelių. Vertybių nesutapimas didina atstumą tarp motinos ir dukters, bet rankraštis apie tremtį į Sibirą ir praeities apmąstymas suartina tėvus ir vaikus, pagilina jų santykį. Švelniausia akimirka tarp tėvo ir dukters yra ta, kai jie mėgina suvokti, kaip Sibiro barakuose tremtiniai turėjo sutilpti ant siaurų gultų, ir savo kūnais bandant atkartoti, kaip glaudžiai ir kokiomis nepatogiomis pozomis jie gulėdavo.

Ar trauma gali įsirėžti į kūną ir būti perduodama per kartas? „Mano pėdos visada šaltos“, – sako Dukra ir svarsto, kad taip gali būti, nes senelis nušalo kojas Sibire. Tai veikiau metafora, bet traumos veikia, jei ir ne taip tiesiogiai. Ypač tada, kai teisingumas nebuvo atkurtas. Anot Danutės Gailienės, kitaip nei nacizmo ir Holokausto, komunizmo nusikaltimai iki galo taip ir nebuvo pripažinti, komunistinių represijų vykdytojai taip ir liko nenubausti, o teisingumas lietuvių tautos atžvilgiu neatkurtas. Šios žaizdos iš naujo prasivėrė Rusijos pradėto karo su Ukraina akivaizdoje. Ši tema atsispindi Gumausko tėvo monologe-laiške sūnui.

Ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę atmintį spektaklyje pabrėžia su šeima giminystės ryšiais nesusijusi Rasos Samuolytės vaidinama Muziejaus darbuotoja, kuriai rūpi išsiaiškinti praeitį – ji iššifravo ir perrašė atrastą rankraštį. Jos balsu spektaklio erdvėje skamba ištraukos iš Grinkevičiūtės kūrinių, papildytų Švedkauskaitės sukurtais intarpais apie svajonių vandenyną. Spektaklis neatkuria praeities, jis parodo šiuolaikinio žmogaus nuostabą ir negalėjimą suvokti siaubingų savo artimųjų ir lietuvių tautos patirčių, taip pat baimę, kad jis pats nebūtų to ištvėręs.

Palyginus su Jaunimo teatre Švedkauskaitės pastatytu spektakliu pagal Ričardo Gavelio laiškų romaną „Jauno žmogaus memuarai“, kėlusio pasigėrėjimą režisierės gebėjimu valdyti medžiagą ir kurti didelio masto kūrinį, kuriame buvo įdomus veikiančio ir save apmąstančio pagrindinio veikėjo portretas, o visi elementai susijungė į estetiškai patrauklią ir prasmingą visumą, tyrinėjančią Lietuvos praeitį per jauno, savo vietos ieškančio individo ir sovietinės sistemos konfliktą, „Fossilia“ yra mažesnio formato, kamerinis kūrinys, atitinkantis šiuolaikinio scenos meno siekį jungti skirtingas meno rūšis. Jame norima sulieti ribas ne tik tarp teatro ir kino, bet ir šiuolaikinio šokio. Tai rodo grupinė aktorių choreografija: į spektaklį įsiterpia choreografės Erikos Vizbaraitės sukurti nesudėtingi, sinchroniški, pasikartojantys aktorių judesiai, kritimai ant žemės ir pakilimai. Besisukdami ratu jie po vieną deda rankas ant galvos, perkelia jas ant pečių, ant klubų, ant kelių, kol susiriečia į kamuoliuką, o tada atbuline tvarka vėl pakyla į viršų. Šie meditatyvūs epizodai leidžia žiūrovui panirti į save ir interpretuoti kūrinio prasmes.

Naujausio Švedkauskaitės spektaklio estetika primena daugelį šiuolaikinio scenos meno kūrinių ir galėtų būti lyginama su šokio kūrėjų Gretos Grinevičiūtės ir Agnietės Lisičkinaitės darbais, Kamilės Gudmonaitės „Ledynais“ (Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020) ar Annos Smolar, kuri yra ir „Fossilia“ dramaturgijos konsultantė, kūriniu „Sulėtintai“ (LNDT, 2019). Formos prasme „Fossilia“, pasižyminti protingu konceptualumu ir emociniu šaltumu, nepasiūlo ko nors išskirtinio, tačiau be patoso, pagraudenimų ir perdėto jausmingumo kalba apie šiuolaikinio žmogaus santykį su svarbia tremties tema. Vis dėlto kūriniui pritrūksta gyvybės ir netikėtumo, tarsi juoda dramos teatro scenos dėžutė neleistų išsilieti tirpstančiam melancholijos ledynui ir apsemti žiūrovų pėdų.