Skaitmeninis mitas, gimstantis šiuolaikinio teatro scenoje

Apie ką mąsto pagyvenusi Lietuvos teatro kritikė, prisėdusi papozuoti ant Rygos dailės teatre eksponuojamos parodos „Rotkho. Made in Latvia“ stendo? Švelni nuostaba jos veide išduoda – turbūt svarsto, kokiu būdu teks dekonstruoti feikus arba žaismingus melus, mus, eilinius šiuolaikinio teatro žiūrovus, klaidinančius dar prieš įžengiant į žiūrovų salę. Žinoma, turėjau suklusti jau tada, pozuodama demonstracinei savo feisbuko profilio nuotraukai. Juk dar po pernykščio apsilankymo Marko Rothko meno centre Daugpilyje įsisąmoninau, kad Amerikoje sutrumpėjusi dešimties metų amžiaus ten emigravusio Marcuso Rothkowitziaus pavardė tikrai rašoma taip: „RoTHKo“. Prisipažįstu, praradau budrumą, leidausi sugundoma akivaizdžių Rothko darbų kopijų ir žavių interpretacijų magijos, o vėliau ir visai prapuoliau, ištirpau beveik keturių valandų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Rotkho“ tirštybėje.

Žiūrovas čia nekaltas, juk radikalią meninę drąsą išpažįstantys spektaklio kūrėjai jam į rankas įduoda vienintelį išsigelbėjimo siūlą, kuklų „Rotkho“ žodynėlį, jame paaiškinami tokie terminai: „NFT – Non-Fungible Token“, „Blockchain“, „Provenance“, „Radical Care“ ir „Shanzai“, bet, patikėkite, tai išties menka paspirtis. Daug lengviau tampa prabilus aktoriams, jau spektaklio prologe atskleidžiantiems pagrindinę „Rotkho“ taisyklę: „Aš dabar vaidinu aktoriaus, stovinčio prieš jus, vaidmenį“, ir kartu įsukantiems galingą sceninės istorijos, permalančios kopijos arba padirbto originalo temą. Spektaklio anotacijoje cituojama hipotezė, neva mes galime suprasti žodį, kol pirmoji ir paskutinė jo raidės yra savo vietose, o štai likusi raidžių tvarka nėra tokia jau ir svarbi. Išties, 1970 m. Niujorke nusižudžiusio Rothko biografijos detalės tėra menka dalis sceninių NFT vaizdelių, spektaklio naratyvui daug svarbesnė postfaktų mėsa.

Ištikima režisieriaus Twarkowskio bendražygė dramaturgė Anka Herbut spektaklyje supina dvi pagrindines linijas – istoriją apie tarptautinį skandalą 2004 m. įžiebusį Niujorko meno galerijos „Knoedler“ savininkės Annos Freedman sandėrį, kuriuo ji Marko Rothko paveikslą „Untitled“ (1956) pardavė už beveik aštuonis su puse milijono dolerių. Po kelerių metų paaiškėjo, kad tą paveikslą nutapė vienas matematikos mokytojas iš Šanchajaus. Antra siužetinė linija konstruojama iš atrankoje dėl pagrindinių Rothko ir jo žmonos Mary Alice (Mell) Beistle vaidmenų susitikusių dviejų aktorių istorijos. Jis, Niujorko parkuose nakvojantis žmogus, geidžia įsikūnyti į Rothko, o ji, latvė aktorė, trokšta suvaidinti „moterį, kurios vyras buvo Rothko“.

Keturi pagrindiniai ekranai, du didžiuliai paviljonai su detaliai atkurtais Niujorko kavinių interjerais yra scenografo Fabieno Lédé sukonstruotas, tobulai veikiantis mikrokosmas. Scenovaizdis tampa kiekvieno aktorinio monologo fonu. Ypač svarbus į spektaklio audinį tvirtai įpintas jaunos latvės menininkės Martos Zariņos-Ģelzės lemties siūlas ir jos centrinis atviras monologas. Jos instaliacija „Ašarų kolekcija“ buvo pristatyta Daugpilyje, Marko Rothko meno centre, 2014 m, jau po jos savižudybės. Dėsninga, kad spektaklio pabaigą vainikuoja finalinės parodos atidarymas. Čia galiausiai susirenka visi personažai ir visos tą vakarą papasakotos istorijos, tampančios vienos virtualios ekosistemos dalimi, turinčia savo kainą, padengtą bitkoinų verte, ir galiausiai vėl virstančia tikrais ekranų inkliuzais arba NTF, savo pačių skaitmeninėmis kopijomis.

„Žmonės, verkiantys priešais mano paveikslus, išgyvena tokią pačią religinę patirtį, kokią išgyvenau juos tapydamas. Ir jeigu jūs teigiate, kad esate sukrėsti tik jų spalvinės dermės, tai jūs praleidžiate, nutylite esmę“, – kadaise yra sakęs Markas Rothko. Režisieriaus Twarkowskio spektaklyje jis yra visos puokštės ligų kamuojamas, bejėgiškai į savo stiprią žmoną besikabinantis, nuolatinę emocinę įtampą aukščiausiu balso registru iššvokščiantis, pastoviai besisvaiginantis ir žodžiais apie save mene besitaškantis šešiasdešimt šešerių metų vyras. Arba aktorius, prieš mus vaidinantis aktorių, kuriantį Rothko vaidmenį. Arba kūrėjas, pamėtėjantis mūsų dvasinės tuštumos kamuojamam postpasauliui išsigelbėjimą mitologiniame meno realybės tirpale išmirkyto siūlo pavidalu.

Man brangiausia akimirka iš spektaklio – akistata su vienatve, šviesos pliūpsniais išdeginta sidabrinėje drobės amalgamoje, aktoriui vienam mirksniui prisėdus ties ta dar meno kūriniu neužpildyta, balta mirties nekaltybe prisodrinta būsimo paveikslo plokštuma. Tebūnie tai dar vienas „lėtas sukimasis ant jūros kranto“, mintyse pasimeldžiau aš, spektaklio „Rotkho“ žiūrovė.