Subjektyvumas, virstantis objektyvumu

Teatrologė, teatro istorikė ir kritikė, rašytoja Audronė Girdzijauskaitė, mano požiūriu, – viena įdomiausių asmenybių, rašančių apie teatrą. Ji tokia buvo visais laikais, tokia yra ir šiandien: nors tekstai susitraukė iki mažų apžvalgų, jos „kietos“, raiškios, tam tikro humoro nestokojančios mintys visada vilioja būti perskaitytos. Rašydama autorė įprasmina ne tik savo gyvenimą, sociokultūrinę aplinką reflektuoja pasitelkdama išmintį, kuri pasižymi aštriu, kritiniu mąstymu ir profesionalumu. Įvairiais gyvenimo periodais Girdzijauskaitės dėmesys buvo sutelktas į skirtingas temas, skirtingų teatro sričių analizę. Polifoninis autorės mąstymas suformavo profesionalios lietuvių teatrologijos pagrindus.

Pastarieji dveji treji metai paveikė ne tik atskirų žmonių ar tautų gyvenimus – per šį laiką pasislinko visos žmonijos ašis. Iš pradžių – kovidas, dabar – ypatingai antikariškas karas, kai pažeidžiamos bet kokios karo etikai privalomos taisyklės. Žodis „karas“ negali būti rašomas šalia žodžio „etika“, tačiau visais atvejais epicentre išlieka žmogus, kuris labiausiai ir domina „Kovido meto užrašų“ autorę. Šioje knygoje, kurią išleido Scenos meno kritikų asociacija (2022), vyrauja kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikuoti tekstai, tačiau jie suskirstyti į tris didesnes dalis: „Kovido meto užrašai“, „Iš bloknoto“, „Portretai“ ir sudaro labai įdomų, jautrų vieno žmogaus gyvenimą, tiksliau – romaną.  

Girdzijauskaitės tekstai – itin subjektyvūs ir vien dėl to jie įgauna objektyvumo: kiekvienas aprašytas įvykis ar žmogus keičia savo kontūrus, įgydamas papildomų savybių, kurios ir sudaro visumos įspūdį. Kartais gali pasirodyti, kad taip nėra, tačiau jeigu tai pamatė autorė, vadinasi, kitam tiesiog trūksta pastabumo. O tikėti tuo priverčia ne vien Girdzijauskaitės išsilavinimas bei patirtis, bet ir tai, kad ji, lyg ir nesiekdama išaukštinti aplinkybių ar asmenybių, vis dėlto spinduliuoja begalinę meilę žmonėms. Tik jai būdinga neišsiduoti, garsiai kritikuoti, stebėtis, reikšti savo pastabas. Ji nemėgsta pelkių, užankančių sistemų, užglaistytų spektaklių, nemėgsta ir tokių žmonių, kurie dar nieko nenuveikė, nieko nepadarė, o jau išsirikiavę prie įvertinimų lentos.

Girdzijauskaitė – detalės meistrė. Rašydama ji pasirenka kelis įvykius ar aplinkybes ir iš jų suformuoja rašinį, skirtą vienai ar kitai temai. Kartais atrodo, kad autorė kažkur skuba, norėdama suspėti, bet tai ypač brangintina savybė, nes vos tik atsiranda tam tikra pauzė, imi laukti jos tekstų, jos vertinimų.

Dabartis tampa praeities pretekstu. Autorė nesigaili prarasto laiko, ji ilgisi tik to, kas susiję su gyvais žmonėmis, nes kiekvienas iš jų ne mažiau svarbus ir paveikus šiandien. Skaitydamas knygą vis „atsimuši“ į reiškinius, pastebėjimus, kurie universalūs, ne kartą privertę apie tai susimąstyti. Tarkim, kaip taikliai ji aprašo Druskininkų „Draugystę“, kur tekdavo prašyti kambario su normalaus aukščio stalu, kad galėtų dirbti. Ji visais gyvenimo atvejais ką nors dirbo. Šiandien šitos pastabos dar aktualesnės, nes kuo „geresnis“ viešbutis, tuo mažiau tikimybės, kad kambaryje bus nors ir mažiausias staliukas kompiuteriui pasidėti.

Jeigu Girdzijauskaitė aprašo kokią nors geografinę vietą, tai itin vaizdžiai. Pavyzdžiui, nuostabiajai Nidai skiriamas saikingas dėmesys, tačiau taip plačiai išskleistos įvairiausios aplinkybės, jog atrodo, kad Nidoje gyventa itin ilgai. Rašoma apie medines vilas – dailininko Carlo Knaufo, Thomo Manno, prisimenamas architektas iš Mėmelio Herbertas Reissmannas. Šiandien apie Nidą rašoma tik kaip apie brangstantį kurortą, o Girdzijauskaitė primena būtent žmonių išskirtinumą. Rašo apie svetinguosius Skruzdynės gatvės Krištapavičių namus, priglaudusius daug žmonių, kurie tik vėliau tapo „žymiais pasaulio žmonėmis“, pavyzdžiui, Paulius Normantas: „Priimti, globoti, pagelbėti, pamaitinti buvo Krištapavičių „moralinio kodekso“ pamatas.“  

Vertindama Lietuvos pajūrį, kartą autorė nusprendė nuvykti į Šventąją, kad galėtų savo akimis išvysti taip gražiai spaudoje „apdainuotą“ naująją miesto aikštę. Štai išvykos išvada: „Jokių ornamentų neįžiūriu, nes norint, kad jie būtų matomi, reikėjo sukurt nors nedidelį amfiteatrą ar kokią aukštumėlę. O aplink – tuštuma, dykvietė, jokio akį traukiančio objekto. <...> Į ką turėtų sukviesti, suburti ši aikštė? Šiuo metu labiausiai žmones suburia kurorte įsikūrusios „Maxima“, „Rimi“ ir „Iki“. <...> Visas miestelis nuklotas buvusiais ir „patobulintais“ ar gudriai „prichvatizuotais“ nameliais, tarp kurių dabar išaugo tvoros ir aukšti užrakinami vartai. Visa tai primena skurdžių kraštų lūšnyną su kioskais, rūkyklom toj nešienautoj, neprižiūrimoj, neapsodintoj dykvietėj. Miestelis galėjo tapti puikiu savitu kurortu, o dabar matom, kad kaip buvo, taip ir liko be jokio plano, be struktūros, be idėjos. Tik nesveika vaizduotė galėjo įkurdinti ten tą aikštę, kai nėra aplink nei gatvių, nei normalių pastatų, nei elementarios tvarkos.“ Autorė emociškai rėžia tokią tiesą, kad visiems laikams įsimena jos rūpestis. Gamtovaizdžio bjaurojimą ji tiesiog rekomenduoja ištiesinti buldozeriu.  

Girdzijauskaitei, garsaus mediko dukrai (Vytautas Girdzijauskas (1904–1972) – gydytojas, mikrobiologas, imunologas), medicinos reikalai pažįstami ne mažiau nei teatro, todėl papuolusi į vieną ar kitą medicinos įstaigą ji labai taikliai preparuoja visiems aktualų sveikatos priežiūros aparatą. Labiausiai ją skaudina po nepriklausomybės atkūrimo taip lėtai besitvarkantis ligoninių tinklas.

Autorė kandi, dėl to ypač įdomu skaityti apie jos įvairius „nepatogius“ vertinimus, po kurių teatruose ne kartą buvo duoti „parėdymai“ šios kritikės į vidų neįleisti.

Labai įdomu skaityti apie vyresnės kartos dailininkus, vis „pražygiuojančius“ per šią knygą. Pavyzdžiui, apie Antaną Gudaitį, su kuriuo Palangoje, nebaigtoje statyti Dvarionų viloje, ją supažindino tėvas: „Tą pavakarę Dvarionas su Gudaičiu pusiau įrengtame kabinete lošė kortomis.“ Girdzijauskaitės skonis išlavintas, ji gerai išmano apie vizualiuosius menus, todėl labai įdomūs įvairių parodų vertinimai. Neatsitiktinai ji priklauso ir Dailininkų sąjungai. Neabejoju, kad nebūdama kolekcionierė ji yra išsaugojusi vertingą tėvų meno kūrinių kolekciją, kuri galėtų būti pristatyta platesnei auditorijai.

Teatro knygoje nedaug, bet jis tiksliai pamatytas. Apie Rimą Tuminą ne kartą sakytos ir rašytos mintys ir čia nuskamba prasmingai: tik su meile kalbėdamas apie žmones gali sudominti kitus – žiūrovus.

Kinas čia taip pat randa savo vietą. Autorė remiasi kino genijumi Federico Fellini: „Nežinau, ar daug buvo pasaulyje žmonių, gebėjusių šitaip stebėti, jausti, užuosti, mylėti ir kūryboje aprėpti gyvenimą.“ O kaip tiksliai Girdzijauskaitė apibūdina italus: „Jie kalba itališkai, bet taip temperamentingai, taip įtaigiai, jog atrodo, kad viską supranti.“

Autorė juokingai aprašo karantino laikotarpiu vienodėjančius žmonių pokalbius telefonu. Visas rinkinys – lyg socialinis tyrimas: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, „Ar pas jus irgi buvo kruša?“, „Ar matai praeivių gatvėje?“, „Ar girdėjai eilinę Verygos nesąmonę?“, „O ar dar galima išsiųsti laišką, siuntinį?“, „Jaučiu visokius koronos simptomus, tik temperatūros neturiu...“, „Skauda dantį, ypač naktimis...“, „Dantį?!“, „Ar žiūri Fellini penktadieniais?“, „Daktarų kaip gaila!“, „O kur galima paaukoti pinigų?“, „Girdėjai, kiek Landsbergis paaukojo?!“, „O aš tik du euru“.

Knygoje įdomu „pasisveikinti“ su visais Audronės pažįstamais, draugais, nes visi jie – ir mūsų amžininkai. „Garsiai kvatojau, liūdėjau, jaučiau nostalgiją kažkam, kas jau praėjo, pabudo ilgesys brangiam bičiuliui Sauliui Macaičiui, su kuriuo esu kartu žiūrėjusi ne vieną draudžiamą ir nedraudžiamą filmą. Savo „Interviu“ Fellini tarsi sako: filmuoti galima viską, viskas gali virsti filmo tekstu, net šuns lojimas, vaidinti gali visi, ir indėnų Ameriką galima nufilmuoti kokių nors nebaigtų statyti Karoliniškių pakrašty!“

Gali suprasti ir autorės begalinę meilę Vilniui bei visiems žmonėms – nuo garsenybių iki moterėlių prie taip tebevadinamo „Vaikų pasaulio“: „Tupi ten ant palangių nepaisydamos jokių draudimų bei perspėjimų ir pardavinėja viską nuo kačiukų ir žibučių pavasarį iki visai prašmatnių gėlių – gal iš kaimynų sodų, o gal kartais ir nuo kapų...“ Matai autorės rūpestį dėl nesugebėjimo suteikti, rodos, normalių paslaugų: „Gaila, iki šiol niekas nesugalvojo, kur ir kaip rinkti stiklo atliekas, kurių po kiekvienos šventės, o ypač po Vėlinių, būna tiek, kad namui pastatyti pakaktų. Juk yra ta meno šaka – junk art, yra ir naujoviškos ekologinės architektūros ar statybos bandymai, skulptūros iš senų laikraščių ar tiesiog iš šiukšlių ir dar visokių gudrių dalykų. O mes turbūt jaučiamės esą turtingi. Nors ir be pagrindo.“

Girdzijauskaitė priklauso tiems retiems kritikams, kurie ne tik bekompromisiškai vertina teatro įvykius, bet ir sugeba objektyviai vertinti menininkus bei su jais susijusius procesus. Nežinia, kokiu balsu reikia skalambyti, kad būtų deramai išsaugotas šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus palikimas, kad Vilniuje būtų įkurtas jam skirtas muziejus: „Nebūtinai jis turi būti didelis, gal net galėsiantis tilpti po „Meno forto“ stogu ir valstybės išlaikomas, jis taptų ne tik lietuviams, bet ir užsienio teatralams patrauklia vieta ir raudonu tašku turizmo žemėlapyje. Bet kai prisimeni ilgą ir negražią istoriją su Antanui Gudaičiui suprojektuotu muziejumi, viltis po truputį senka.“

Apie Lukiškių kalėjimo erdvėje rodomus spektaklius ji rėžia tiesiai šviesiai: „Taigi kartoju – teatrui kalėjimo erdvė netinka! Teatras visuomet skelbia gyvenimą! Ir iš esmės savo valia ten lįsti nederėtų. Gal labiau šie plotai tiktų kokiam istoriniam miesto muziejui?“ Kas ir kada išklausys autorę – retorinis klausimas.  

O kokios taiklios Audronės pastabos apie mutuojančius pavadinimus ir kitą beskonybę: „Buvusi sovietinių ponų poilsiavietė „Rūta“, įgijusi naujus šeimininkus ir kažkokį hermafroditinį pavadinimą „Nidus“ (taip pat pavadintas ir vienas iš laivų uoste!), erzinanti beskonė freska katalikų bažnyčioje, sugadinusi ramią baltą sieną prie altoriaus, ar paminklas kopose Sartre’ui ir kt.“ Arba: „Tai, kas čia vyksta, rodo miesto valdžios galvose tvyrantį chaosą, jos aroganciją, rodo, kad nėra autoritetingo miesto vyr. architekto, vyr. dailininko. Užtat solidžioje vietoje atsiranda ir toleruojami kičiniai projektai – pliažai, čiuožyklos, visokios jas lydinčios pagalbinės patalpos, nutiestos žarnos... Lyg svetainės viduryje pastatytum vonią.“

Girdzijauskaitė nevengia kritikos ir visokioms reklamoms: „Kartais nelengva pasirinkti, kur eiti, į kurį skelbiamą renginį išsiruošti. Neretai žadėtais malonumais nusiviliu. Patenki tai į parodą, tai į spaudoje išgirtą filmą, kurie pasirodo blankūs, tų pagyrų neverti ir jokio pėdsako, išskyrus susierzinimą, nepalieka.“

Vis dėlto skaudžiausios Audronės pastabos susijusios su teatru. Šiandien veikiamas įvairių aplinkybių teatras priverstas „apsimetinėti, skolintis kitų menų raiškos būdus, lįsti į tokias erdves, kurios jį daro sunkiai atpažįstamą; nesibaigiantys remontai ir koronavirusas privertė teatrą glaustis tuščiuose kambariuose, nuogose aikštėse, svetimuose kiemuose, buvusiame kalėjime, garsiųjų Kirtimų kino klasteryje ir dar kitur. Nemanau, kad tos svetimos erdvės, svetima atmosfera padeda gimti visaverčiam kūriniui. (Bet teatrų vis daugėja.)“

Girdzijauskaitė pasižymi ypatingu pasakotojos talentu. Valdydama temos visumą, ji kiekvieną kultūrinį įvykį ar konkretų menininką tarytum prikelia naujam gyvenimui. Dailininkas Liudas Parulskis sumanė „improvizacinį teatrinį performansą“ „Lūkesčiai ir kitos prekės“ – Vilniaus rotušės aikštėje kelias dienas veikė kioskas, kuriame buvo įkurdinta reto talento aktorė, pagal žmonių pageidavimus vaidinusi visokio tipo moteris iš kadaise suvaidintų spektaklių. Anot Girzijauskaitės, tai „sumanymas, kuriame girdi ir atviro aikščių teatro juoką, ir provokaciją, ir vilties bei ironijos motyvus, ir kvietimą improvizuoti drauge su aktore“.

Rašytojos talentą atskleidžia poetiniai aprašymai: „Dar mokinė pirmą kartą 1953-iaisiais buvau Tėvo atvežta į Nidą ir iš karto pajutau, kad stoviu kitoje, kitokioje žemėje, ir kad viskas čia yra kitaip negu mūsų žemyne. Net kelias tarp miškų, duobėtas, su giliom smėlio provėžom, kuriuo ilgai važiavom persikėlę Klaipėdoje per marias, atrodė begalinis ir nežinia kur vedantis, kaip pasakoje. Išlipusi iš mašinos Nidoje tarsi kūniškai pajutau tos supustytos ir užpustytos birios žemės sluoksnius, tą gelmę, kuri galėtų papasakoti daugybę gyvenimų ir likimų. Atskirtumas ir vienišumas, nejudra ir nesustojantis kitimas, atvirumas ir uždarumas – viskas čia susipynė.“

Nors „Kovido meto užrašus“ sudaro kelerių metų tekstai, vis dėlto galime pastebėti į juos atslenkantį minorą. Jie ne tik poetiški, bet ir pilni išminties bei gyvenimo grožio pajautos: „Kartais sėdžiu fotelyje nieko neveikdama, nes akys nebegali ilgai žiūrėti į kompiuterio ekraną, reikia pauzės, ir galvoju: kaip gera būtų va taip imti ir išnykti tyliai, nežymiai, kaip tas garas iš kavos puoduko.“

„Portretai“ yra tokie įdomūs, kad juos norisi skaityti ne po kartą. Skirdama dėmesį Alvio Hermanio asmenybei, Girdzijauskaitė cituoja jo mintį: „Ne teroristai kelia mums grėsmę, o europiečių išskydimas“ ar jo lūpomis sako: „Patina – svarbi mano darbo tema. Kaip vizualizuoti praėjusį, dingusį laiką, kaip materializuoti laiko matmenį?“ Juk teatro kritikui nėra lengva suprasti gyvenimą, kuris yra kaip geras spektaklis, ne tik palikęs įspūdį, bet ir pakeitęs požiūrį į daugelį reiškinių, į tą patį meną. Skaitai „Kovido meto užrašus“ ir norisi su autore kalbėtis, svarbiausia – pratęsti kai kurias temas. Kiekviena Audronės Girdzijauskaitės „miniatiūra“ ar platesni apmąstymai yra tam tikra išvada. Bet ar žiūrėtum jos kad ir trumpai aptartus spektaklius, ar eitum jos pėdomis vienoje ar kitoje vietoje, visada girdi ją sakant: „Svarbu neprarasti kritinio mąstymo.“