Natomis į vaidmenį

Aktorius Rytis Saladžius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, LNDT, 2019), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Lokis“ (rež. Twarkowskis, LNDT, 2017), „Dugne“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2010), „Vaidinant auką“ (rež. Koršunovas, OKT, 2005), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, OKT, 2003), „Meistras ir Margarita“ (rež. Koršunovas, OKT, 2000), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (rež. Koršunovas, OKT, 1999) ir kt.

Neseniai sukūrėte vaidmenį Iwano Wyrypajewo spektaklyje „Girti“. Ar šis kūrybinis procesas kuo nors išsiskyrė, atsižvelgiant į tai, kad spektaklio dramaturgas ir režisierius buvo tas pats asmuo?

Jau esu kartu su kolegomis kalbėjęs šia tema ir minėjau, kad dramaturgija man yra natos, kuriomis vadovaujuosi kurdamas personažą. Šauktukai, klaustukai, daugtaškiai, kableliai yra kaip kelio ženklai, o po jų visi tie sudurtiniai žodžiai ir t.t. Šiuo atveju režisierius, būdamas ir dramaturgas, puikiai žinojo, kaip viskas turi būti, ir akylai stebėjo kūrybinį procesą, griežtai dirigavo, kad neliktų nereikalingų pauzių, būsenų, o ne situacijos, vaidinimo ar aktoriaus noro įsigyventi į personažą. Režisierius reikalavo preciziško tikslumo ir buvo situacijos dirigentas. O visas kitas spalvas, nereikalingas tekstui, jis negailestingai pašalino. Be abejo, aktorių savimyla kentėjo, bet spektaklio tempui ir ritmui tai labai naudinga.

Ką naujo atradote kurdamas vaidmenį šiame spektaklyje?

Pagaliau iki galo supratau, kad aš, kaip ir mes visi, esu Viešpats Dievas.

Koks jūsų, kaip aktoriaus, santykis su režisūra?

Režisūra yra visai kitokia specialybė. Ji susideda iš daug daugiau komponentų nei aktoriaus profesija. Nors nutinka, kad aktoriai imasi režisūros, tai ne visada pasiteisina. Turbūt galima puikiai derinti šias profesijas, bet būti geru režisieriumi gana sudėtinga. Manau, norint rimtai imtis režisūros reikia tam skirti gerokai daugiau laiko ir verta gerai pasimokyti. Tačiau juk galima ir žaisti kaip vaikui.

Ar turite minčių režisuoti spektaklį? Kokia medžiaga jus domintų?

Esu sukūręs keletą režisūrinių darbų. Su mėgėjais aktoriais Rokiškio liaudies teatre 2015 m. dienos šviesą išvydo spektaklis „Drakonas“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesės pirmas dvi dalis, o šiemet pasirodė „Laimingasis miestas / Drakonas II“ (trečioji dalis). Su profesionaliais aktoriais pandemijos laikotarpiu (2020 m.) įvyko misterijos „Nojaus“ premjera. Šiuo metu gausu (tuo labai džiaugiuosi) aktorinių darbų. Tačiau, prisipažįstu, turiu nuojautų ir retkarčiais pagalvoju apie tai, kokį kitą režisūrinį darbą galėčiau sukurti. Ar pagal tekstus, ar pagal poeziją arba dramaturgiją, ar remdamasis idėja – dar nesu sau atsakęs.

Kalbant apie kitas meno sritis, jūs taip pat fotografuojate. Ar ši veikla siejasi su darbu teatre?

Taip, fotografuoju. Visada mėgau fiksuoti aplinką, kurioje gyvenu. Mokyklos laikais keletą kartų esu pabandęs padaryti kadrų su „Smena“ ir „Fed“, bet tuomet nebuvo laiko ir užsispyrimo įvaldyti fotografijos meną. Tik vėliau pradėjau fotografuoti juostine „muiline“, po to sesės dovanotu skaitmeniniu fotoaparatu. Galiausiai gal kokiais 2016 m. pamačiau Giedriaus Savicko fotografijas (jis turėjo tokį fotoaparatą „Zenit ET“) ir pats smarkiai užsikrėčiau fotografija. Tai tapo rimtu mano hobiu. Dabar jau įsigijau ir vidutinio formato fotoaparatą, kaip tik laukiu jo atvykstant. Tačiau fotografija ir teatras... Nežinau. Kartais fotografuoju teatre per repeticijas ar tarp jų. Esu padaręs keletą kadrų per spektaklį, bet tai labiau sau, archyvams.

Kuo jums, kaip aktoriui, naudingas fotoobjektyvas? Ar tai būdas tęsti teatro scenoje pradėtus tyrinėjimus?

Objektyvas – tai dėmesys vienai ar kitai detalei; tai kompozicijos, geometrijos, nuotaikos ir emocijos paieškos. Tai kitas, koncentruotas žvilgsnis.

Kokios kūrybinės idėjos jus lydi šiandien? Ar šiuo metu repetuojate naują spektaklį?

Ačiū, labai geras klausimas ir čia jau neišsisuksiu be kvietimų ir reklamos. Neseniai su bendraminčiais muzikantais sukūrėme džiazo kompozicijas su Sigito Gedos eilėmis poeto gimtadieniui paminėti „Džiazuojanti Sigito Gedos poezija“. Premjera įvyko kovo 17 d., kitas pasirodymas – gegužės 23 d. „Poezijos pavasaryje“, jaukiame Rašytojų sąjungos kiemelyje. Laukiame!

Neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pradėjau repetuoti naują spektaklį, kuriamą remiantis Franzo Kafkos „Metamorfoze“. Režisuoja vienas ryškiausių Europos teatro kūrėjų, taip pat ir aktorius, tekstų autorius Oliveris Frljićius. Bus tikrai ryškus, jautrus ir skausmingas patyrimas. Nepraleiskite šio įvykio gegužės 31 d. ir birželio 1–3 dienomis. Netrukus po šios premjeros į Lietuvą turėtų grįžti norvegų režisierius Jo Strømgrenas, su kuriuo taip pat pradėsime judėti naujo kūrinio link. Premjera numatyta rudenį. Kažkiek detalių jau žinau, bus įdomu – nekantrauju ir laukiu. Bet viskas iš eilės – Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Respublika“ keliauja kupoliauti į Amsterdamą. Visus, kurie dar nėra matę šio nuostabaus reiškinio, kviečiu atvykti birželio 22, 23 d. į „Holland Festival“. Gerai būtų, kad išliktume sveiki, energingi, gyvi ir linksmi, kad išnyktų karas, badas, maras ir prievarta, kad atsirastų daugiau empatijos, pagarbos, meilės ir taikos.

Dėkoju už pokalbį.