Vieta, kurioje analizuoju tikrovę

Aktorius Vainius Sodeika sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2022), „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2020), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Natanas Išmintingasis“ (rež. Gintaras Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2017), „Lokis“ (rež. Twarkowskis, LNDT, 2017), „Hamletas“ (rež. Vidas Bareikis, NKDT, 2015), „Ričardas II: Post factum“ (rež. Artūras Areima, teatras „Mens publica“, Vytauto Didžiojo universiteto teatras ir Artūro Areimos teatras, 2014), „Publika“ (rež. Varnas, teatras „Utopia“, 2010) ir kt.

Vieną pastarųjų vaidmenų sukūrėte Iwano Wyrypajewo spektaklyje „Girti“. Kuo jums buvo įdomus šis procesas?

Visų pirma susidūriau su nauju darbo principu ir tekstiniu teatru. Repeticijų pradžioje režisierius pabrėžė, kad šiame spektaklyje pagrindinis vaidmuo tenka pjesei. Be to, spektaklį kūrėme laikydamiesi idėjos, kad vaidiname ne vaidmenis, o pačią pjesę – žiūrovas pirmiausia stebės ją, jos veiksmą, o ne aktorių vaidybos manierą, jų išskirtinumą. Tai suteikė naują prieigą prie teksto ir vaidmens.

Be to, tai ansamblinis spektaklis, jame labai svarbi partnerystė scenoje. Kūrybinė komanda įdomi ir skirtinga. Vis dėlto, manau, svarbiausia, kad tarpusavyje susikalbėjome.

Ar jautėtės apribotas tikslių pjesės teksto rėmų? O gal priešingai – tai suteikė laisvės ar nurodė naują kūrybos kryptį?

Apie tai galima plačiai diskutuoti. Nežinau, koks darbo metodas geresnis. Aš ir turbūt dauguma Lietuvos aktorių esame pratę personažus atpažinti tiesiogiai per vaidybą ir situacijas, tuo pat metu keičiant tekstą, improvizuojant, prie pjesės pridedant savų frazių, savotiškų inkliuzų. Dirbant su Wyrypajewu personažo pažinimo ir kūrybos kelias buvo visiškai kitoks – atsispyrėme nuo kiekvieno parašyto žodžio ir sakinio.

Jei su režisieriumi per repeticijas nebūtume atradę ryšio, galbūt jausčiausi stipriai apribotas ir suvaržytas, nes tokiu atveju būčiau įspraustas į tekstą, į mizansceną. Wyrypajewas į pjesę mus įvedė neskubėdamas. Suvokiau, kad jei pavyksta suprasti šio žanro taisykles, jo erdvėje atsiranda laisvė, galima atrasti daug įdomių niuansų, tarp kurių galiu laviruoti. Čia reikia klausyti vienam kito, jausti partnerį. Aišku, to reikia visada. Šios repeticijos priminė apie tai, kas atrodo elementaru, bet kartais to reikia. Čia tai ir įvyko. Nežinau, ar sugebėjau visiškai į tai įsitraukti, bet išbandyti tokį žanrą buvo tikrai įdomu.

Kiek jums, kaip aktoriui, buvo svarbu, kad režisierius yra ir dramaturgas? Ar darbas su spektaklio medžiaga dėl to keičiasi?

Visada gerai, kai repeticijose dalyvauja dramaturgas: tuomet yra galimybė klausti, diskutuoti. Galbūt ne visada gausiu reikiamą atsakymą, bet pats pokalbis konkrečiu klausimu gali padėti pačiam rasti išeitį. Spektaklio „Girti“ atveju režisierius buvo šiek tiek atsiribojęs nuo pjesės autorystės – mes kartu analizavome medžiagą, diskutavome apie simboliką, reikšmes, pačius charakterius ir situacijas. Galbūt tai jo strategija, kad galėtų iš naujo, kartu su mumis priartėti prie teksto. Režisierius ne visada turėjo tikslius atsakymus į mūsų klausimus. Jis nekūrė iliuzijos, kad apie kiekvieną personažą ar situaciją viską žino, nes yra pjesės autorius. Žinojimas gimė iš diskusijos. Wyrypajewas rėmėsi mūsų matymu, o tai leidžia per kūrybinį procesą atsipalaiduoti. Jo pasirinkta kryptis repetuojant tikrai demokratiška.

Šis spektaklis stipriai paremtas vaidyba. Kuo jums šiandien svarbi aktorystė?

Visų pirma, tai mano darbas, kurį myliu. Požiūris į šį darbą kinta priklausomai nuo asmeninės būsenos. Vienoks jis buvo, kai tik stojau į akademiją, vėliau, trečiame kurse, jis kito, ir taip visą laiką, kas keletą metų, plėtojosi, formavosi. Požiūris niekada nebuvo panašus, visada kitoks. O koks jis dabar? Tai vis tiek kūrybinė erdvė, kartais tampanti laboratorija, kurioje analizuoju supančią tikrovę ir save patį. Smalsumas, noras išgliaudyti ir suprasti – vienas iš aktoriaus variklių. Dabar analizuoju realybę, žmogų ir jo poelgius. Jeigu teatre kažkam esu reikalingas kaip aktorius, galiu tai daryti ir bandau papasakoti istoriją.

Kaip kinta aktorystė, kai tenka kurti vaidmenį radijo teatrui? Koks jūsų požiūris į vaidybą tokiuose kūriniuose?

Radijo teatre personažą žiūrovas suvokia per garsą. Per garsą sukuriamas jo vaizdinys, manieros, būsena. Mano draugas kino operatorius Eitvydas Doškus pasakė, kad garsas gali nulemti kiną. Taip pat ir radijo teatre su kūrybine komanda ieškojome, kaip viską perteikti būtent tokiu būdu. Aišku, viskas atliekama kitaip, nes klausytojas nemato aktoriaus psichofizikos. Vis dėlto nuo to, kad žiūrovas personažą tik girdi, šis netampa primityvesnis, priešingai – veikėjas kaip tik gali tapti subtilesnis. Garsas stipriai veikia psichiką ir vaizduotę.

Tęsiant pokalbį apie su technologijomis susijusį teatrą, koks būna jūsų santykis su žiūrovu, kai teatro scenoje atsiranda kamera?

Kai spektakliuose naudojama kamera, galima sakyti, kad teatre svečiuojasi kinas. Šie du menai scenoje bando užmegzti ryšį, bet tai iki galo nepavyksta. Visada išlieka atstumas: jie kaip du magnetai, pastatyti vienas priešais kitą, kurie dėl susidariusio magnetinio lauko negali susijungti. Vis dėlto jie visą laiką yra šalia ir artėja vienas prie kito, bet niekada nesusijungia. Gal tai ir yra magija? Du pasauliai, bandantys eiti greta. Vieną sekundę prieš save matau kamerą, o kitą ji dingsta ir prieš mane atsiranda gyvas žiūrovas. Antra vertus, kamera taip pat yra žiūrovas, su kuriuo bandau užmegzti ryšį. Abiem atvejais kartais nelengva.

Kiek jūsų kūryboje svarbi kamera plačiąja prasme, tiksliau, fotoobjektyvas? Ar tai poilsis nuo teatro, o gal kaip tik jo tąsa?

Fotografija – atskira nuo teatro veikla. Gamtos fotografija – tai dalykas, kuris man neatsibosta: jo laukiu, jį planuoju. Iš pradžių man buvo įdomi tik gamta, o žmonės nelabai. Atrodė, kad gyvūnai, paukščiai nepozuoja, yra natūralūs. Vis dėlto per pandemiją pradėjau fotografuoti ir sportą, mokiausi iš vieno profesionalaus fotografo ir taip pradėjau fiksuoti sporto varžybas. Tai dariau intensyviai, nuotraukas siųsdavau į įvairius naujienų portalus. Tada ėmiausi gatvės fotografijos, pradėjau ieškoti žmonių, bet mieste buvo tuščia – pandemija pačiame įkarštyje. Dabar mano fotografijoje vyrauja žmonių portretai, vietovės ir gamta – man visa tai svarbu, nors gamta ir paukščiai gal vis dėlto pirmesni.

Kokios kūrybinės idėjos jus lydi šiandien? Ar dirbate naujame spektaklyje, o gal užsiimate kita kūrybine veikla?

Ateitis yra neaiški, esu freelancer’is (laisvai samdomas darbuotojas). Kol kas naujų repeticijų teatre nevyksta ir planuose jų nėra numatyta. Tai tamsioji laisvai samdomo aktoriaus darbo pusė – jis niekada nežino, kas laukia ateityje, o jei ir žino, tai tik trumpą atkarpą. Kartais žinau, bet dažniau – nežinia.

Dėkoju už pokalbį.