„Aikštelėje laisvų vietų nėra“. V. Lupovskojaus nuotr.
Vos tik paprašyta parašyti besibaigiančių metų Lietuvos šokio apžvalgą susimąsčiau: o kas gi šiemet įvyko? Prisipažinsiu, šį sezoną gana sąmoningai buvau atitolusi nuo šios teatro terpės kasdienio gyvenimo, tad pasidarė iš tiesų įdomu susumuoti ir savotiškai palyginti joje nuveiktus darbus bei jų specifiką.
Negaliu neprisiminti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų sukelto skandalo, kai šokis buvo tiesiog išbrauktas iš nominacijų. Jaunųjų menininkų kategorijoje nominuoti liko vieninteliai gatvės šokio spektaklio „Feel link“ kūrėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė. Buvo pareikšta daug nuomonių, išvardytos priežastys, baisėtasi galimomis pasekmėmis, tačiau dabar galvoti reiktų ne apie tai, kas buvo, o ko iš to pasimokyta. Ir ar buvo?
Labai trumpam šis „akibrokštas“ iš tiesų subūrė nedidukę šiuolaikinio šokio bendruomenę į bendras diskusijas. Galbūt net ne aš viena ėmiau tikėtis, jog lietuvių šokėjai ims aktyviau reikštis, nebūtinai „kepdami“ naujus spektaklius, bet stengsis būti pastebėti savo iniciatyvomis. Viena vertus, tai pasiteisino: pagrindiniais šių metų šokio įvykiais galime pagrįstai laikyti įvairių seminarų, projektų ir koprodukcijų pagausėjimą. Kita vertus, kalbant apie įvykusias premjeras, mano nuomone, šokio judėjimas persikėlė į savotiškas periferijas. Maža to, kad ir kaip būtų paradoksalu, jose tapo gerokai paveikesnis.
Geriausias pavyzdys čia galėtų būti choreografė ir šokėja Rūta Butkus, kurios darbai iš esmės apima visas šiemet siūlytas ir organizuotas darbo formas. Įdomiausias ir iš tiesų išskirtinis jos projektas buvo internetinėje svetainėje http://www.youtube.com/watch?v=hN58N8ouFi4publikuota vaizdo įrašų serija, pavadinta „Vilniaus šokio DIENORA(I)ŠTIS“. Kol kas ją sudaro apie dešimt skirtingų vaizdo klipų, kuriuose matome Rūtą, šokančią vis kitose, dažnai apleistose ir primirštose Vilniaus vietose, kaskart skambant vis kito stiliaus muzikai.
Šiuo projektu choreografė ėmėsi pildyti Lietuvoje periferinę videošokio erdvę. Žvelgiant kritiškesniu žvilgsniu, vieninteliai dalykai, kuriuos būtų galima prikišti kūrėjai, – menka projekto sklaida (jį būtų verta pamatyti kuo platesnei auditorijai) bei pasirinktų temų abstraktumas. Tačiau ir viena, ir kita turint noro yra nesunkiai pataisoma.
Kūrėjos aktyvumas įtikina jos suinteresuotumu. Be didelės reklamos, atrodo, patyliukais dirbdama, Rūta šiemet sukūrė ir du šokio spektaklius. Tiesa, vieno iš jų („5 g vilties“) premjera dar laukia gruodžio 30 dieną. Jau pristatytas darbas „Pamestos akys“ maloniai nustebino choreografės pasiekta laisve rinktis jai rūpimas temas, pasitelkus atvirą ir skoningą groteską, ironiškai. Pirmasis spektaklio variantas parodė ir silpnąsias kūrėjos vietas: jau minėtą minties abstraktumą bei žvilgsnio iš šalies trūkumą. Tai choreografė ėmėsi taisyti dalyvaudama dviejuose projektuose.
Pirmasis iš jų – keturių miestų mainai, kurių rezultatai buvo rodomi „NL/dance/LT“ vakarų formatu. Šiame projekte susijungė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Hagos miestų šokėjų bei choreografų pajėgos. Hagai atstovavo scenos menų centras Korzo, užsiimantis menų vadyba, produkcija ir pristatymu. Jis delegavo šokėjus ir choreografus iš Nyderlandų, Japonijos, Šveicarijos, Izraelio. Lietuvai, be R. Butkus, atstovavo Loreta Juodkaitė, Kauno šokio teatras „Aura“, menininkų grupė „Žuvies akis“ bei šokėjos Agnė Ramanauskaitė, Kristina Markevičiūtė ir Barbora Guželytė.
Antrasis projektas bendram darbui sujungė choreografus ir šokio kritikus. „Kritikai vs. Choreografai“ savo masteliu gerokai mažesnis nei jau minėtos koprodukcijos, bet vis dėlto užmezgė seniai lauktą artimą praktikų ir teoretikų dialogą. Projekte kartu su Ingrida Gerbutavičiūte (ji dirbo ir su R. Butkus) teko dalyvauti ir man. Galiu tik patvirtinti, kad buvo naudinga atsidurti šokio dramaturgo pozicijoje, ir padėkoti už galimybę susipažinti su Klaipėdos šokėjų situacija. Vis dėlto projektui labai trūko organizuotumo bei konkretumo, ko ir linkėčiau jo kuratoriams.
Čia galima trumpai aptarti šokio kritikos situaciją. Ji teikia nemažai vilčių. „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje jau antrą kartą vykęs seminaras jauniesiems (būsimiesiems) šokio kritikams duoda savo rezultatų. Vis dažniau tenka pastebėti recenzijas, kurių autoriai šokiu domėtis ar apie jį rašyti pradėjo būtent „Ne[w]kritikos“ dirbtuvėse. Džiugu, kad labiau patyrusios šios srities atstovės nelaukia, kol Lietuvos muzikos ir teatro akademija imsis šviesti ir auginti „kitokio kirpimo“ kritikus, ir pačios imasi rengti seminarus, o jiems pasibaigus stengiasi išlaikyti dalyvių susidomėjimą šokio sritimi.
Vis dėlto kritikos reakcija dar labai stokoja įžvalgų ir objektyvumo. Antai vienintelė šiemet šokio premjera, pristatyta „Menų spaustuvėje“, „Atviros erdvės“ programoje, – Austėjos Vilkaitytės debiutinis darbas „Lietuva brangi“ – nustebino neįtikėtinu minties ir jos raiškos prasmių prasilenkimu. Spektaklis priminė veikiau jaunos mergaitės nuogas deklaracijas lietuvybės ir patriotiškumo temomis, pasirinkta jų artikuliacija galėjo nebent sugluminti, o kritika uoliai teisino kūrėją. Galbūt taip norėta skatinti šiandien retą tautiškumo temą? Tai liko neaišku.
Grįžtant prie periferijų motyvo, daugiausia darbų 2012 m. pristatė Klaipėdos „Žuvies akies“ menininkų grupė, vedama Agnijos Šeiko. Kiekybė čia nėra pagrindinis vertinimo kriterijus, tiesiog ilgą laiką Vilnius buvo šokio Meka, Kaunas turi „Aurą“, na, kažkas vyksta ir Klaipėdoje... Pasirodo, Klaipėdoje vyksta ne „kažkas“, o itin įdomūs dalykai. Naujausias iš keturių šiemetinių „Žuvies akies“ darbų, A. Šeiko spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, mano nuomone, nurungia visus kitus šiemet pristatytus kūrinius. Dviejų vyrų (tėvo ir sūnaus) kova, meilė, akistata, santykių virsmas pasakojamas paprastai, jautriai. Subtili choreografija, o šalia – jai priešingas vyrų grubumas ir puiki Danielio Hamburgerio muzika paliko didžiulį įspūdį „PLArTFORMOS“ festivalyje.
Kitas „Žuvies akies“ spektaklis – Ingos Kuznecovos darbas „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai“, sukurtas buto erdvei, o Vilniuje pristatytas Europos prekybos centro erdvėje, – paliko šiltą įspūdį. Jo pasakojimas taip pat rutuliojosi per duetą, tik šįkart vyro ir moters (jį atliko pati choreografė su šokėju Petru Lisausku). Poros santykių įvairiapusiškumas, dominavimo ir nuolankumo kaita pažiūrėti šiltoje ir jaukioje namų atmosferoje galėjo skleistis ir konkrečioje, ir abstraktesnėje erdvėje. Jauna choreografė nestokoja potencialo, kuriam dar reikia skleistis, ypač nuosekliai plėtojant mintį.
Apie festivalius. Manyčiau, kad ir čia randasi pusiausvyra. Vilnius turi „Naująjį Baltijos šokį“, orientuotą į šiuolaikinį judesį, Kaunas – „Auros“ festivalį, Klaipėdos „PLArTFORMA“ apima jiems pasiekiamus įdomius šiandienos scenos menų judėjimus. Šalia jų gyvuoja ir mažesni festivaliai-vitrinos, tokie kaip „Bičių sąskrydis“, randantys savo nišą ir suinteresuotą publiką. Kauniečių festivalio, savo visuma praėjusiais metais palikusio puikų įspūdį, šiemet aplankyti neteko. Vis dėlto, sveikinant „Aurą“ su 30 metų jubiliejumi, galima palinkėti kuo daugiau jaunųjų iniciatyvų ir koprodukcijų su užsienio choreografais, gaivinant šokio teatro meninę raišką, dažnai pertraukiamą patetiškais vadovės pasisakymais gamtosaugos temomis.
Nenorėdama varginti skaitytojų statistika, trumpai paminėsiu, kad Lietuvos šokėjai, kitaip nei dramos aktoriai, nuosekliai rengia seminarus ir dirbtuvių programas. Dėstytojų jie ieško ne tik namie, bet ir užsienyje. Geriausias pavyzdys – dvylikos metų patirtį turinti „Vasaros šokio mokykla“, kasmet siūlanti įvairių stilių šokio tobulinimosi programas. Šokio sfera išsiskiria ir nuolatiniu bendravimu su užsienio kolegomis, ne tik priimant svečius, bet ir deleguojant mūsų kūrėjus, vadybininkus ir teoretikus į profesionalų susibūrimus, pavyzdžiui, Tarptautinę šokio mugę NRW Diuseldorfe, kur tarptautinis bendravimas šokio srityje bene intensyviausias.
Taip, kiek paliaupsinus šokio bendruomenę, norėtųsi palinkėti nepamiršti bendrauti, stebėti vieni kitų darbus ir apie juos diskutuoti. Kol kūrėjus Lietuvoje skaičiuojame ant rankų pirštų, galime naudotis jų mobilumu ir iniciatyvomis. O tuomet gal sulauksime dar daugiau ryškių kūrybinių rezultatų. To ir palinkėčiau Lietuvos šokio kūrėjams ateinančiais metais.
