Teatro menas vs. gatvės teatras

Nors pastaruoju metu teatrinis gyvenimas atrodo suaktyvėjęs, intensyvesnis ir, regis, įdomesnis veiksmas vyksta ne teatrų scenose, o gatvėje, virtualioje erdvėje, spaudos konferencijose, „Menų spaustuvės“ infotekoje prie arbatos. Tad vis dažniau žvilgsnis nuo to, kas vyksta scenose, krypsta į teatralizuotą gyvenimą už jų.

Toks teatralizuotas renginys, kaip protestai prie Nacionalinio dramos teatro prieš Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, priminė ne tik koks svarbus ir paveikus gali būti teatras, bet kad ir visuomenė gali smarkiai paveikti spektaklio suvokimą. Teatralizuoti visuomenės renginiai taip pat gali būti (ir ne vieno teatro ar performanso tyrinėtojo yra) laikomi spektakliais. Tiesa, retai turinčiais estetinių pretenzijų, o šis atvejis ir ne toks paveikus kaip teatro menas. Tačiau protestais prieš spektaklį, kaip ir pačiu spektakliu, siekta komunikuoti ir teatrinėmis priemonėmis perteikti jo kūrėjams bei žiūrovams svarbų pranešimą.

Panašių vaidinimų mieste galima pamatyti bene kasdien. Viešosiose erdvėse nuolat kas nors vyksta: teatralizuotos šventės, protestai, eisenos, spūstys piko metu, naktinis gyvenimas savaitgaliais ar kalėdinis apsipirkimas. Visa tai yra socialiniai vaidinimai, viešo gyvenimo performansai. Ir nors tokie vaidinimai į teatrologų akiratį Lietuvoje patenka ganėtinai retai, pastaruoju metu būtent juos tyrinėti atrodo ne tik įdomiau, bet ir prasmingiau: jie tiksliau apibūdina visuomenę, kurioje vyksta, o ir jaudina tiek dalyvius, tiek stebėtojus kur kas labiau nei profesionalus teatras, pamažu tampantis tiesiog laisvalaikio praleidimo forma.

Tad kalbant apie teatro meno ir (pasiskolinus Richardo Schechnerio terminą) gatvės teatro santykį, dabar, kaip ir vos atgavus nepriklausomybę, gatvė atrodo įdomesnė. Tik šį kartą tai nereiškia teatrų ištuštėjimo. Skirtumas tik tas, kad tai, kas vyksta scenoje, retai jaudina ir daro poveikį. Vienas iš įrodymų – plojimai. Jau seniau pastebėta ne tik tai, kad plojama viskam be saiko, bet ir tai, kad plojimai pakeitę funkciją: jie nebėra padėka atlikėjams. Plojimai tapo žiūrovų spektakliu. Pasibaigus pasyviam stebėjimui tamsoje, publika stojasi atlikti savo spektaklio. Tad vargu ar galima kalbėti apie emocinį, o juo labiau intelektinį dalyvavimą spektaklyje, kai dauguma žiūrovų telaukia, kada galės atlikti savo vaidmenį.

Gatvė šiuo atveju turi didelį pranašumą. Čia nereikia laukti tamsoje, kad galėtum atlikti kad ir mažą, nesvarbų savo vaidmenį. Gatvėje visi visada matomi, visi visada vaidina. Galima net ir pasirinkti – likti tiesiog stebėtoju, praeiviu ar įsitraukti į vykstančius žaidimus, šventes, protestus, kurti veiksmą. Vaidinimas gatvėje jaudina kur kas labiau nei teatre ne tik todėl, kad gali būti visada matomas (net jei aplinkui nėra žmonių, galima vaidinti nemažą miesto dalį stebinčioms kameroms), bet ir todėl, kad daro realų poveikį. Ypač įsitraukus į politizuotus visuomeninius veiksmus. Tiesa, Lietuvoje protestai, riaušės, masinės akcijos yra retas reiškinys ir retai duoda laukiamų rezultatų. Tačiau šiuolaikinėje Vakarų kultūroje (pvz., Didžiojoje Britanijoje, juo labiau Prancūzijoje) tokia praktika neabejotinai yra reikšminga viešojo gyvenimo dalis.

Teatrus dar akivaizdžiau nei gatvė nurungia gatvės funkcijas iš dalies perimantys prekybos centrai su juose praktikuojamais vartojimo ritualais. Prekybos centruose kuriamos alėjos su suoliukais, kad būtų galima ne tik pirkti, bet ir stebėti perkančiuosius stilingų vitrinų scenografijoje. Čia realus veiksmas nėra toks intriguojantis ar nenuspėjamas kaip gatvėje, tačiau rinkodara (nors ja teatrai Lietuvoje negali pasigirti, nes arba dar netiki jos reikalingumu, arba ji yra per brangi) meistriškai kuria nuolat žadinamo ir niekada iki galo nepatenkinamo geismo istoriją.

Paradoksalu, bet teatras, užsiimantis istorijų pasakojimu, intrigos apie spektaklius, apie patį teatrą kūrimu pasinaudoja kur kas rečiau. Pastaruoju metu galima išskirti tik abu nacionalinius dramos teatrus. Kauno dramos teatras jau porą metų kuria atskirų spektaklių istorijas, žadinančias smalsumą ir norą tapti jų dalyviais. Vilniuje Nacionalinis dramos teatras, gavęs naują vadovą, perėmė ir naują (mano manymu, labai sveikintiną) veikimo būdą: kuriama viso sezono koncepcija, istorija. Tiesa, ne visada pavyksta išlaikyti saiką (kaip, pavyzdžiui, nutiko kauniečiams, reklamuojant „Apsivalymą“ Laisvės alėjos gėlynuose prismaigsčius įspėjimų, kad atėjo metas apsivalyti), o kartais sukuriamos istorijos yra įdomesnės už pačius spektaklius (gundančios vaizduotės chimeros, pasijodinėjimai Laisvės alėja pristatant „Markizę de Sad“).

Nepasakodamas istorijų apie spektaklius, teatras dar rečiau prabyla apie visuomenę jaudinančias istorijas. Tiesiogiai, nemetaforizuojant, nesupoetinant scenoje analizuoti socialinę, politinę problemą, regis, laikoma prastu skoniu. Todėl Garliavos istorija (nors čia gal labiau tiktų žodis „isterija“), rinkimų karnavalai, VEKS ar Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis teatro scenoje beveik neataidi. Tačiau atsiduria informacijos priemonėse, pirmuose laikraščių puslapiuose, įsispraudžia į visų sociumo narių sąmonę. Taip teatralai išlieka „aukščiau“ kasdienybės ir palaiko atskirtos nuo visuomenės, nenaudingos veiklos įvaizdį. Vargu ar tai gali padėti teatrui tapti traukos vieta.

Vis dėlto pastaruoju metu galima pastebėti prošvaisčių: emigracijos temą palietė Oskaro Koršunovo „Išvarymas“, šiuolaikinę politiką užkabina Jono Vaitkaus „Visuomenės priešas“, Artūro Areimos „Julijus Cezaris“, vartotojiškos kultūros pavojus išryškina „No Theatre“ „Kovos klubas“ ir Agniaus Jankevičiaus „Gelbėkime meilę“, tėvų ir vaikų santykius bei konfliktus gvildena „Šitas vaikas“. Tačiau ir šie bandymai neretai tėra laikraštinių tiesų iliustracijos, o ne saviti, provokuojantys, aštrūs meno kūriniai. O jei ir pavyksta autentiškiau pažvelgti į problemą, dažnai nukenčia spektaklio forma (kaip nutiko „Šitam vaikui“). Beje, pavyzdžių, rodančių, kad teatras gali būti ir aktualus, ir paveikus, ir estetiškai patrauklus, labai toli ieškoti nereikia, – užtenka nusigauti iki Talino, kur teatras „No 99“ spektakliais „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“, „Estijos pakilimas ir nuopuolis“ („The Rise and Fall of Estonia“) ar projektu „Suvienytoji Estija“ demonstruoja kartu ir aukštą meninį lygį, ir socialinį angažuotumą.

Lietuvoje sėkmingiausias tokio socialiai angažuoto teatro pavyzdys vis dar yra „Išvarymas“. Nesigilinant į spektaklio kokybę, negalima atmesti publikos susidomėjimo, aktyvių reakcijų. Didžiąją necenzūrinei leksikai nealergiškų žiūrovų dalį „Išvarymas“ įtraukia, užvaldo. Taip nutinka pasitelkus populiariosios kultūros priemones, nesvetimas O. Koršunovo spektakliams. O gyva muzika, tiesioginis kreipimasis į žiūrovus leidžia pasijusti dalyviais. Kad ir tais pačiais „obuoliukais“, bet vis dėlto nebe tamsoje tūnančiais anonimais. Tokiu būdu „Išvarymas“ priartėja prie gatvės teatro. Deja, emigracija, viena svarbiausių temų, spektaklyje supaprastinama ir, panašiai kaip tautos išnykimą prognozuojančiose baimingose publikacijose, demonizuojama. O ir tai, kad spektaklis priartėja prie gatvės teatro, nėra pats geriausias sprendimas: teatras, jungdamas daugybę išsilavinusių, savitai mąstančių žmonių, turėtų siūlyti ne vizualiai efektingesnę gatvės teatro versiją, bet naudodamasis tuo, kas vyksta gatvėje, kurti naują realybę.

Spektaklis, kuriame pavyko sukurti naują realybę, tačiau nepavyko pasinaudoti gatvės vaidinimais, nors tema to tarsi ir reikalavo, yra „Kovos klubas“. Apie anarchiją šiame kūrinyje kalbėti neverta, nes tvarkingai surikiuotas veiksmas, pagarba Chucko Palahniuko knygai visas anarchistines intencijas paverčia tiesiog viena iš reklamos priemonių. Tačiau galima kalbėti apie vartotojiškos visuomenės kritiką. Teatras tam, regis, yra puiki priemonė, nors „Kovos klube“ ne visai pavyko atskleisti daiktų pertekliaus ir prasmės trūkumo priešpriešą. Estetiškas, elegantiškas spektaklis greičiau asocijavosi su turėjimo, vartojimo geismu, ne su priešinimusi jam, o su sėdėjimu prekybos centre ant suoliuko. Kitaip nei šį rudenį „Sirenose“ rodytame šveicarų „Krautproduktion“ spektaklyje „Apie gyvenimo trumpumą“, kur gyvenimo prasmės paieškos daiktų perpildytoje scenoje, nesusikalbant ir net nemėginant vieniems kitų išgirsti, naudojantis plačiausio vartotojų tinklo, interneto, medžiaga, demaskuoja vartotojiško rojaus tuštybę. Arba A. Jankevičiaus „Gelbėkime meilę“, kur kovos buvo kur kas daugiau nei „Kovos klube“. Tiesa, A. Jankevičiui, pasirinkusiam kovoti ne prieš vartotojiškumo siaubą (nors ir to spektaklyje yra), o už meilę, pasisekė labiau.

Pasiryžus kurti socialiai angažuotą teatrą, išlaikyti tinkamą gatvės ir meno santykį nėra lengva užduotis. Tai puikiai pavyko Shakespeare’ui, derinusiam poetinę ir buitinę kalbą, filosofiją ir savo laiko aktualijas. Stokojant ir dramaturgijos, ir režisūros, teatro menas jaučiasi esąs virš tikrovės, o gatvės teatras tampa vis labiau jaudinantis ir intriguojantis. Todėl, net ir palaikant teatro meną, jį stebėti, apie jį rašyti darosi vis mažiau įdomu.