7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išnaikintas tikėjimo genas veda į tuštumą

Apie artėjančią premjerą kalbamės su režisieriumi Jonu Vaitkumi 

Eglė Ivanauskaitė
Nr. 1 (1015), 2013-01-04
Teatras
Jonas Vaitkus. D.Matvejevo nuotr.
Jonas Vaitkus. D.Matvejevo nuotr.

Kada tampama stabmeldžiu? Ar stropus pamaldumas gali išgelbėti žmogų nuo pražūties?.. Tokius klausimus pjesėje „Stabmeldžiai“ kėlė ukrainiečių dramaturgė Anna Jablonskaja. Naujosios rusų dramos kūrėjams priskiriamos jaunos autorės likimas tragiškas – prieš dvejus metus, atskridusi į Maskvą atsiimti už šią pjesę skirto apdovanojimo, ji žuvo per teroristinį išpuolį. Dramaturgei buvo 29-eri.

Pirmą kartą su šios autorės kūryba galės susipažinti ir Lietuvos publika. Sausio 25, 26 d. Rusų dramos teatre vyksiančiai spektaklio „Stabmeldžiai“ premjerai ruošiasi režisierius Jonas Vaitkus. Jo teigimu, kūrinys atskleis opią vertybių devalvacijos problemą, dėl išnykusio tikėjimo kylantį dvasinį skurdą.
Pjesėje piešiamas vertybinę krizę išgyvenančios šiuolaikinės šeimos paveikslas. Kai beveik viskas ima kristi iš rankų, jos nariai – namiškius materialiai išlaikanti valdinga motina, bedarbis jautrios sielos tėvas muzikantas, dėstytoją įsimylėjusi ir į mokslus universitete nusispjovusi duktė bei už buto remontą atsakingas kaimynas alkoholikas – stačia galva puola ieškoti panacėjos.
 
Kokiomis aplinkybėmis atradote šį kūrinį ir kodėl nutarėte jo imtis?
Apie autorę išgirdau būdamas Maskvoje ir žiūrėdamas „Auksinės kaukės“ spektaklius. Po to pradėjau skaityti jos kūrinius ir pamaniau, kad ji gali būti įdomi ir Lietuvos žiūrovui. Nors ir kėlė daug prieštaravimų.
 
Ką turite omenyje?
Tai gana grubi literatūra, joje daug vulgarių keiksmažodžių, bet man pasirodė, kad ji transliuoja šių dienų vidutinės šeimos modelį, jos buitinio ir dvasinio skurdo problematiką. Tokiam kūriniui reikalingas sąmoningas aktorius, gebantis atvesti personažą iki paskutinio aklavietės taško ir ten jį palikti, suteikdamas galimybę žengti kitą labai svarbų žingsnį. Žengti, prisimenant visą buvusių santykių biografiją. Visi trys pagrindiniai personažai turi tokią galimybę ir vien dėl to šią pjesę verta statyti.
 
Kūrinys nagrinėja šiuolaikinio žmogaus santykį su religija, įvairias tikėjimo išraiškas bei išganymo paieškas, tačiau esate sakęs, kad religinė „Stabmeldžių“ linija Jums nėra pati svarbiausia...
Pjesėje yra netikėjimo klausimas. Išnaikintas tikėjimo genas veda į tuštumą, nykybę, įsitikinimą, kad be materialių vertybių daugiau niekas neegzistuoja. Yra tik „perku–parduodu“, „gaunu–negaunu“, „naudinga–nenaudinga“, „uždirbu–neuždirbu“. Absoliučiai prekybiniai santykiai, vedantys į aklavietę. Tas klausimas opus ir pas mus: žmonės išvyksta, palieka vaikus seneliams, internatams, bėga paskui ilgesnį pinigą, aukoja negrąžinamus dalykus – juk į vaiko patirtį nebesugrįši ir jos nebepakeisi. Tos netektys pjesėje man pasirodė svarbios. O dar toks tragiškas pačios autorės likimas... Keistas sutapimas: ji žuvo sausio 24-ąją, o mūsų premjera numatyta sausio 25-ąją...
 
Pjesės, o kartu ir būsimo spektaklio pavadinimas intriguoja. Kas, Jūsų manymu, telpa į sąvoką „stabmeldys“?
Stabmeldystė man yra daugiaprasmis reiškinys. Jis turi ir pozityvią, ir negatyvią reikšmę. Jei tai perauga į fanatizmą, stabmeldystė tampa pavojinga. Tačiau ji gali būti ir gebėjimas kiekviename daikte įžiūrėti sielą, dvasią. Tai tam tikras žmogaus jautrumas aplinkai: žolei, akmeniui, medžiui, rankų kūriniui. Šia prasme tai savotiškai tinka ir aktorystei, nes aktorius irgi stengiasi įeiti į kitą, juo persismelkti, į jį įsikūnyti. Prasmių čia daug. Stabmeldystė gali sietis ir su labai sena praeitimi, ir su dabartimi: negi šiandien, susidūrus su savo išsirinktais stabukais – žvaigždutėmis arba dievukais – nebūna klyksmo, poliucijos? Tai yra minios, gyvūno, žmogaus be savikritikos, o galbūt labai jaunos sąmonės mąstymas, kai viskas priimama egzaltuotai, perdėtai, sentimentaliai.
 
O kaip Jūs žvelgiate į tą stabmeldystę pjesėje?
Matau ją kaip savotišką bėgimą nuo katastrofos, nuo tuštumos. Kadangi personažai sutrikę, yra aklavietėje, jie griebiasi bet kokių priemonių. Man atrodo, kiekvienas jų lyg ir norėtų turėti tą stabą, bet arba jo neranda, arba atradę tuojau pat nusivilia ir pameta. Religiją ar kokį nors tikėjimo objektą jie traktuoja kaip naudos davėją, o ne paiešką, ne būdą suvokti save kaip žmogų. O kadangi tikėjimo nėra, baimės apimtai esybei lieka vis mažiau rimties, pusiausvyros ir gebėjimo mąstyti. Tenka tik isteriškai puldinėti iš vieno kraštutinumo į kitą, bandant užkišti žiojinčią vartotojišką ryklę šokiais, dainomis ir žaidimais.
 
Pjesėje gausu necenzūrinių žodžių, keiksmų. Iš pradžių ketinote jų visai atsisakyti, vėliau nutarėte palikti. Kodėl?
Manau, teatrui turi būti leista naudoti tas priemones. Kaip ir chirurgui – pjaustyti žmogų, pašalinti kokį nors supuvusį organą... Teatras turi atlikti ne dezodoranto, ne maskuojančio grimo funkciją, o kaip tik atverti visą sudėtingumą. Ir keiksmažodis kartais yra būtinas poveikio instrumentas. Dvejojau, ar šįkart tikrai be to neapsieisime, bet tada nebelieka to personažo, nebelieka gyvasties, nebelieka jo jėgos, kad ir destruktyvios.
 
Spektaklyje pasikeisdamos vaidins dvi aktorių komandos: vyresnioji ir jaunesnioji. Kas lėmė tokį sumanymą?
Tiesiog norėjosi pažiūrėti, kaip su tuo susitvarkytų jaunimas. Jie kitaip susiduria su gyvenimu, jų požiūris į daugelį dalykų kitoks. Tai savotiškas pasitikrinimas ir analizė: ar kas nors keičiasi profesiniame, religijos, pašaukimo, šeimos sampratos lygmeny, ar atsiranda naujų sąsajų. Kartu tai turbūt ir noras susikurti įvairesnį požiūrį į bendrus dalykus. Manau, ir aktoriui įdomiau vaidinti vyresnį už save, ir žiūrovui pamatyti ne tik susigulėjusį, bet dar tik bandantį aktorystės keliu eiti žmogų.
 
Spektaklyje yra ir mįslingas personažas – benamis. Jį vaidins kviestinis aktorius, režisierius bei multiinstrumentalistas Gediminas Sederevičius. Pjesėje jis teturi vieną frazę, bet kartą per repeticiją jam esate pasakęs: „Eik ir daryk scenoje viską, ką tik nori“... Kodėl suteikėte jam tokią laisvę?
Tai buvo lyg ir bandymas pažinti vienas kitą: kaip tą medžiagą girdi Gediminas, kodėl man prireikė tokio lyg ir fono, tokio buvimo šalia kitų personažų. Kiekvienas kiemas turi savą benamį, savą klošarą, savą konteinerių tuštintoją. Mes gal nekreipiame dėmesio, bet jį susitinkame ir ryte, ir vakare. Jis irgi tarsi tam tikras fonas, primenantis, koks gali būti gyvenimas: ne tik televizinis ar laikraštinis, bet ir realusis, esantis panosėje. Tai yra žmogelis, nežymiai dalyvaujantis tavo gyvenime. Jis tarsi siunčia kažkokį ženklą, kalba su tavimi ir tave girdi. O galbūt ir jis nori būti išgirstas.
 
Tai bus penktasis Jūsų spektaklis, kuriame vaidina LRDT aktoriai. Kaip keitėsi Jūsų, kaip režisieriaus, santykis su šia trupe?
Ganėtinai drastiškai. Pirmieji metai buvo sunkūs, nes atėjimas į kolektyvą visada yra skausmingas, visada aplipęs visokiais gandais, prognozėmis – ir blogomis, ir geromis, ir keistomis. Žodžiu, turi kažką įrodinėti arba eiti savo keliu. Reikia suprasti lūkesčius, galimybes, suprasti, kur atsidūrei. Tai yra kitoniška terpė ir vertybių, ir religijos, ir daugybės kitų niuansų prasme. Taigi turiu derintis ir aš, ir jie. Kad vyktų kūrybinis procesas, reikia pasitikėjimo, bendrumo. Ne tapimo vienminčiais, bet bendrumo teatro fenomeno prasme. Pasitikriname, kokios mūsų galimybės – ir profesinės, ir žmogiškosios – ką mes galime nuveikti. Tas suartėjimas vyko: su vienais greičiau, su kitais lėčiau. Be to, atėjo ir naujų žmonių – studentų kursas. Žmonėms turi rūpėti teatras, jie turi stengtis, mokytis, kartu įveikti savo trūkumus ir kelti sau reikalavimus. Kad teatras nevirstų tuščio sėdėjimo, apkalbų ir pavydo arena, svarbu atverti kolektyvo kūrybines galimybes, suteikti progą kiekvienam savaip įnešti indėlį į teatro gyvenimą. O čia yra ir gabių, ir norinčių reikštis žmonių.
 
Statote spektaklius ne tik LRDT. Ką Jums reiškia nuolatinis darbas su trupe savo vadovaujamame teatre ir ką – vienkartinis susidūrimas su kitu aktorių kolektyvu?
Buvimas kolektyve įrodo, kad vadovas turi būti ir pedagogas. Jis turi matyti aktoriaus situaciją, nujausti, kokių savybių šis neišnaudoja, kaip dar gali save realizuoti. Žmogaus prigimtis įvairialypė, todėl aktoriui svarbu suteikti iššūkio galimybę. Tai yra gyvas procesas, reikia stebėti esamus ir statomus spektaklius, jausti, ko reikėtų ne tik žiūrovui, bet ir aktoriui, kad jo profesinė patirtis taptų sudėtingesnė, įtikinamesnė ar netikėtumo prasme naujesnė. O atėjus į kitą teatrą vienam kartui siūloma rinktis pamėgtus, pripažintus aktorius. Man tai nepatinka, todėl daugiau dirbu su jaunimu, dar neapsišarvavusiu buvusių vaidmenų klišėmis. Žinoma, tai daug sunkiau, daug atsakingiau. Gal ir teatras nusiminęs, kad ne žvaigždės vaidina, bet su pradedančiaisiais dirbti daug prasmingiau ir įdomiau, nei minkyti jau suragėjusią patirtį.
 
Kokių planų turite po „Stabmeldžių“ premjeros?
Planų daug. Neseniai grįžau iš Baku, kur pastačiau pasaulinio garso XII a. persų poeto, mokslininko, astrologo ir filosofo Nizami Gandževi poemą „Septynios gražuolės“. Ją noriu statyti ir mūsų teatre, nes kūrybinė grupė – Algirdas Martinaitis, Artūras Šimonis, Sandra Straukaitė ir aš – jaučia poreikį ir galimybes šį kūrinį realizuoti. Lietuvos žmonėms ne pro šalį susipažinti su šiuo Dantei, Petrarkai, Goethe’i prilygstančiu autoriumi. Taip pat norisi pastatyti „Eglę žalčių karalienę“ – Laimio Vilkončiaus ir Sigito Gedos miuziklą, „Karalių Lyrą“, „Eugenijų Oneginą“ su Sergejaus Prokofjevo muzika. Ruošiuosi ir su studentais statyti – jau kaip su teatro aktoriais. Daug ko norisi, tik nesinori garsinti – kad nenugvelbtų kai kurių kūrinių, kuriems aš ruošiuosi (juokiasi).

Kalbėjosi Eglė Ivanauskaitė

 

 

Jonas Vaitkus. D.Matvejevo nuotr.
Jonas Vaitkus. D.Matvejevo nuotr.
Jelena Bogdonovič, Inga Maškarina ir Valentinas Krulikovskis. D.Matvejevo nuotr.
Jelena Bogdonovič, Inga Maškarina ir Valentinas Krulikovskis. D.Matvejevo nuotr.