7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šaltoka

Nacionalinės dramaturgijos festivaliui „Versmė ’12“ pasibaigus

Milda Brukštutė
Nr. 44 (1012), 2012-12-07
Teatras
Godos Dapšytės pjesės „Ji išėjo. Vėl“ skaitymas 
M. Siruso nuotr.
Godos Dapšytės pjesės „Ji išėjo. Vėl“ skaitymas M. Siruso nuotr.

„Dramaturgijos Lietuvoje nėra!“ – pasigirsta kasmet (dažniausiai po „Versmės“ festivalio) iš visų pusių. Ir nieko keista, kad taip įkyriai kartojant galų gale tuo persismelkia ir patys dramaturgai (kurių, bent oficialiai, čia tikrai yra). Ir lyg gindamiesi nuo to šūkio šių metų autoriai, rodos, jau iš anksto pasmerkė uždusti dar nė nepradėtus savo kūrinius. Privertė juos būti kuklius ir mažiukus. Atsisakė bet kokių pretenzijų į ką nors didesnio, lyg svarbiausia čia būtų nieko perdėm nesunervinti, prasliūkinti nepastebėtam.
 

Tas ypač ryšku kalbant ne tiek apie pasirinktas temas, kiek apie veikėjus. Neteko išvysti nė vieno ryškesnio charakterio, nė vienos bent kiek įdomesnės asmenybės, tinkamos rimtesniam vaidmeniui sukurti. Visur veikia net ne paprasti žmonės (kas visai įdomu), o tiesiog nežinia kam iš masių išskirti, nors niekuo nuo jų nesiskiriantys individai. Tarkim, Ato Žvirblio „Duonos padauginime“ ir Šarūno Puidoko „Projekte „Vėtrungė“ (ši pjesė – svečių programoje) veikia provincijos kunigėliai. Na, o jeigu vietoje jų būtų pats Jėzus? Ar neatsirastų tuomet daug daugiau erdvės dramaturgų, aktorių, žiūrovų fantazijai?
 
Be abejo, patartina rašyti remiantis savo gyvenimiška patirtimi, o ne klaidžioti ten, kur nė velnio nieko neišmanai, tačiau kažin ar kūrybai naudinga dėl visa pikta taip susimenkinti? Esu tikra, kad autoriams artimi ne tik masiniai bespalvių žmonių išgyvenimai. O tai, kad veiksmui palaikyti čia įpinama daugybė įvairiausių detalių, niekaip nekeičia esmės. Puidoko atveju net priešingai, viena didžiausių problemų ir atrodo temų perteklius.
 
Formos prasme labiausiai išsiskirianti Godos Dapšytės pjesė „Ji išėjo. Vėl“ susilieja su kitomis tuo jau minėtu menkučių charakterių vaizdavimu. Sutuoktinių išsiskyrimai, susitaikymai, blaškymasis įvilkti į lengvą poetinio absurdo formą, vaizduojami itin greitai kintančiais kaleidoskopiniais vaizdeliais, kaip sakoma pabaigoje, – valso ritmu. O sukasi čia žmonės, kurių kas dieną galima aptikti bet kokiame bare ar klube. Šmaikščiai, paviršutiniškai, nuvalkiotai (tokį pat žodžių žaismą galima pastebėti daugumoje humoristinių serialų ar „Tele 2“ reklamose) pašiepiantys vienas kitą ir demonstruojantys tik kažkokią pozą.
 
Tačiau džiugina ne tik netradicinė forma, nuo kurios lietuvių dramaturgai (ypač šiame festivalyje) nė nesistengia pasprukti, atvirkščiai, kuo labiau tų tradicinių pjesės kūrimo taisyklių įsikimba. Svarbiausia – toks paprastas kažkur išgaravęs dalykas, kurį sugebėjo priminti Jono Vaitkaus aktorių magistrantų kursas (skaitė Dainius Jankauskas, Oneida Kunsunga, Gabrielė Malinauskaitė ir Martynas Vaidotas) bei režisierė Loreta Vaskova, – pagarba. Skirta visiems: autoriui, tekstui, sau ir žiūrovams. Jų pasirodyme galima įžvelgti ir pastangas kuo tiksliau atskleisti pačią pjesės idėją, ir aktorinį profesionalumą. Klausant skaitymo nesijautė nei laiko pasiruošimui trūkumo (spėju, geriausiu atveju – kelių dienų), nei išankstinio skeptiško nusiteikimo (juk visai nebūtinai vėliau bus statomas ir spektaklis).
 
Tokios pagarbios nuostatos laikėsi ir kiti kurso nariai (buvo ir tų pačių), rengę Linos Simutytės pjesės „Vandens spalva“ skaitymą (režisierius – šių aktorių bendrakursis Tadas Montrimas). Deja, pati pjesė, pretenduojanti į psichologinio trilerio žanrą kine, teatrui pasirodė vargiai tinkama. Tiesiog jai atskleisti reikalinga kino priemonėmis (montažu, priartinimais) kuriama įtampa. Ir vis dėlto nesunkiai būtų galima įsivaizduoti kažką panašaus hipernatūralistinį teatrą įvaldžiusio vengrų režisieriaus Kornelio Mundruczo rankose. Pjesė „Vandens spalva“ turi nemažai panašumų su „Naujosios dramos akcijoje“ prieš keletą metų rodytu šio režisieriaus „Frankenšteino projektu“. Ir nors spektaklis labai priminė kiną, jis pasirodė daug paveikesnis už pagal tą pačią medžiagą režisieriaus sukurtą filmą. Tad norėtųsi palinkėti autorei atrasti priemones (čia jau reikia ne tik režisūrinių, bet ir tam tikrų veiksmo vystymo sprendimų), kurios padėtų pjesės pastatymą teatre, o ne kine paversti privalumu, išlaikant norimą žanrą.
 
Nors nė viena perskaityta pjesė savo dabartiniu pavidalu neatrodo verta būti pastatyta ar rimčiau analizuojama, liūdniausia ne tai. Dramaturgijos festivalis „Versmė 2012“ nė nebuvo skirtas dramaturgams, dėl nepaaiškinamų dėsnių dramaturgai buvo skirti festivaliui. Pjesės (išskyrus studiją, kurioje mažiau vietos) buvo skaitomos pustuštėje Mažojoje salėje, mat įėjimas mokamas. Nebuvo jokių aptarimų, kurie autoriams būtų ir ankstesniais metais būdavo itin naudingi. Netgi nebuvo girdėti jokių atgarsių apie renkamus (ar jau išrinktus) nugalėtojus, nors tai – konkursas. O ir neatrodo, kad darbas su kūrybinėms dirbtuvėms antrus metus vadovaujančia dramaturgijos eksperte-kuratore iš Vengrijos Anna Lengyel būtų davęs kokių nors rezultatų. Tiesą sakant, ir nemanau, kad toks vakarietiškas autorių gaminimo būdas galėtų būti produktyvus.
 
Veikiausiai visiems būtų geriau, jeigu kitais metais festivalis grįžtų prie jaukaus, „virtuvinio“ varianto. Kai pjesių skaitymui atrenkama gerokai daugiau, o žiūrovai į salę patenka be bilietų, leidžiant jiems dar ir susigrūsti ant grindų per pusę scenos. Kai vyksta pokalbiai, per kuriuos autoriai, nors ir išgirsta įvairių pastabų, jaučia palaikymą, dėmesį. Dramaturgijos per prievartą ar taip, ar kitaip mes negausim, bet galbūt galėtume gerbti vieni kitus ir turėti festivalį dramaturgams, o ne atvirkščiai (ir turėjom!). Gal tai kvepia mėgėjų vakarais, bet daug geriau, kai jie būna šilti ir ilgi, nei tokie kaip dabar. Ir kažin ar tam prireiktų didesnio finansavimo, apie kurį taip mėgstama kalbėti.

 

Godos Dapšytės pjesės „Ji išėjo. Vėl“ skaitymas 
M. Siruso nuotr.
Godos Dapšytės pjesės „Ji išėjo. Vėl“ skaitymas M. Siruso nuotr.