Paulius Ignatavičius, Tadas Gryn, Tomas Stirna, Tomas Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Tomas Kliukas
„Jaučiuosi taip, lyg būčiau surištas, ir kartu taip, lyg jei būčiau paleistas, jausčiausi dar blogiau“, – ši Franco Kafkos dienoraštyje išsakyta būsena atrodo viena tiksliausių šių metų teatrinio gyvenimo atmosferos apibrėžčių. Matyt, ne veltui šį autorių ir jo pasaulėjautą kaip tik šiais metais priminė aktorius ir režisierius Paulius Ignatavičius savo spektakliu „Nuosprendis. Metamorfozė“. Rodos, mūsų teatrinė bendruomenė metams buvo apsigyvenusi Kafkos „Pilyje“, kur nuolatos niekam neužtenka laiko, viskas itin sureikšminama (kad ir daugybę nekūrybinių ginčų sukėlęs Romeo Castellucci spektaklis), bet praktiškai nieko per dienų dienas taip ir neįvyksta.
Dar prieš praėjusius Naujuosius parodytas Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ tarytum padiktavo toną visiems ateinantiems metams. Gremėzdiški, literatūriniai ir neišbaigti spektakliai tapo mūsų teatro kasdienybe, kuri kantriai buvo analizuojama dar nepraradusiųjų ūpo lankytis teatre (galima sakyti – mažumų). O daugumai teatrologų nuovargis jau senokai virto kone gero tono ženklu. Tuo spėjo užsikrėsti net ir pačios jauniausios teatrologų kartos. Ir, vieniems išėjus pelnyto poilsio, kiti tuo pat metu patraukė nepelnyto. Čia tiesiog būtina pareikšti pagarbą Julijui Lozoraičiui, kuris, nepasidavęs šiai nuotaikai, be galo stilingai, vaizdžiai ir išsamiai sugebėjo išanalizuoti net ir tai, ką pats savo tekste pavadino ch**nia.
Prisiminus šį fenomeną, mano abstraktūs skundai teatrine metų tuštuma pasirodo be galo kvaili. Dėl to, kad šioje dykynėje esama ne vien tik krūvos mechaniškai surežisuotų spektaklių pavadinimų bei garsiausių Lietuvos režisierių pavardžių (Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus...), bet ir bene svarbiausios teatro dalies – aktorių, kurių reikšmingus ir įsimintinus darbus galima būtų vardyti ir vardyti. Tad nors nė viename spektaklyje nepavyko atrasti išbaigtos visumos (pradedant koncepcija ir baigiant atskiromis scenomis), to niekaip nepavyktų pasakyti ir apie sukurtus vaidmenis. Net ir atskiri kai kurių aktorių darbai lengvai gali susidėlioti į aiškią prasminę seką, savotiškus vaidmenų papildymus ar tęsinius.
Pirmiausia – du Ainio Storpirščio pasakotojai, pagrindiniai Oskaro Koršunovo „Išvarymo“ bei Vido Bareikio „Kovos klubo“ spektaklių veikėjai, savo mastu iš jaunojo aktoriaus reikalaujantys neįtikėtinai daug energijos ir pastangų. Tarp jų įsiterpęs dar vienas, sakyčiau, pats skaidriausias, nukeliantis aktorių tarytum į kitą dimensiją – Jurgio Mačiūno vaidmuo V. Bareikio spektaklyje „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“. Ir, metų pabaigoje, kaip išlikusio kuklumo įrodymas, pasirodymas tik masinėse O. Koršunovo „Katedros“ scenose. Ne mažiau dėmesio vertas ir šio aktoriaus kolega – Marius Repšys, po Vandalo „Išvaryme“ pasirodęs kaip pagrindinis veikėjas Laurynas „Katedroje“. Jau visai kitoks, nebe žemiškas, o pakylėtas, nors toks pat nuoširdus. Tik labai gaila, kad šio aktoriaus neteko išvysti paskutinėse „No Theatre“ premjerose. „Kovos klubui“, o ir Ainiui Storpirščiui jame, rodos, šio aktoriaus labiausiai ir pritrūko (pritrūko iki ko, deja, galima tik fantazuoti).
Norisi prisiminti ir Jono Vaitkaus paskutinio magistrantūros kurso studentus, puikiai pasirodžiusius Yannos Ross ir Gabrielės Labanauskaitės „Raudonuose batraiščiuose“ bei įvairiuose pjesių skaitymuose. Ir energingą šešių aktorių šėlsmą Artūro Areimos spektaklyje „Julijus Cezaris“, ir Paulių Ignatavičių, čia išsitaškiusį, bet stebinantį begaliniu jautrumu ir koncentruotumu savo paties statytame „Nuosprendis. Metamorfozė“. Ir puikių balsų Rusų dramos teatro aktorius, atsiskleidusius Jono Vaitkaus „Eglutėje pas Ivanovus“. Ir skriaudžiamą, aklai mylinčią Aldoną Bendoriūtę Arvydo Lebeliūno „Gupelėje“. Ir dėmesį sukaustantį Arūno Sakalausko Žibintininką „Katedroje“, savo charizma užvaldantį tiek, kad net sunku sekti sakomą tekstą.
Šių metų aktorių darbai tarytum dėliojasi galvoje į savitus, atskirus spektaklius. Jie pajėgūs ištrūksti iš esamo konteksto ir susikurti savąjį, tapti laisvi, nebesusiję su spektaklio, kuriame atsidūrė, sėkme ar nesėkme. Kartu tai atrodo ir pagrindinis nuopelnas režisierių, be kurių (nors teatras ir pradeda atrodyti aktorinis) tikrai nebūtume sulaukę tiek dėmesio vertų vaidmenų. Ir nors dažniausiai taip ir likdavo neaišku, kodėl vienas ar kitas kūrinys statomas būtent čia ir dabar, tai bent iš dalies atpirkdavo vieno ar kito vaidmens atsiradimo ar paskyrimo aiškumas.
