7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ir suprantamai, ir savitai

Pokalbis su „Apeirono“ teatro kūrėjomis

Kristina Steiblytė
Nr. 30 (1091), 2014-09-05
Teatras
„Uroboras“. V. Liaudanskio nuotr.
„Uroboras“. V. Liaudanskio nuotr.
Festivaliuose „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje ir „Tylos!“ Vilniuje, be daugybės kitų jaunų trupių, teatrų, buvo galima pamatyti ir daug kam dar nežinomą „Apeirono“ teatrą iš Klaipėdos. Iki tol negirdėtas (nors ir ne vieną spektaklį sukūręs) teatras sudomino. Apie tai, koks yra ir koks žada būti „Apeironas“ artimiausioje ateityje, kalbamės su šio teatro kūrėjomis Greta Kazlauskaite ir Egle Kazickaite.
 
Vilniuje LMTA studijas baigę jauni žmonės neretai steigia trupes su kurso draugais. Tiesa, tos trupės dažniausiai gyvuoja neilgai. Kaip atsiradote jūs?
Greta Kazlauskaitė: Žmonės, kurie dabar dirba „Apeirono“ teatre, yra skirtingų laidų, mokyklų, vadovų. Apie nuolatinės trupės subūrimą kol kas tik atsargiai svajojame. Sunku ne suburti trupę, o ją išlaikyti vieningą. Tam reikia kiekvieno trupės nario sąmoningumo, brandos ir valios. Jauni žmonės dažniausiai pradeda burtis iš karštligiškos idėjos, o lieka kiekvieno individualizmas. Todėl mes kantriai laukiame stabilumo. Ir dėl to dirbame.
 
Bet vis dėlto teatras jau yra. Kaip sekėsi jį įsteigti, įsikurti? Kaip gavote patalpas?
Eglė Kazickaitė: Pirmiausia save išbandėme dar nekurdamos teatro ir neapsiskelbusios jokia trupe. Sukūrėme kelis spektaklius, kurie ir leido įsitikinti, kad galime judėti toliau, kad vieni su kitais susikalbame, kad turime perspektyvos, drąsos, jėgų.
 
G. K.: Jėgos, drąsos, o kas toliau? Iš ko statyti spektaklius, kur repetuoti? Pradžioje buvo tamsa akyse ir chaosas viduje. Buvome plikašiknės, žalios, nežinomos, bet žinančios, ko nori. Ėjome ir tiesiai klausėme: mes neturime pinigų, vardo, patirties, užnugario, bet (čia burtažodis) ir patalpos mums yra būtinos. Ar galite padėti? Taip atsirado žmogus, kuris mumis patikėjo. Tas žmogus – Rimantas Cibauskas. Ačiū jam. Jo patalpose įsitaisė „Apeirono“ teatras.
 
E. K.: Toliau seka dar labai ilga istorija, bet ji per ilga.
 
G. K.: Paliekam gyvam eteriui.
 
Už patalpas kur kas svarbiau, kas jose vyksta. Papasakokite apie savo kūrybą. Kaip ir apie ką kalbate, norite kalbėti?
 
G. K.: Nežinau, ar įmanoma teatre kalbėti apie ką nors kitą, ne žmogų. Žmogų skirtingose gyvenimo situacijose: apie jo problemas, konfliktus, santykius ir t.t. Ne kitaip ir kitų kūrėjų kūryboje. Todėl turbūt aktualesnis klausimas – kaip norime kalbėti.
E. K.: Atsakymas paprastas – norime kalbėti suprantamai. Bet uždavinys rimtas. Žmogus žmogų iš tiesų supranta labai retai. Turbūt panašiai ir teatre. Ir kalbu ne apie paviršinį supratimą, ne apie atpažįstamumą. Tai vaiduokliai. Šmėklos. Turbūt visi teatre kalba apie tą patį ir siekia būti suprasti. O jei klausimas apie formas, tai mes dar kelyje.
 
Ieškote, regis, ne tik savo formos, bet ir tinkamos dramaturgijos. Papasakokite apie tekstus spektakliams: kieno tekstus statote, kas jiems įkvepia?
G. K.: Buvo periodas, kai gręžėmės į romanus ir rašėme inscenizacijas, bet pastebėjome, kad į mūsų gyvenimus dažniausiai pirma pasibeldžia tema, problema, apie kurią norėtume kalbėti. Dėl gana aiškios vizijos ir noro kalbėti savais žodžiais ėmėme pačios rašyti dramas. Aktorius taip pat skatiname prisijungti prie kūrybos.
E. K.: Spektaklis „Uroboras“ yra pirmas mūsų gyvosios dramaturgijos vaisius. Vadinu ją gyvąja, nes kuriant tekstą iki paskutinės akimirkos dalyvauja visi kūrybinės grupės nariai ir daro tai ne prie bendro darbo stalo su tušinukais rankose ar kompiuteriais, o scenoje, repetuodami. Tai suteikia laisvės, nes nėra įsipareigojimo prieš dramaturgą – taip ir ne kitaip. Mano galva, tai svarbu besiformuojančiam aktoriui. Tam reikia drąsos ir žvalios minties. Gal nebesiplėtosiu apie „Uroborą“, pasakysiu tik, kad tai mūsų kūrybiniuose ieškojimuose buvo svarbus pradinis taškas. Dar kurį laiką kursime pagal savo dramaturgiją. Per tą laiką, kol statėme „Uroborą“, Greta laisvu nuo repeticijų metu kažkur vis nulįsdavo. Dingdavo žmogus. Ir vieną dieną ji atverčia man tris savo parašytas pjeses. Sako: „Jei nori, imk vieną, vieną gal kada nors parduosim, o šitą – „Ištikimuosius“ statysiu aš.“
 
G. K.: Ir dar pasakiau: „Neklausk kodėl.“ Bet tarsi to dar būtų maža, mes nusprendėme išbandyti ir dvivietės baidarės irklavimo specifiką: dar vieną medžiagą rašome kartu. Vėlgi pradėjome nuo mūsų aktualijose atsiradusios temos. Spektaklis vadinsis „Likučiai po Dievo“.
 
Jūsų teatre svarbesnė teatrinė kalba ar tekstas?
E. K.: Manyčiau, kad tekstas mūsų teatre nėra svarbiausias, ir tie tekstai, kuriuos mes sukuriame, tikrai neapeliuoja į literatūrines aukštumas. Ne toks mūsų tikslas. Svarbu, kad žiūrovui būtų suprantamos mūsų mintys, kad nei tekstas, nei įmantri teatrinė kalba nepastatytų sienos tarp mūsų ir žiūrovo. O šitaip nutinka dažnai, bet teatras tada praranda dalį savo esmės. Žinoma, labai gera ir malonu kartais kurti sau, žongliruoti įmantrybėmis, be priežasties bjauroti estetiką, tada vėl ją atkurti ir taip toliau. Tikriausiai ir mes bent penkias spektaklio minutes galime tam skirti, bet teatras ne tam. Tai komunikavimo forma, sąlyčio taškas, kuriame dažnai atsiduria visiškai skirtingi žmonės. Tame taške gali gimti ne tik susikalbėjimas, bet ir konfliktas.
 
G. K.: Dar gali būti klausimų iškėlimo ir, nepamirškime, kad ir kaip didaktiškai tai skamba, švietėjiškos, kultūrinės teatro reikšmės. Kyšt, pyst tekstai, kuriais ir teatruose, ir kine puikiai susikalbama su didele dalimi šiandienos žiūrovų, mums nėra labai priimtini. Tai daug pasako apie esamą kultūrinę situaciją. Bet turime nenustoti klausti, kodėl kultūrinė situacija yra tokia, siekti to, kad teatras imtų įkvėpti pokyčiams, tobulėjimui.
 
Spektaklyje „Uroboras“ žiūrovus įtraukiate į žaidimą, su jais bendraujate. Pamačius šį spektaklį atrodo, kad žiūrovai yra svarbi jūsų teatro dalis. Ar iš tikrųjų taip yra? Koks žiūrovo vaidmuo „Apeirono“ teatre?
E. K.: Žiūrovas yra pagrindinė ašis. Jo funkcija negali baigtis nusipirktu bilietu ir įsipatoginimu kėdėje. Gal tai jau ir nuvalkiota, bet tiesa – mes kviečiam žiūrovą, nes turim ką jam pasakyti, ko jo paklausti. Mes kalbam ne tik norėdami papasakoti, kas įdomu mums, bet ir todėl, kad manom, jog ir jam tai rūpi, kad ir jis kelia panašius klausimus, kad ir jis kažko pasauly nesupranta, kažko bijo, kažkam prieštarauja. Niekada nesutiksiu su tuo, kad dabar žiūrovas yra atbukęs ar kad nori tik pramogos. Žinoma, visi nori atsikvėpti nuo savo kasdienybės ir dažnai to atokvėpio ieško teatre. Tai labai gerai. O jei kartu su juo ieškodami to atokvėpio dar kažką atrandam, kažką savy pažadinam, kas buvo užsnūdę, – tik geriau. Svarbiausia – kad vienoj scenos pusėj žmonės negalvotų apie bulves, o kitoj – apie šakočius. Todėl tarp šių dviejų pusių mes sienos ir nestatom – kad vieni iš kitų galvų išmuštume bulves ir šakočius.
 
O ar nesunku Klaipėdoje rasti bendraminčių, norinčių kartu dirbti ir išmušinėti tuos šakočius ir bulves iš galvų?
E. K.: Labai sunku. Todėl Klaipėda ir neapsiribojam.
G. K.: Bet mums visur sunku rasti bendraminčių. Gal todėl, kad per mažai ieškom.
 
Teko girdėti apie įvairias įtampas tarp Klaipėdos teatralų. Ar tai turi įtakos jūsų darbui ir apskritai miesto teatriniam gyvenimui?
E. K.: Įtampos yra, bet manau, kad visų vienodas tikslas – ją pašalinti.
 
Šiuo metu intensyviai repetuojate. Ką statote? Kokių ateities planų turite?
G. K.: Repetuojam. Vasarą smagu leisti su naujais iššūkiais, o rudenį būtų smagu sezoną pradėti su naujais darbais. Statome du spektaklius: „Ištikimieji“ ir „Likučiai po Dievo“. Esame pažadėjusios sau ir savo žiūrovams nenustoti ieškoti, taigi neiname patogiu keliu. Vėl viskas tarsi iš naujo: naujos komandos, nauji metodai, temos, formos. Pažadame, kad išleisime du labai skirtingus darbus ir atsiprašome, kad šia tema nesiplėtosime – esame atsargios ir prietaringos.
 
Kalbino Kristina Steiblytė

 

„Uroboras“. V. Liaudanskio nuotr.
„Uroboras“. V. Liaudanskio nuotr.
Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė. V. Ladygos nuotr.
Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė. V. Ladygos nuotr.