7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Harmonizuoti pasaulį teatru

Rimo Tumino teatro festivalis „Vasara 2014“ Druskininkuose

Daiva Šabasevičienė
Nr. 30 (1091), 2014-09-05
Teatras
Tonino Guerra. Nuotrauka iš festivalio archyvo
Tonino Guerra. Nuotrauka iš festivalio archyvo
Vasarą įvairiuose Europos regionuose vyksta nemažai įdomių renginių. Lietuvoje kultūrinis gyvenimas kol kas daugiausia telkiasi sostinėje. Druskininkuose prieš kurį laiką festivalį organizavo Oskaro Koršunovo teatras, o pastaruosius dvejus metus čia vyksta tarptautinis Rimo Tumino teatro festivalis „Vasara“, jo šeimininkai – SPA „Vilnius“ ir „Eglės“ sanatorija. Festivalio programoje liepos 11– rugpjūčio 9 d. buvo pristatyti spektakliai iš Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Izraelio ir Lietuvos.
 
Kol kas Druskininkuose nėra nė vienos profesionalios aikštelės, kurioje galėtų būti rodomi techniškai sudėtingesni spektakliai – abi pagrindinės minėtų sanatorijų salės suprojektuotos „kultūros namų“ stiliumi. Nors šiųmetėje Druskininkų festivalio programoje – nemažai svečių iš Rusijos, buvo pristatyta ir tai, kuo mes patys galime pasidžiaugti. Gabrielės Tuminaitės organizuotoje off programoje dominavo jaunųjų kūryba. Buvo parodyti keli Vilniaus mažajame teatre vykusio festivalio „Tylos!“ spektakliai – jauni kūrėjai tarytum sujudino visą festivalį.
 
Be žiūrovų, šį festivalį vertino didžiulis būrys komisijos narių. Nors išbūti mėnesį trunkančiame festivalyje net pačiomis geriausiomis sąlygomis praktiškai neįmanoma, net keli iš dvylikos žiuri narių matė visą programą. Be Eglės Gabrėnaitės, G. Tuminaitės ir Vlado Bagdono, lietuviams pažįstamos maskviečių Ispanijos teatro tyrinėtojo Vidmanto Siliūno ir garsaus šekspyrologo Aleksejaus Bartoševičiaus pavardės. Po kiekvieno spektaklio vyko susitikimai su kūrėjais, o kas trečią spektaklį – aptarimai, apsikeitimas nuomonėmis. Per nepilną savaitę teko pamatyti net kelis išskirtinio dėmesio vertus renginius.
 
Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Kelionė saulės link“ (teksto autorius ir režisierius Borisas Konstantinovas) „papasakojo“ istoriją apie šiame teatre klajojantį cirką. Nors spektaklio ekspozicija ištęsta, o kūrinio tempas lėtas, „Kelionė saulės link“ nustebino aktorių atsidavimu, sugebėjimu laisvai improvizuoti nepaprastinant medžiagos, o suteikiant jai įdomesnių spalvų. Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas, Remigijus Endriukaitis, Darius Krapikas, Elita Ros, Laima Rupšytė-Strazdauskienė, Indrė Taločkaitė, Andrius Žurauskas beveik bežodžiame spektaklyje plastika kompensavo teksto ir fabulos nebuvimą, o scenos aikštelę priartino prie žiūrovo erdvės. Noras būti išgirstiems ir suprastiems buvo realus ir regimas. Trumpi romantiško traukinio, riedančio „saulės link“, stabtelėjimai suteikė galimybę kiekvienam žiūrovui atrasti savo simpatiją, stebėti pamilto veikėjo charakterį ir jausmų kaitą. Po spektaklio mažieji namo neskubėjo, jiems buvo svarbu suvokti, ar pro teatro „didinamąjį stiklą“ pamatytas pasaulis egzistuoja realybėje.
 
„Smėlis iš urnų“ – tai tarpkultūrinis „Nepriklausomos teatro laboratorijos“ (Ukraina) ir „East center“ (Austrija) projektas, sukurtas garsaus pokario austrų poeto Paulo Celano poezijos motyvais. Spektaklis vaidinamas trimis kalbomis – rusų, vokiečių ir ukrainiečių – ne vien dėl to, kad poetas mokėjo vokiečių, rumunų, prancūzų, rusų, ukrainiečių ir kitas kalbas. Režisieriui Olegui Melničukui pavyko šiame spektaklyje muzikalia teatrine kalba išreikšti ne tik karo ir pokario tragizmą, mesti kaltinimus hitlerizmui, rasizmui, žmogaus persekiojimams, bet ir tiesti tiltus tarp kultūrų, kalbų ir tautų. Nors spektaklis Lietuvos teatro kontekste savo estetika kiek senstelėjęs, tarytum būtų sukurtas prieš gerą dešimtmetį, nustebino jo švara ir skonis. Pirmiausia norėtųsi išskirti vengrų dailininkės Ibolyos Órás darbą. Balkšvai rusvo kolorito scenografija ir kostiumai, pasitelkus šviesą, spektaklio tekstui leido „judėti“ poetinio lauko reikšmėmis, o suintensyvėjus apšvietimui ar pakeitus jo spalvų gamą – rastis jaudinančiam dramatizmui. Atradę šiuolaikišką poetinio teatro formą, jauni aktoriai iš Ukrainos kiekvieną judesį ar tariamą žodį pavertė regima atsvara dabartiniam savo gyvenimui. XX a. istorija P. Celano akimis, kai pagrindiniai akcentai nukreipti į žudymą, naikinimą, griūtį, lyg tikrame veidrodyje atsispindėjo penkių jaunų kūrėjų veiduose. Trupė vientisa, darni ir profesionali. Ir nors Lietuvoje spektaklių programėlėse vis dažniau gali šviesos dailininkų pavardes išvysti prie pagrindinių kūrėjų, retame renginyje šviesos partitūra būna suderinta iki galo. Šiame kontekste spektaklis „Smėlis iš urnų“ izraeliečio vaizdo instaliacijos autoriaus Grigorijaus Kogos dėka tapo pasteline mozaika, jungiančia intensyvaus judėjimo kupinas mizanscenas, scenas, tai, ką režisieriai dažnai sintetiškai „suklijuoja“.
 
Net trijų „Auksinių kaukių“ nominantas ir laureatas Permės teatras „U mosta“ ir Vilniuje, ir Druskininkuose pristatė Martino McDonagho„Luošį iš Inišmano“. Atrodytų, šio dramaturgo sugadinti neįmanoma. Tačiau žiauri teatro realybė rodo, kad kartais patys įdomiausi tekstai virsta nesąmonių kakofonija. „Luošys iš Inišmano“ buvo priimtas dvejopai, tačiau tam tikro jo unikalumo nubraukti neįmanoma.
 
Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į Permės teatro trupę. Ji egzistuoja kaip nedaloma visuma. Aktoriai, atvykę kelios dienos iki spektaklio, „Eglės“ sanatorijoje nuolat dalyvavo balso, judesio trenažuose, repetavo. Visoje sanatorijos teritorijoje galima buvo justi teatrinės bendruomenės gyvenimą. Šie aktoriai viską darė kartu. Tokios regulos šalininkas yra šio teatro režisierius Sergejus Fedotovas. Jis tęsia savo pirmtako tradiciją ir daugiausia dėmesio skiria aktorių ugdymui bei teatro, kaip atskiros bendruomenės, auginimui. Neatsitiktinai šis teatras įvairiuose festivaliuose yra pelnęs kelias dešimtis pagrindinių apdovanojimų. Jam atiteko ir Druskininkų festivalio didysis prizas.
 
Nors spektaklyje „Luošys iš Inišmano“ dominuoja duetai ir scenų kokybė priklauso nuo atskirų aktorių vaidybos, jame labai ryškiai matyti tokio teatro prioritetai. Kuriant psichologinį teatrą neįmanoma apsiriboti „gerai sukaltais“ vaidmenimis. Ypač vaidinant M. McDonagho kūrinį. Šio autoriaus kūryba išsiskiria lygiagrečiai egzistuojančių pasaulių vieniu: tai, ką regime ir girdime, paraleliai „juda“ su pasąmone. Vos ne buitinio realizmo fone, kuriame dominuoja žiaurumas ir brutalumas, ryškėja labai stipri šviesa. Permės teatro kūrėjai spektaklį dalina į dvi dalis, kurios „kalba“ apie paradoksaliai skirtingus dalykus. Jeigu pavyksta karoliukus suverti į vieną vėrinį, spektaklį gali vertinti kaip „geriausiai perskaitytą M. McDonaghą“ (taip manė ir šio festivalio žiuri pirmininkas A. Bartoševičius), jei ne – prioritetus tenka atiduoti vakarietiškai estetizuojantiems, metaforine, poetine kalba kalbantiems ukrainiečiams.
 
Vakaras „Lora verčia Tonino“ – tipiškas italų ir rusų kultūrų mišinys. Vertėja, žurnalistė Lora Guerra dalijosi įspūdžiais apie prieš porą metų mirusį savo vyrą – renesansinių užmojų žmogų Tonino Guerrą (1920–2012): vieną garsiausių XX a. scenaristų, pelniusį garbingiausius kino meno apdovanojimus „Oskarus“, net septynias „Auksines palmės šakeles“, geriausią Federico Fellini draugą, kelių jo filmų bendraautorį, kūrusį scenarijus Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sicos, Francesco Rosi, Andrejaus Tarkovskio, brolių Paolo ir Vittorio Taviani filmams. Būdamas dvidešimt dvejų T. Guerra pateko į koncentracijos stovyklą, todėl jo frazė, kad „tapau laimingas, kai nustojau norėti valgyti drugelius“, nėra vien poetinė metafora, dažnai pasikartojanti jo kūryboje.
 
Guerra – žmogus, kurio talentui atspindėti vieno vakaro negana; jo žmona atsivežė net kelis dokumentinius filmus, kuriuose atsispindi didžiulio talento menininkas. Jis ne tik rašė, bet gyvenimo pabaigoje kūrė neįtikėtinus vizualios plastikos darbus. Iš Romos grįžęs į savo gimtinę Emilijos-Romanijos provincijoje, per dvidešimt metų savo namą, sodą su senais vaismedžiais pavertė tikra meno instaliacija. Guerra projektavo fontanus, kurie šiandien puošia miesto erdves, tapė, kūrė keramikos, skulptūros darbus, mozaikas. Regiono garsenybė – Tonino Guerros muziejus, kuriame galima išvysti jo kurtus įvairių stilių tuščius paukščių narvelius – kaip laisvės simbolius.... Trisdešimt septynerius metus su Guerra pragyvenusi Lora vakaro metu pasakojo apie vyro draugystę su kompozitoriumi Nino Rotta, apie cirką „Tarfellini“, kuris taip buvo pramintas Fellini ir Guerros „garbei“ – jie eidavo į jį kartu vos ne kiekvieną dieną. Lora dirbo vertėja, kai Tarkovskis kartu su Guerra kūrė filmą „Nostalgija“. Tai tik maža dalis, kuria mes galime išplėsti savo žinias apie aukso amžiaus kino kūrėjus.
 
Mažesnių formų spektaklių įmanoma išvysti kiekviename festivalyje. Mono ar visiškai kameriniai spektakliai lengviau juda, prisitaiko. Druskininkuose taip pat buvo pristatyti ir žiūrovų šiltai priimti daugiau eksperimentinio pobūdžio darbai.
 
Paklausus „Vasaros“ meno vadovo Rimo Tumino, kaip jis vertina šiemetinį Druskininkų teatro festivalį „Vasara“, kuris rengiamas jau antrą kartą, režisierius atsakė: „Mane jaudina tai, kad buvau pakviestas tapti šio festivalio meno vadovu. Sutikau lyg ir jausdamas profesinę pareigą – ten, kur teatrai, ten ir aš turiu būti, jei tik galiu kuo nors padėti. O tuo labiau Druskininkams, miestui, kurį pamilau tik pernai, nes pažinau. Tą aš pernai, grįžęs į sezono atidarymą Maskvoje, pasakiau: kad buvau Tėvynėj ir jaučiu jos meilę sau, savo dėkingumą jai. Mane traukia atgal į gimtinę.“
 
Šių metų festivalio moderatorė ir jaunųjų teatro režisierių laboratorijos koordinatorė Gabrielė Tuminaitė plačiau papasakojo apie festivalio papildomą programą: „Rusijos teatro veikėjų sąjunga organizuoja apie penkiolika įvairių laboratorijų, skirtų įvairioms temoms, įvairiems žmonėms (pedagogams, scenos kalbos specialistams ir kt.). Jie sugalvojo atvažiuoti ir dirbti „Vasaros“ festivalyje. „Vasaros“ festivalis jų nefinansuoja, tiesiog jie turi galimybę stebėti festivalinius spektaklius. Į Druskininkus atvyksta ne studentai, o jauni režisieriai, jau dirbantys profesionaliuose teatruose. Įdomu ir tai, kad jų tikslas – laboratorijų tęstinumas. Režisieriai, kurie į Druskininkus atvyko jau antrą kartą, pernai su R. Tuminu pradėjo analizuoti Aleksandro Puškino „Grafą Nuliną“, šįmet šis darbas tęsėsi – jie jau perėjo prie etiudų. Nelengva užduotis trylikai režisierių ir kurti, ir vienas kito etiuduose vaidinti. Į šį procesą labai norėtųsi pritraukti ir lietuvius. Vien pažiūrėjus, kokius užsiėmimus veda Aleksandras Filipenka, darosi liūdna, kad jaunieji lietuvių režisieriai to nemato. Aišku, yra ir kalbos barjeras, nes daugelis jaunųjų nemoka rusiškai, kita vertus, dabar visas dėmesys nukreiptas tik į vokiečių, olandų ar kitus menininkus. Po šio festivalio galiu drąsiai teigti, kad Druskininkai turi visas galimybes ir entuziazmo tapti unikaliu festivaliu, kuris ne tiek būtų svarbus suvaidintų spektaklių gausa, kiek turėtų savo atmosferą, vakarus, įvairius įdomius susitikimus, kurių šįmet buvo pakankamai. Lietuvai ypač trūksta gyvo bendravimo tarp skirtingų šalių teatro žmonių. O Druskininkuose visa tai galima atrasti.“

 

 

 
Tonino Guerra. Nuotrauka iš festivalio archyvo
Tonino Guerra. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Kelionė saulės link“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Kelionė saulės link“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Smėlis iš urnų“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Smėlis iš urnų“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Luošys iš inišmano“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Luošys iš inišmano“. Nuotrauka iš festivalio archyvo