Rudenį pražys itališkos teatro orchidėjos

Šiemet į rudenines „Sirenas“ atvyksta keturi itin skirtingi spektakliai – teatro Berlyne „Schaubühne“ aktoriai parodys Katie Mitchell „Plaučius“, Thelonious Monko muzikos įkvėpti odę gyvenimui „Senasis Vienuolis“ pristatys belgai Josse De Pauwas ir Kriso Defoorto trio, o Antonio Vivaldi „Metų laikų“ fone apie rimčiausius dalykus bežodžiame „Nekalbame, kad mus suprastų“ kvailios Pieteris Ampe ir Benjaminas Verdonckas. Šie trys spektakliai bus parodyti po du kartus „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. O vienas festivalio spektaklis bus parodytas tik kartą – Didžiojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje pirmąsyk Vilniuje žiūrovai pamatys italo Pippo Delbono spektaklį „Orchidėjos“.

Italų režisierius Delbono, vaidinęs Peterio Greenaway’aus, Luca Guadagnino (kartu su Tilda Swinton), Bernardo Bertolucci ir kitų žymių režisierių filmuose, Lietuvoje pristatys spektaklį, kuriame, anot jo, iš esmės kalbama apie meilę. Apie meilę gyvenimui. Italų ir užsienio teatro ekspertų mylimas ekspresyvusis režisierius, Europos naujosios teatro realybės premijos laureatas, kvies prisiliesti prie jo jautriai pateikiamo gyvenimo pajautos koliažo.

Klajoklis rado (save pas) Bausch

Režisierius Pippo Delbono, pats vaidinantis ir savo spektakliuose (taip bus ir šįsyk Vilniuje), baigė vieną garsiausių teatro mokyklų Italijoje – Scuola del Teatro Stabile de Genova, o netrukus po to nutarė patraukti į platųjį pasaulį. Aktoriaus klajūno kelias nuvedė jį pas Eugenio Barbą „Odin“ teatre, Danijoje jis gilinosi į Rytų teatrą, paskui išmaišė Maroką, Turkiją, D. Britaniją, čia mėgino perprasti skirtingas atlikimo meno technikas. Galų gale Delbono atsidūrė Vokietijoje pas dar neseniai Lietuvoje viešėjusią garsiąją choreografę Piną Bausch, pakvietusią jį į savo Vupertalio šokio teatrą (Wuppertaler Tanztheater) atlikti praktikos.

Būtent pas Bausch Delbono išgrynino savo kuriamo teatro kalbą, savo teatro viziją. Anot lietuvių teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės, rašiusios apie Delbono spektaklį, matytą tarptautiniame Torūnės teatro festivalyje, Delbono „scenoje svarbiausia kūno ir judesio dramaturgija, tačiau tai turi būti ypatingas kūnas. Kaip yra nenorminė kalba, taip Delbono teatre veikia nenorminis kūnas, visų pirma jo paties, nes jis kaip atlikėjas dalyvauja visuose savo spektakliuose. Aukštas, stambus, pliktelėjęs vyras ilgomis nepaprastai plastiškomis ir gražiomis rankomis juda taip nevaržomai ir natūraliai, kaip jokios šokio technikos nepažinęs vaikas. Naivi, pačios prigimties diktuojama (meistriškumo nesugadinta) plastika. Žinoma, technika, įgyta dirbant kartu su Baush, niekur nedingo, bet ji nebeturi reikšmės. Svarbiausia – unikali paties Pippo Delbono energetika.“

Belaukiant Bobò

Pippo Delbono spektakliuose energetika yra gan svarbus momentas: ne vien dėl jo paties ypatingo buvimo scenoje ir dalyvavimo savo spektaklio veiksme, bet ir dėl kitų spektaklio dalyvių – aktorių, atlikėjų, tokių kaip, tarkime, Bobò. 1997 m. italų režisierius buvo apimtas gilios depresijos ir nusprendė atsidėti darbui bei galimybei gydytis juo. Jis ėmė vesti vaidybos kursus psichiatrijos klinikoje, kur sutiko Bobò – sutrikusio vystymosi nebylį, keturiasdešimt penkerius metus praleidusį palatoje. Anot R. Marcinkevičiūtės: „Bendravimas su Bobò padėjo jam rasti savojo teatro principus: Delbono ėmė kurti teatrą, esantį meno ir tikrovės paribyje, atsirandantį iš netikėtų meno ir tikrovės kontrapunktų.“ Remdamasis Federico Fellini ir Pierro Paolo Pasolini praktika, profesionalius atlikėjus jis išveda į sceną kartu su „gyvenimo artistais“ – benamiais, emigrantais, psichikos ligoniais, t.y. pažeistais, paženklintais kitoniškumo žyme.

Delbono dirba su aktoriais, turinčiais Dauno sindromą, su benamiais, distrofikais, buvusiais šizofrenikais. Jų fiziškumas, anot R. Marcinkevičiūtės, idealiai išreiškia „ir meilę, ir švelnumą, ir didelę neteisybę“. Delbono ne stato spektaklius, o kuria totalinius kūrinius, kuriuose susidūrimas su socialiai marginaliais žmonėmis nubrėžia jo poetinių paieškų atspirties tašką. Delbono darbai jau yra pristatyti daugiau kaip penkiasdešimtyje šalių, prestižiškiausiuose teatruose ir tarptautiniuose festivaliuose. Karnavališki ir fantasmagorinių elementų nestokojantys Delbono spektakliai susilaukia ypatingo teatro žinovų dėmesio, o „Orchidėjas“, atvykstančias į Vilnių, teatro kritikai sutartinai vadina brandžiausiu jo darbu.

Tiesos reliatyvumas ir meilės spragos

Pats Delbono savo „Orchidėjas“ pristato taip: „Draugas man kartą sakė, kad orchidėjos yra gražiausios ir pavojingiausios gėlės, nes neatskirsi tikros nuo dirbtinės. Tą patį mūsų laikais galima pasakyti ir apie tiesą. „Orchidėjose“, kaip ir daugelyje kitų savo spektaklių, kėsinuosi sustabdyti savo gyvenamą laiką. Sustabdyti savo ir savo kompanijos, žmonių, su kuriais esu jau daugelį metų, laiką. Sustabdyti laiką, kuriame gyvenam – italai, europiečiai, pasaulio piliečiai. Sutrikimo laiką, kuriame aš, mes, daugelis mūsų, manau, jaučiamės sutrikę... arba jaučiamės taip, tarsi kažkas pasimetė. Amžiams. Gal tokia mūsų lemtis, mūsų politinė, revoliucinė, žmogiškoji, dvasinė lemtis. „Orchidėjos“ atkeliavo iš begalinio tuštumos jausmo, kuris liko su manimi po to, kai mama išėjo amžiams. Mano mama, su kuria buvau iš naujo suartėjęs po mūsų konfliktų, išsiskyrimų, su kuria iš naujo tapome draugais. Aš užaugau, buvau išmintingesnis, o ji sendama pamažu vaikėjo. Ir staiga – ertmė. Aš tapau nieko vaiku. Be meilės. „Orchidėjos“ gimė iš daugelio ertmių. Teatrą dažniausiai jaučiu kaip dulkiną, netikrą, negyvą vietą. Bet „Orchidėjose“ mes susiduriame ir su vitališku mėginimu užpildyti tą ertmę. Su mėginimu ieškoti – naujų motinų, naujų tėvų, naujo gyvenimo, naujų istorijų. Ir tuomet netikėtai teatro „svarbieji“ žodžiai, kuriuos ketinau palikti užnugaryje, grįžo ir pervėrė mane, atverdami visai naują savo reikšmę. Ir mano gyvenimas, turbūt dėl tų žodžių, tapo daugelio kitų gyvenimu. Tikiu, kad „Orchidėjos“ atspindi tą gyvybingą ir neapčiuopiamai stiprų norą rašyti ir kalbėti, nepaisant visko, apie meilę.“

Spektaklyje „Orchidėjos“ Delbono naudoja Williamo Shakespeare’o, Antono Čechovo, Georgo Büchnerio, Jacko Keruaco, Peterio Weisso ir kitų „svarbiųjų žodžių“ autorių tekstus. Pasak režisieriaus, „svarbieji teatro žodžiai“ minėtų autorių tekstuose, kuriuos jis jau buvo pasiruošęs palikti praeityje, netikėtai grįžo ir atvėrė jam naują prasmę. Būtent dėl šių žodžių Delbono gyvenimas, pasak jo paties, tapo daugelio kitų gyvenimu. Tuo jis nori pasidalinti ir su Lietuvos žiūrovais.