7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mitai, tikrovė ir pojūčiai

Ką žada ateinantis teatrų sezonas

Milda Brukštutė
Nr. 26 (1178), 2016-09-02
Teatras
„Varšuvos kabaretas“. M. Hueckel. nuotr.
„Varšuvos kabaretas“. M. Hueckel. nuotr.

Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje dažniausiai tenka paskirti pusdienį savo darbinės pašto dėžės tyrinėjimams. Tuo metu čia mirga įvairiausi teatrų šūkiai, atsinaujinimai, pri(si)statymai ir pažadai. Aišku, bundama pamažu, įsivažiuojama po truputį, ir meluočiau sakydama, kad jau šiandien visos Lietuvos teatro ateities perspektyvos (tiksliau, kuklūs sezono planai) numatomos ir aiškios (tiek, kiek iš popieriuje trumpai išdėstytų planų kas nors apskritai gali būti aišku). Ir vis dėlto, ilgiau laukti prieš atsiverčiant kalendorių būtų pernelyg didelė prabanga. Taip galima netyčia praleisti kokį nors širdžiai ar smegenims mielą reginį.

 

Po vasaros priprasti prie uždarų teatro salių ir apskritai pereiti į kiek veiklesnę būseną kasmet puikiai padeda „Naujojo cirko savaitgalis“, vyksiantis „Menų spaustuvėje“ rugsėjo 6–11 dienomis. Jo organizatoriai vis dar nepaliauja naiviai kartoti, kad cirkas neturi ribų, ir tuo bando paremti visą festivalio koncepciją. Visgi atrodo, kad kaip tik apie jas viskas ir sukasi: dažnas pasirodymas tiek savo siužetu, tiek ir formomis tik ir kalba apie cirko ribas, jas parodo, į jas atsimuša ir – taip, retkarčiais peržengia. Šūkis „ne vaikams“ irgi kelia šypseną, nes dalyje pasirodymų kasmet puikiai jaučiasi bei yra laukiami ir vaikai. Saugiausia su jais, aišku, tuomet, kai veiksmas vyksta kiemelyje... Trupės šiemet atvyks iš Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, bet, pabrėžiama, jų narių gimtinės yra išsibarstę keliuose žemynuose.

 

Netrukus, rugsėjo 29 – spalio 14 d., vyks ir „Sirenos“ – didžiausias Lietuvoje teatro festivalis. Ne kažin kiek savo šalyje turime progų išvysti užsienio šalių spektaklius, tad verčiau jau nepraleisti galimybės pamatyti lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretą“ ar šveicaro Christopho Marthalerio kūrinį „Karališko dydžio“. „Sirenų“ šūkis šiais metais – „žinias kuriame mes“, tad daugiausiai bus kalbama apie mus, mūsų aplinką ir mūsų tikrovę. Festivalio kontekste numatomos ir dokumentinių filmų bei dramaturgijos tekstų ekranizacijų peržiūros. Be to, jau šeštus metus vyks tarptautinė jaunųjų teatrologų konferencija, šiais metais kalbėsianti apie jaunųjų teatro kūrėjų kartą.

 

O didžiąją metų dalį, kaip galbūt tokiam lokaliam menui ir priklauso, teks gilintis į savus pakilimus ir nuosmukius. Viena didesnių intrigų čia atrodo sugrįžęs ir smarkiai atsinaujinęs nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Spalio mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus galima išgirsti maždaug aštuonių pjesių skaitymus. Jų autoriai buvo kviečiami savo kūrinių pagrindu rinktis mitą ir pasitelkus klasikinės literatūros kūrinius ar šiuolaikines mito interpretacijas plėtoti savo idėją kūrybinėse dirbtuvėse, kurioms vadovavo Dr. Piotras Gruszczynskis ir Sigitas Parulskis. Tuo dėmesys nacionalinei dramaturgijai nesibaigs: Jaunimo teatre dramaturgas Mindaugas Nastaravičius kartu su režisieriumi Vidu Bareikiu pristatys spektaklį, pradėsiantį numatomą gana intriguojantį dokumentinio teatro ciklą „Lietuviškos istorijos“. Kūrėjai žada kalbėti apie tai, kas yra Lietuva jaunam žmogui. Ir dar vienas įdomus įvykis: Klaipėdos dramos teatre Oskaras Koršunovas statys naują Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“.  

 

Žvelgiant į teatrų repertuarus ką nors spręsti sunku. Šįkart jie nesukelia pernelyg didelių emocijų. Akivaizdu, kad Jaunimo teatre nebenusimato, kaip anksčiau, itin abejotinų premjerų. Taip pat verta palinkėti sėkmingo kelio visai komandai kartu su naujuoju meno vadovu – Audroniu Liuga. O Lietuvos nacionalinis dramos teatras, pagrindinis mūsų teatrinio pasaulio orientyras, tarytum atleido vadžias ir skrieja visu greičiu tiesiog pavėjui. Pirmiausia matome gana įtartiną prekybos centro įvaizdį. Premjerų pardavimo, reklamavimo būdas visiškai toks pat kaip aplinkui, Gedimino prospekte, pardavinėjamų skudurų. Naujasis šūkis – „treniruok ir sielą“ – taip pat nurodo tik į pirkėją ir nieko nesako apie juos pačius. Aiškios koncepcijos, prie kurios jau spėjome priprasti, nė su žiburiu nerasi. Tačiau čia vis dar mirga mūsų pagrindinių režisierių pavardės, čia vis dar nusimato daugiausia, tik jau nebe taip aiškiai apibrėžto, veiksmo, be to, itin sustiprėjo edukacinė ir jaunųjų kūrėjų įtraukimo į teatrą programa. Belieka tikėtis, kad šis prekybos centro įvaizdis pritrauks, kaip turbūt planuojama, būrį naujų žiūrovų, o kartu neprasibraus iki pačios scenos ir neatstums ankstesnių jo lankytojų.

 

Atrodo, kad galvojant apie teatro traukos centrus vis rečiau tenka prisiminti „Menų spaustuvę“. Anksčiau ji buvo jaunųjų kūrėjų susibūrimo, ieškojimų, susitikimų su žiūrovais vieta. Dabar šį vaidmenį perima ne tik LNDT, bet ir dalis kitų valstybinių teatrų. „Menų spaustuvės“ su šokėjų seminarais, tylia infoteka, arbatėlėmis, „Atvira erdve“, keliais specifiniais festivaliais ir keliomis trupėmis-senbuvėmis („Atviras ratas“, „cezario grupė“, Stalo teatras) veidas lieka gana neaiškus. Veikiausiai tai jau nebėra erdvė jauniesiems kūrėjams. Panašu, kad net ir kavinės-baro kainos studentams iš meninių specialybių nelabai tinkamos, tad ir ji skirta ne jiems. Regis, kažkuriuo metu, o gal tiesiog po truputį, teritorija tapo gana tyli ir uždara. Žvelgiant iš kitos pusės, „atvirautojų“ šiuo metu ir taip turime, o čia gali būti (ir kartais yra) puiki erdvė uždaresniems, labiau specifiniams pokalbiams, knygų pristatymams ir savo srities profesionalų susitikimams.

 

Ir dar: teatras vis dažniau grįžta prie žaidimų. Vis dažniau čia bandoma sugundyti, pralinksminti, išjudinti žiūrovą. Dar pavasarį Lietuvos rusų dramos teatre sėkmingai pristatyta Olgos Lapinos premjera „Kodas: HAMLET“, kurios metu buvo keliaujama teatro požemiais ir koridoriais. Šiais metais jau ir LNDT įsileidžia Karolinos Žernytės pojūčių teatrą, kuris taip pat žada vykti skirtingose teatro erdvėse, o štai Kaune rugsėjo 10 d. žadamas net ir Maisto teatro pasirodymas... Taigi, teatras vienu metu žengia ir prie vis žiauresnės, atviresnės tikrovės, nepagražintos tiesos paieškų, dokumentikos, ir prie malonaus, atpalaiduojančio buvimo kartu, kitokio – šviesesnio, žaismingesnio, dažnai ir infantilesnio – buvimo, taip pat jau ne kokios nors temos paslapčių, o paties žiūrovo, jo pojūčių atradimo.

„Varšuvos kabaretas“. M. Hueckel. nuotr.
„Varšuvos kabaretas“. M. Hueckel. nuotr.
„Karališko dydžio“. S. Hallstrom nuotr.
„Karališko dydžio“. S. Hallstrom nuotr.
„WillyGoodWood“
„WillyGoodWood“