Tarp disciplinų

Emilija Vanagaitė

Paroda „dulkių sukilimas“

Dulkės kaip simbolio reikšmė manyje įsirėžusi kaip verkiančios bejėgystės išraiškos reikšmė. Jobo knygoje šis taria: „Kodėl neatleidi mano nusižengimo / ir nepanaikini mano kaltės? / Juk netrukus gulėsiu dulkėse, / manęs ieškosi, bet manęs nebebus.“ Parodos „dulkių sukilimas“ (kurator* Nunilo Rumbutis, Marijonas Verbel, Viltė Barbora Vilūnaitė) pavadinimas pirmiausia mane veda į nuojautą, kad dulkės – muziejaus darbuotojai, o sukilimas – ši paroda.

Rosana Lukauskaitė

...atėjęs į parodą klausi Wi-Fi slaptažodžio. Neringos Poškutės-Jukumienės paroda „POV“

Internetas mus išmokė jausti per atstumą, pasitelkiant svetimus veidus ir svetimas tragedijas. Ar žinote tą būseną, kai egzistencinis nerimas redukuojamas į dvimačius pikselius ir nuleidžiamas į socialinių tinklų kanalizaciją? Prieš kurį laiką internetas užjautė pingviną, kurio vidinę dramą ramiai ir be jokio patoso įgarsina vokiečių režisierius Werneris Herzogas.

Paulina Pukytė

Komentaras Madame Nielsen esė, publikuotai „Šiaurės Atėnuose“

 

Esė „Šiaurės Atėnuose“ vadinasi „Vilniaus klajonė“. Ar čia ta prasme, kad Vilnius kažkur klajojo? Nuėjo kažkur kitur? Vėl perėjo valstybinę sieną? Po to paantraštė: „Išganymo beieškant, arba po Vilnių su Madame Nielsen“. Vadinasi, laimei, šįkart ne Vilnius klajojo, o autorė klajojo po jį. Autorės išvaizda įspūdinga, fotosesija įspūdinga, biografija įspūdinga, pristatymas įspūdingas: pabuvo vyru, paskui pabuvo moterimi, bet moterimi „jau šiek tiek užsibuvo“, tad netrukus pabus kokiu nors gyvūnu.

Viltė Barbora Vilūnaitė

Pokalbis su menininke Jurga Šarapova

Su Jurga Šarapova susipažinome dirbdamos Vilniaus dailės akademijos (VDA) muziejuje. Nuo tada mūsų pokalbiai tarsi neturi pradžios ir pabaigos, mintys greitai susipina, šuoliuojame nuo buities iki diskusijų apie parodas, ir taip pirmyn atgal. O šis daug temų aprėpęs pokalbis vyko paskutinėmis 2025 m. spalio dienomis, kai Jurgos diplominis darbas dar kabėjo VDA muziejaus archyvuose, mūsų užnugary.

Akvilė Jasiukaitytė

Panoptikumo refleksijos Augusto Serapino „Chair of the Invigilator“ instaliacijoje

Vasario mėnesį Bolonijoje, Fondazione Federico Zeri bibliotekoje, „ART CITY Bologna“ programos kontekste eksponuojamas Augusto Serapino instaliacijos „Chair of the Invigilator“ („Prižiūrėtojo kėdės“) fragmentas. Iš pirmo žvilgsnio – tai aukštos medinės kėdės, primenančios gelbėtojų bokštelius ar teniso teisėjų platformas. Tačiau ši vertikali konstrukcija funkcionuoja kaip subtili galios mechanizmo reprezentacija.

Indrė Maračinskaitė

Paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“

Laikotarpiu, kai kasdien girdime diskusijas apie saugumą, grėsmes ir gynybą, kai JAV karinės pajėgos užpuola Venesuelą ir pagrobia jos prezidentą, o Ukrainoje neįžvelgiame karo pabaigos, Šiuolaikinio meno centre vykstanti paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas) atrodo ne tik aktuali, bet ir neišvengiama.

Emilija Kairytė

Pokalbis su Emile Skolevičiūte

Nancie Naive – populiariosios kultūros, šiuolaikinio meno ir kino superžvaigždė, socialinių tinklų persona, kūrybinis Emilės Skolevičiūtės superego. Jos darbuose analizuojamas šiuolaikinės moters vaidmuo vakarietiškoje visuomenėje, popkultūros ir krikščionybės sankirta. Visą temų spektrą ji sutalpina „superžvaigždės“ figūroje – kruopščiai konstruojamame, ikonografiškame moters įvaizdyje.

Marija Martinaitytė

Viktoro Timofeevo paroda „Exact Fantasy“

Niujorke gyvenančio latvių menininko Viktoro Timofeevo vardas šiuolaikinio meno parodų lankytojui Lietuvoje (ir, be abejo, ne tik čia) pastaraisiais metais turėtų būti mažų mažiausiai girdėtas (menininko darbai eksponuoti 14-oje Baltijos trienalėje „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre, parodoje „Atbuli griaučiai“ Sapiegų rūmuose, 1-oje Klaipėdos bienalėje „Saulėlydis kas dvejus metus“), o dažnesniu atveju, manau, ir puikiai atpažįstamas.

Reikšminga laikyčiau Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią parodą „Sidabro merginos“ – visuomet džiugu, kai tiek dėmesio (užtarnauto!) skiriama ilgai periferijoje buvusioms moterims menininkėms.

Aistė Kisarauskaitė

Apie laidą „Indivizijos“

 

Vakarais vietoje mėgstamų serialų peržiūrėjau „Indivizijų“ laidas. Ne, aš jau daug metų neturiu televizoriaus, viską žiūriu mediatekoje arba „YouTube“ kanaluose. Klausausi Karolio Kaupinio pokalbio su „Indivizijų“ vedėja menotyrininke Monika Kalinauskaite. Visai netoli, miesto gelmėje, dega laužai, o juos apsupusi protestuotojų minia. „Indivizijų“ laidoje kalba Kaupinis, galbūt netrukus jam vėl teks lipti į tribūną ir kalbėti, kalbėti iki užkimimo. Jis kalba apie meno tikslus, kurie nėra propaganda ir vargas valstybei, kai menininkams tenka traukti savo darbo įrankius valstybės gynybai.