7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Asta Jackutė

Apie būtį, sklidiną buities

Paroda „Orų dienoraščiai“ LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Žmogaus prigimtis tokia jau yra, kad nutolę dalykai dažnai kelia didesnį įspūdį nei esantys šalia. O įprasta žmogiška buitis, nesvarbu, gyveni istoriniame didmiestyje ar bevardžiame kaimelyje, savo esme nelabai skiriasi. Akis pripranta prie kraštovaizdžio, uoslė – prie aplinkos kvapų, o ausys, rodos, nebegirdi nuolat besikartojančių garsų. Tačiau šiaurėje prigimtinis žmogiškasis lankstumas, gebėjimas adaptuotis prie aplinkos įgauna platesnes reikšmių ir kokybės kategorijas. Šiaurietis nuo kelionės pradžios motinos įsčiose iki kaulų sudūlėjimo vėjų gairinamoje žemėje žino – vien sau jis nepriklauso. Šiaurė visuomet kalba apie trapiausią esamąjį momentą, be kurio nei praeitis, nei ateitis neturi reikšmės. Dabarties magija čia maksimaliai suspausta, sutankėjusi.

Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Najannguag Lennert (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Najannguag Lennert (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (1)

Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
Vytas Nomadas

Fotoreportažas iš parodos „XVII a.“

„Autarkijoje" (Naugarduko g. 41)

Nuo gegužės 23 d. veikiančioje parodoje dalyvauja:

Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda (Pakui Hardware) Eglė Kulbokaitė ir Dorota Gaweda (Young Girls Reading Group), Laura Kaminskaitė, Dalia Dūdėnaitė, Ona Juciūtė, Anastasija Sosunova, Beatričė Mockevičiūtė, Viktorija Damerel, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Monika Kalinauskaitė, Rūtenė Merkliopaitė, Gabrielė Adomaitytė, Ieva Rojūtė, Žygimantas Kudirka, Nerijus Rimkus, Indrė Šerpetytė, Neringa Vasiliauskaitė, Austėja Vilkaitytė, Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas ( Girl is on Fire), Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė), Patricija Jurkšaitytė, Jurga Barilaitė, Eglė Karpavičiūtė, Raimundas Malašauskas, Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila, Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius, Kastutė Bogdanė, Gintautas Trimakas, Robertas Narkus, Antanas Gerlikas, Juozas Laivys, Gediminas G. Akstinas, Kazimieras Sližys, Jokūbas Čižikas, Donatas Jankauskas (Duonis) , Žilvinas Landzbergas, Vytautas Viržbickas, Augustas Serapinas, Andrej Polukord, Vytenis Burokas, Ignas Krunglevičius, Paulius Petraitis, Vitalijus Strigunkovas, Kristijonas Naglis Zakaras, Rokas Valiauga, Rytis Urbanskas, Kalendra, Rokas Pralgauskas, Ugnė Straigytė, Gabrielė Gervickaitė, Egidijus Praspaliauskas, Remigijus Praspaliauskas, Mikko Kuorinki, Alex Bailey ir Krõõt Juurak, Kaspars Groševs, Nicholas Matranga ir kiti.

Parodą kuruoja: Laura Kaminskaitė ir Robertas Narkus,
dizaineris: Nerijus Rimkus

Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Iš parodos „XVII a. v. Nomado nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Niujorkas yra gražus

Punktyrai tarp ten ir čia

Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.

Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Hilma af Klint parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Hilma af Klint parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Agnė Narušytė

Markučių katės automobiliu

Andriaus Kviliūno paroda „Mano svečių dainos“ LDS galerijoje „Arka“

„Sąlygų nėra, turiu kurti meną, o meno niekam nereikia“, – kažkam sakė Andrius Kviliūnas. Iš kur tas „turiu“, neaišku. Bet taip yra. Apie šį prieštaravimą su draugais vis pasikalbame, bet tiktai Kviliūno videofilmuose matau to negalėjimo, turėjimo ir nereikėjimo išsprogdintą kasdienybę. Tiesa, kūrėjo kančių jis nerodo. Ir negraudena. Jis kalba lyg ir apie ką kita, dažniausiai – apie amžinąsias būties temas, apie tikėjimą, karą, vienatvę, kai tikrovė persimaišo su sapnais, o nuosava katė virsta kelių pabaisa, lakstančia žaisliniu automobiliu.

Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, „Nuspalvinta buitis arba vienatvės žaidimai“
Andrius Kviliūnas, „Nuspalvinta buitis arba vienatvės žaidimai“
Linas Bliškevičius

Ateitis yra dabar

Apie kažką, bet ne apie Jakubo Chomos parodą „Resilience“ projektų erdvėje „Editorial“

Prieš išlįsdamas į saulės šviesą žaidžiau „World of Warcraft“ ir tikrinau savo veikėjo DPS (padaroma žala per sekundę) ant Training Dummie’so (treniravimosi manekenas), tokio mechaninio NPC’o (nežaidėjo veikėjas, arba botas). Ar nebus taip, kad koks nors per daug savimi pasitikintis kritikas nelaiko menininkų savo Training Dummie’ais? Panašu, kad tokių rašytojų yra.

Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ fragmentas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ fragmentas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Agnė Narušytė

Netikra musmirė

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ VDA galerijoje „Artifex“

Epitafija: 1. glaustas, dažnai eiliuotas antkapio įrašas; 2. puošni skulptūrinė (kai kada tapyta) plokštė mirusiojo atminimui, pritvirtinta prie pastato sienos, grindų ar antkapio; 3. poezijos kūrinys mirusiojo garbei. („Interlexis“) Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ turėjo visas tris reikšmes, jei eiliavimu laikysime ir kartojamų geometrinių figūrų ritmą, pavyzdžiui, ornamentą. Ir jei epitafija gali būti padaryta iš pačių grindų.

Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Trys pasakojimai / Sujungtos pušies šakos“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Trys pasakojimai / Sujungtos pušies šakos“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Palikimas / Tėvų vestuvinių aukso žiedų diametrų suma“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Palikimas / Tėvų vestuvinių aukso žiedų diametrų suma“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Spalva / Kašmyro vilnos šalikas iš Indijos: dovana mamai“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Spalva / Kašmyro vilnos šalikas iš Indijos: dovana mamai“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Ornamentas / Vilniaus universiteto vaistinės parketo skydai“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Ornamentas / Vilniaus universiteto vaistinės parketo skydai“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Radinys“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Radinys“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Laiptelis / „...trys pėdos aukščiau mūsų žemės lygio...“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Laiptelis / „...trys pėdos aukščiau mūsų žemės lygio...“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Prieglobstis / Palapinė iš sovietinių laikų mokyklinių žemėlapių“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Prieglobstis / Palapinė iš sovietinių laikų mokyklinių žemėlapių“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Šviesa / Šeimos fotografija“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Šviesa / Šeimos fotografija“. 2019 m.
Karina Simonson

Istorija virsta istorijomis

Trys užsienio parodos

Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) kovo 26 – liepos 21 d. veikia paroda „Juodaodžiai modeliai: nuo Géricault iki Matisse’o“ („Le modèle noir De Géricault à Matisse“). Juodaodžių modelių istorija Vakarų tapyboje yra labai menkai tyrinėta. Kuo jie vardu, kodėl menininkas juos vaizdavo ir ką tai atskleidžia istoriškai? Ši paroda kaip tik ir kelia klausimus apie juodaodžių figūrų reprezentaciją vaizduojamuosiuose menuose nuo vergijos Prancūzijoje panaikinimo (1794 m.) iki šių dienų. Taip pat pasakojama ir apie besikeičiančius jų vaizdavimo būdus, žyminčius dailės modernėjimą. Siekiant užtikrinti ilgalaikę perspektyvą, parodoje ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindiniams laikotarpiams: vergijos panaikinimo laikotarpiui (1794–1848), naujosios tapybos laikams iki Matisse’ui susipažįstant su JAV Harlemo Renesanso judėjimu ir XX a. pradžios avangardiniams judėjimams, pokario ir šiuolaikiniams menininkams.

Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Sunkios ir lengvos

Trumpos kelių meno knygų recenzijos

Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda.

Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Naujų meno knygų lentyna. Autorės nuotr.
Naujų meno knygų lentyna. Autorės nuotr.

Išliekamosios vertės beieškant

Pokalbis su menininke Laura Garbštiene

Apsigyvenau miške prieš 5 metus. Norėjau nuolat gyventi toje aplinkoje, kur gamta kasdien keičiasi ir galima viską tyrinėti ilgai, neskubant. Pradžioje visą laiką skyriau aplinkos pažinimui ir kultūrinimui, sezoniniams darbams ir maisto auginimui. Taip natūraliai įvyko atsitraukimas nuo to, kas begyvenant Vilniuje atrodė būtina – dalyvauti meno lauke. Bendrauti su žmonėmis, kurie tyrinėja gamtą, tapo dažnai daug įdomiau nei su menininkais. Sekiau, kas vyksta Vilniuje. Atsitraukimas padėjo tarsi iš šalies pažvelgti į šiuolaikinio meno sceną, kuri pasirodė pernelyg mažutė ir siaura.

Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“.  D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
  < PUSLAPIS IŠ 26  >>> Archyvas