Greta Grikevičiūtė ir Arturas Bumšteinas meno renginyje „Dykuma ʼ23“
2023 m. rugsėjo 29 d. Anykščių Dainuvos nuotykių slėnyje vyko trumpalaikis, tik vienos valandos trukmės, meninis įvykis „Dykuma ʼ23“. Pasirinkta renginio vieta – senoji anykštėnų „Sachara“ – tai aplinka, prieš šimtus metų buvusi turtinga besisluoksniuojančių dulkių. Dabar senosios dykumos smėlynai jau smarkiai pakitę. Bendro kūrybinio dialogo principu kontempliuoti vietą ir laiką čia susitiko menininkai Greta Grikevičiūtė ir Arturas Bumšteinas.
Aglajos Ray paroda „Nebijau vaiduoklio“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Kiekvienas iš mūsų susiduria su savomis baimėmis, ar tai būtų niktofobija (tamsos baimė), ar akrofobija (aukščio baimė), ar bijojimas nebūtų, nematomų žmogaus pavidalo esybių, vaiduoklių – fasmofobija. Kai kurie savo baimes išgyvena lengviau nei kiti; kai kurios baimės „nurašomos“ kaip neracionalios, kvailos. Baimes kuriame savo galvoje; jos kyla dėl įvairių minčių ir jas gali provokuoti įvairūs veiksniai. Visoms baimėms galime atrasti racionalų paaiškinimą, bet retkarčiais ieškome to paranormalaus reiškinio. Labiau tikintys visata ir jos galiomis baimes sieja su praeities gyvenimu ir jo pasibaigimu. Kai kurie žmonės kaip tik siekia išsivaduoti nuo savo baimių kovodami su jomis; kai kuriuos baimės „suvalgo“.
Anastasios Sosunovos paroda DIY
Pro lubas ir ant jų atsirandančias „freskas“ prasiveriantis mėlynas beribis dangus, purūs debesys, didingos nesibaigiančios erdvės. Akmeniniai reljefai ant sienų, daug kam (šiuo atveju ir man) vis dar neaiškūs ikonografiniai simboliai, iš raidžių ir skaičių koduojami ne kiekvienam perskaitomi ženklai. Atrodo, apibūdinu bažnyčią ar kokią kitą šventovę, galbūt jos skliautų plafonus, papuoštus iliuzionistine tapyba, ar puošnias akmenines epitafijas mirusiems su lotyniškais įrašais. Bet žodžiai čia apgauna.
Šiaulių dailės galerijos ir vizualiųjų menų centro „Labas Itala“ Sicilijoje bendras projektas
Kol Šiaulių mieste dar neatsirado erdvių ir galimybių kviesti čia kurti menininkus iš kitų Lietuvos vietovių ar užsienio, Šiaulių dailės galerija kartu su vizualiųjų menų centru „Labas Itala“ Sicilijoje ir jo vadove Simona Crisafuli inicijavo išskirtinį projektą. Šiaulių regiono menininkai turi galimybę realizuoti savo kūrybinius sumanymus tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu unikalioje vietoje – meno rezidencijoje Sicilijos saloje Italijoje.
Baltijos šalių meno paroda galerijoje „Arka“
Žemė – ne tik planeta, jos paviršiaus plotas, kvadratiniai kilometrai ar hektarai, bet ir vieta, kur įsišaknija mūsų prisiminimai, lūkesčiai, jausmai, įsivaizdavimai. Išvaikščioti takai – ne tik susisiekimo linijos, bet ir būties vektoriai. O pasodinti ar iškirsti medžiai, dirvonuojantys ar užsėti laukai – ne tik ūkis, bet ir kraštovaizdis, į kurį žiūrėdami nujaučiame, kas iš tikrųjų esame. Baltijos šalių parodos „Emociniai vietovaizdžiai“ kuratorė Šelda Puķīte cituoja Europos Tarybos kraštovaizdžio konvenciją, esą gamtos ir žmonių sąveikos sukurtos vietos yra žmonių „savasties pagrindas“.
Apie aštuntąją „JCDecaux premiją 2023“ – pradedančiųjų menininkų parodą „Mainais į amžius“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Reanimacijos patalpos sterilumas. Viename iš aparatų blyksintys dažniai vis dar užčiuopia gyvybės formą. Formą, kuri palaikoma įvairiais laidais, kameromis, mikroschemomis, veikiama html kodų, simuliacijų ir mitų. Formą, veikiamą nebūties žodyno. Fone dunksi įstatytos dirbtinės širdies dūžiai, pranašaujami pragiedruliai, bet mainais į ką?
Lietuvos globėjo Juozapato mirties metų minėjimas
Kasdien eidama į darbą pro Aušros vartus kertu Bazilijonų gatvę, o grįžtant namo žvilgsnis visuomet nukrypsta gilyn į iliuziškai sukurtą perspektyvą, atsiveriančią pro išlakius Jono Kristupo Glaubico projektuotus Švč. Trejybės bažnyčios ir Bazilijonų vienuolyno ansamblio vartus, kurie savo barokinėmis formomis liudija Vilniaus miesto savitumą. Būtent ši vieta prieš daugiau nei keturis šimtmečius subrandino dar vieną iškilią asmenybę – Juozapatą Kuncevičių, kurio 400 kankiniškos mirties metus minime šiemet. Įdomus paradoksas, kad daugumai Lietuvos žmonių šis vardas visai negirdėtas, o daugeliui net nežinoma, kad jis stipriai susijęs su Lietuva ir Vilniumi.
Knygos meno festivalio paroda KKKC Parodų rūmuose
Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.
Apie Marinos Abramović retrospektyvą Karališkojoje dailės akademijoje Londone
Eidama pro Karališkąją dailės akademiją Londone, atsitiktinai išgirstu dviejų jaunų vaikinų pokalbio nuotrupas. „Ar čia tik ne ta paroda su daug nuogų žmonių?“ – vienas, pirštu besdamas į didžiulį plevėsuojantį plakatą su Marinos Abramović veidu, atvirai teiraujasi kito. Kokia puiki tai parodos iliustracija, o ir po atidarymo spaudoje pažirusiuose straipsniuose, regis, nuogybės akademijoje keliamos į pirmą vietą. Tai jokiu būdu nesutinkama neigiamai, visi gerbia aukštą menininkės statusą turinčią Abramović, bet ar visuomenė gebės priimti, suprasti ir pamatyti daugiau nei nuogumą?
„ArtVilnius ’23“
Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas.