POV: kai nori transcendencijos, bet...

Internetas mus išmokė jausti per atstumą, pasitelkiant svetimus veidus ir svetimas tragedijas. Ar žinote tą būseną, kai egzistencinis nerimas redukuojamas į dvimačius pikselius ir nuleidžiamas į socialinių tinklų kanalizaciją? Prieš kurį laiką internetas užjautė pingviną, kurio vidinę dramą ramiai ir be jokio patoso įgarsina vokiečių režisierius Werneris Herzogas. Jis pasakoja: „Tačiau vienas pingvinas patraukė mūsų dėmesį – tas, kuris stovėjo centre. Jis nejudėjo nei link maitinimosi vietų ledo pakraštyje, nei atgal į koloniją. Netrukus pamatėme, kad jis eina tiesiai kalnų link, už maždaug septyniasdešimties kilometrų. Daktaras Engley sakė, kad net pargabentas atgal jis tuoj pat vėl pasirinktų tą pačią kryptį. Bet kodėl?“ Tai ištrauka iš Herzogo dokumentinio filmo „Susitikimai pasaulio krašte“ (2007). Šių metų pradžioje kažkas internete šį epizodą sujungė su vargonininko Andreaso Gärtnerio atliekama „L’amour toujours“ dainos versija ir sukūrė vieną iš tų memų, kurie priklauso ne humoro, o egzistencinio ilgesio kategorijai. Tai tas iracionalus, somatinis impulsas atsisakyti logikos, „teisingos“ trajektorijos ir tiesiog eiti į niekur, nes normatyvumas darosi per sunkus.

Būtent apie šią būseną – kai skaitmeninis absurdas tampa tiksliausiu mūsų vidinės realybės atspindžiu – man priminė Neringos Poškutės-Jukumienės paroda „POV“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose. Menininkė, kurią ilgą laiką buvome įpratę matyti kaip konceptualiosios juvelyrikos atstovę, čia pasuka į savo kalną. Ji palieka saugią, estetiškai nuspėjamą juvelyrikos koloniją ir išeina į atvirą, monumentalią, medijų ir memų kultūros perpildytą teritoriją. Ir daro tai su tokia šalta, beveik teologine ramybe, kad iš pradžių net nesupranti, ar iš tavęs juokiasi, ar tave laimina.

POV (angl. Point of View – požiūrio taškas) internetinėje kultūroje yra žyma, nurodanti subjektyvią perspektyvą. Tačiau memų logikoje ji dažnai vartojama klaidingai, tyčia ar netyčia iškreipiant žiūros kampą. Neringa šį kognityvinį disonansą iš ekrano perkelia į fizinę erdvę ir paverčia jį tūriniu kūnu. Tai, ką ji daro, iš esmės radikalu – ji ima trumpalaikę, efemerišką, jokio fizinio svorio neturinčią interneto kultūrą ir įprasmina ją, ko gero, konservatyviausioje, lėčiausioje materijoje – metale.

Vizualinė parodos kalba – tai postpostmodernus relikvijorius. Vienoje iš stiklinių vitrinų, tarytum šventojo kaulas katedros kriptoje, guli žymaus internetinio memo – verkiančio kačiuko – atvaizdas, padėtas ant replių. Tai tas pats katinas, kurio ašarojančios akys tapo universaliu mūsų kasdienių mikrotragedijų simboliu. Šis objektas yra tobulas šiuolaikinis vanitas. Mes įpratę matyti šį atvaizdą šviečiančiame ekrane, kur jį galima perbraukti pirštu ir pamiršti per sekundės dalį. Tačiau čia, įspraustas į rūsčius, fizinius gniaužtus ir padėtas po muziejiniu stiklu, šis internetinis atsidūsėjimas įgauna svorio. Jis virsta monumentu mūsų bejėgystei. Kitur tas pats verkiantis katinas, atspausdintas ir iškirptas, tarsi koks ordinas ar stigmata prisegtas prie pačios menininkės krūtinės eksponuojamame portrete. Neringa ten žvelgia iš viršaus į apačią, rūsčiu, asketišku žvilgsniu, primenančiu bevardę popiežę, laikančią ranką ant skaitmeninės epochos pulso. Tai įdomus susidūrimas: aukščiausia, sunkiausia hierarchinė poza ir pigiausias, labiausiai nuvalkiotas skaitmeninis sielvarto simbolis. Iš tam tikro kampo replių rankenos atrodo panašios į gyvūno ragus, o pats katinas – į kažkokį liūdną, modernų minotaurą. Tai puiki apropriacija: grubus, istorinis, apčiuopiamas darbo įrankis laiko suspaudęs efemerišką, skaitmeninę ašarą. Kas čia yra tikra? Ar fizinė jėga, ar tas universalus neurotinis liūdesys, kurį atpažįstame iš vieno pikseliuoto vaizdelio?

Neringa dekonstruoja sakralumo ir pigumo santykį. Kitoje erdvėje stūkso grubi medinė struktūra, apkarstyta mažais plastikiniais maišeliais. Juose – emalio segės, atkartojančios tą patį verkiančio katino snukutį. Šalia – lapelis su QR kodu ir lakonišku užrašu: 5 eurai. Nuskenuoji ir pervedi. Tai savotiška šiuolaikinė indulgencija, meno rinkos ir greitojo vartojimo satyra. Nusipirkdamas šį melancholijos ženklelį, tampi parodos dalimi, o kartu – ir kapitalistinės meno rinkos parodija. Mes norime nešiotis savo nerimą įsegtą į atlapą, kad kiti suprastų mūsų POV be nereikalingų žodžių.

Tačiau Poškutė-Jukumienė nepamiršta savo šaknų. Juvelyrika niekur nedingo, ji tiesiog evoliucionavo, išplėtė savo ribas ir pradėjo reikalauti naujų nešiojimo būdų. Parodoje eksponuojamas perlaužtas metalinis Nukryžiuotasis, kurio viršutinę ir apatinę dalis jungia ne kas kita, o klasikinis žiedas, padalijantis kančią. Tai ne tik reveransas olandų juvelyrikos pionieriui Ruudtui Petersui ir jo ciklui „Corpus“ (2001), bet ir fizinė tikėjimo (ar jo trūkumo) dekonstrukcija. Kūnas padalintas, o jį laiko tik papuošalas – socialinio statuso, tuštybės ar amžinybės pažado simbolis. Sakralumas čia amputuotas, bet išlaikomas juvelyrine jungtimi. Tai tarsi klausimas: kas mus šiandien laiko vientisus? Ar religija, ar tik materialus susitarimas, ar tiesiog estetinis įprotis? Kaip ir tie masyvūs juodų karolių vėriniai su pakabintais skaičiais „6“ ir „7“ – lyg neužbaigti kodai, lyg modernūs rožančiai, kuriais skaičiuojame ne maldas, o algoritmus. Tačiau galiausiai juokas kyla ne iš kokios nors atrastos slaptos reikšmės, o veikiau iš jos nebuvimo: iš to absurdiško „six seven“ pokšto, kuriame nieko nėra, bet kuris vis tiek kutena.

O kas nutinka, kai juvelyrika atsisako žmogaus kūno ir persikelia į architektūrą? Ant sienos matome senovinę durų rankeną, prie kurios pritvirtintas žiedas. Kiek toliau – juodas metalinis rankos formos durų belstukas. Erdvė virsta kūnu. Žiūrovas nebegali tiesiog „vartoti“ papuošalo akimis; jis pats tampa instaliacijos dalimi, priverstas persvarstyti savo santykį su objektu. Tai ypač akivaizdu žvelgiant į tobulai nupoliruotą metalinę sferą, gulinčią ant galerinės erdvės grindų. Joje atsispindi visa patalpa ir, žinoma, pats žiūrovas su telefonu rankoje. Manaisi stebintis meną, bet iš tiesų menas pagauna tave tavo paties tuštybės akimirką. Tai asmenukės spąstai, tobulai atspindintys mūsų kartos maniją visur palikti savo atvaizdą.

Paroda nuolat žaidžia su atpažįstamumo selektyvumu. Jei nesate panirę į interneto kultūrą, kai kurie darbai liks nebylūs, lyg svetimos kalbos abėcėlė. Bet jei esate, paroda taps intelektualiais spąstais. Stebėdamas, kaip interneto memuose nuolat sugrįžta verkiantys katinai, sutrikę pingvinai ar narciziški kalmarai, imi įtarti, kad, kaip rašė Aby Warburgas ir vėliau savaip patvirtino Claude’as Lévi-Straussas, vaizduotė iš tiesų nėra tokia jau moderni: ji ir šiandien instinktyviai gręžiasi į zoomorfinius pavidalus, lyg į pirmykščius simbolinius indus, į kuriuos civilizacijos priešaušryje buvo pilamas kolektyvinis siaubas, ilgesys ir pasaulio nepaaiškinamumas.

Prieinu prie didžiulio, sterilaus balto rėmo. Jo centre, lyg koks Rembrandto ofortas, eksponuojamas mažas geltonas lipnusis lapelis. Ant jo – menininkės mažamečio sūnaus nupieštas „Gražuolis Kalmaras“ (Handsome Squidward) iš „Kempiniuko Plačiakelnio“. Tai ne šiaip vaikiškas piešinys; tai įrodymas, kaip internetinė tautosaka, naujoji mūsų mitologija, persiduoda iš kartos į kartą. Memai yra mūsų laikų Biblija – anoniminė, universali, lengvai pritaikoma bet kokiai asmeninei tragedijai ar džiaugsmui. Kūrėja neatsiprašo, kad į „rimtojo meno“ erdvę įsileidžia tai, kas laikoma vizualine šiukšle. Priešingai, ji suteikia memams monumentalumo.

Parodos erdvėje tvyro keista, kniaukianti tyla, apimanti supratus, kad tai, kas paprastai glūdi giliai asmeninėje ekrano patirtyje, staiga ištraukiama į viešąją erdvę ir ten ima veikti visai kitu masteliu. Kūriniai nustebina būtent tuo, kad jie ne iliustruoja internetinę vaizduotę, o tarsi perkelia ją į kitą dimensiją, lyg atvertų slaptą portalą tarp individualaus skaitmeninio gyvenimo ir kolektyviai atpažįstamos jausenos. Tai, kas atrodė pernelyg intymu, pernelyg efemeriška ar net gėdingai asmeniška, įgauna formą, ritmą ir beveik fizinį buvimą. Todėl „POV“ veikia ne kaip komentaras apie interneto kultūrą, bet kaip tiksliai sureguliuotas aparatas, kuriame privačiai kolektyvus ir kolektyviai privatus šiuolaikinis jautrumas netikėtai tampa matomas.

Paroda veikia iki kovo 28 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai (Didžioji Vandens g., 2, Klaipėda)