Kokie vizualiųjų menų įvykiai įsiminė 2025-aisiais

Paulina Blažytė

Reikšminga laikyčiau Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią parodą „Sidabro merginos“ – visuomet džiugu, kai tiek dėmesio (užtarnauto!) skiriama ilgai periferijoje buvusioms moterims menininkėms.

Daug kartų šiais metais džiaugiausi Radvilų rūmų muziejuje surengtomis parodomis – patiko „NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“, „Visa tai, ko negalima daryti“, Janinos

Sabaliauskaitės „Malonumas“.

Žinoma, vienas svarbiausių šiais metais buvo ir yra kultūros bendruomenės susivienijimas. Nors jo aplinkybės liūdnos, vilties teikia kryptingumas, gebėjimas susiburti ir drąsiai ginti savo pozicijas, kovoti už jas. Matydama aplink save tiek motyvuotų, šviesių žmonių manau, kad mums viskas bus gerai.

Erika Grigoravičienė

Šiemet iš dailės įvykių man labiausiai įsiminė parodos, ypač kai kurių menininkių asmeninės. Pirmajai Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų kartai atstovaujanti Jurga Barilaitė Radvilų rūmuose surengė trečią ciklo „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ parodą „Ginklai ir slėptuvės“ (kuratorė Monika Kalinauskaitė). Be griaučius vaizduojančių sienos dydžio piešinių, keraminių urnų, tapybos darbų, skulptūrų, čia pilna ekranų: viename menininkė toliau ryžtingai kapoja moliu aplipdytas moliūgų galvas; kitas priešais jį primena, kad viskas prasidėjo smūgiuojant drobę dažuose pamirkyta bokso pirštine, kol ten išryškėjo kūdikio galva; dar kitame dirbtinio intelekto generuoti krankliai doroja karinius dronus.

Nemažai menininkių sėkmingai plėtoja tradicines dailės rūšis ir labiau domisi ne karo ir mirties tema, o ekologija, tapatybe, kultūros gyvastimi. Eglė Kuckaitė parodoje „Meteorai Kalne Čiaudo“ galerijoje „Kairė–dešinė“ eksponavo apie 30 naujų ofortų, atspaustų maišytais juodos ir ultramarino spalvos dažais. Gamtos ir kultūros procesai, elementai ir formos, augmenija, gyvūnai, žmonės, stichijos, dangaus kūnai, mitai, simboliai čia dalijasi, jungiasi, mainosi ir kerojasi į daugialypius skaidrius vaizdus. Ne mažiau įspūdingas menininkės gebėjimas poetiškai ir kartu racionaliai kalbėti apie savo kūrybą (žr. Jolita Liškevičienė, „Tarp mito, gamtos ir poezijos. Pokalbis su Egle Kuckaite“, 7md, 2025-10-31). Visų rūšių transgresijos meistrė Marta Vosyliūtė Pamėnkalnio galerijoje veikiančioje parodoje „(Ne)galvojant apie autoportretą“ (kuratorė Skaidra Trilupaitytė) leidžia viską liesti, nors, anot jos, „dalis dažų dar liula“. Galima paliesti aštuonkojo čiuptuvais mosuojantį krabo kiautą, žmogaus plaštakos skeletą virš drugio galvos, atvirą blizgančią piniginę. Autoportretai sumaišyti su daugybe kultūrinių nuorodų, aliejinė tapyba – su asambliažo, tekstilės elementais ir žodiniais komentarais, netikru lūpdažiu užrašytais ant aliuminio folijos.

Monikos Plentauskaitės tapybos parodoje „Kol aš laukiau tavo balso“ galerijoje „Meno niša“ man krito į akį sparnuotas juodas katinas, stebuklingomis galiomis prilygstantis garsiajam Nuodėguliui. Jauniausios kartos tapytojos Monikos Radžiūnaitės parodoje „Mišrūnai pekloje“ „Vartų“ galerijoje (kuratorius Linas Bliškevičius) magiškai dera paveikslai, kilimai ir sienų „graždirbystė“ (Kristijono Žungailos), žmonės ir žvėrys, praeitis ir ateities vizijos, svetimų kultūrų egzotika ir chtoniškųjų čiuptuvai po kojomis.

Viena gražiausių man šiemet Lietuvoje matytų parodų – „Suaugę sapnai“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (kuratorė Monika Krikštopaitytė). Keturių tapytojų – Adomo Danusevičiaus, Eglės Gineitytės, Eglės Kuckaitės, Alinos Melnikovos – darbus sieja augalijos, migracijos, sapno motyvai, bet pirmiausia – optinė giminystė estetiniu režimu. MO muziejaus paroda „Amžinai laikina“ (kuratorės Giedrė Mickūnaitė ir Dovilė Barcytė) seno ir naujo, altorių ir instaliacijų, fotografijų ir servizų dialogais, arba „Orfėjo labirinto“ modeliu, primena 2009 m. Palazzo Fortuny Venecijoje vykusią parodą „In-finitum“. Ypač meiliai šnekučiuojasi kamuoliniai audros debesys Bronisławo Jamontto paveiksle „Vilniaus peizažas su ąžuolais“ (1932) ir katino pautus primenantys pilko dirbtinio kailio dūmai Vytauto Viržbicko instaliacijoje „Pokyčių vėjelis“ (2018).  

Martyna Jurkevičiūtė

Pirmiausia pradedu galvoti apie visas parodas, į kurias šiemet nesuspėjau. Visus praleistus renginius, neišgirstus koncertus. Kiekvienais metais laikas šuoliuoja vis greičiau. O aš, bandydama šuoliuoti drauge, neišvengiamai susiduriu su nusivylimais ir ilgais „nepamatytų“, „nepadarytų“ sąrašais. Vis dėlto metai buvo turtingi ir sąrašo „pamatyta“ atžvilgiu. Londono meno scena, nors pripildyta didžiųjų, nepralenkiamų meno istorijos vardų, vis tolerantiškesnė ir atviresnė naujiems vardams, eksperimentams. Nebūti tarpdiscipliniškam dabar nebemadinga, o daugiausia šviesų krypsta į tekstilę, Indijos ir Nigerijos meną. Tai ne tik mano nuomonė – „Frieze“ meno mugė suteikia faktinių įrodymų. O meno rinkos atvirumas ir vis didėjantis kolekcininkų susidomėjimas nonmainstryminiais darbais po truputį keičia ir didžiųjų institucijų programas.

Neriant į įsiminusių parodų aruodą, mane itin nustebino Yoshitomo Naros tapyba „Hayward“ galerijoje – stipri, šmaikšti, pagauli. Berlyne, „Hamburger Bahnhof“, pavergė Kosovo menininko Petrito Halilajaus teatrališka opera „An opera out of time“, „Fotografiskoje“ buvo puiki kinų menininko Feng Li paroda. „Tate Modern“ paroda „Electric Dreams“ – tikrai vietoj ir laiku. Įsimylėjau Arpitos Singh tapybą, pristatytą „Serpentine“ galerijoje. Iš naujo atradau Ursulos K. Le Guin knygas, pamačiusi „AA School“ surengtą parodą „The word for world“. Tikriausiai kaip ir kiekvieną emigrantą, mane itin stipriai paveikė Do Ho Suh paroda „Walk the house“, sukėlusi nostalgijos, melancholijos jausmą. Gerai, kad po kelių dienų skrendu namo, nes namų temą nagrinėjanti paroda nukrapštė tėvynės ilgesio šašą ir, rodos, tik dar labiau pagilino niekuomet neužgyjančią tuštumos žaizdą. Deja, širdis žino, kad tie namai nebe tie, kuriuos atsimenu. Kasdien skaitau naujienas iš Lietuvos, stebiu draugų ir kolegų socialinius tinklus ir viliuosi, kad tai tik sapnas, tik utopinio romano naratyvas. Skrendu namo patikrinti ir bijau dabarties realybės.

Laima Kreivytė

2025-ieji neabejotinai išliks istorijoje kaip Kultūros protesto metai. Kai Čiurlionio „Jūros“ banga pakėlė menininkus ir žurnalistus. Agnė Jokšė buvo tas žmogus, kuris pakvietė kultūros bendruomenę burtis LTMKS kultūros komplekse „Sodas 2123“. Pilietinė visuomenė įrodė, kad gins laisvą žodį ir LRT nuo valdančiųjų politikų savivalės. Vėl suliepsnojo laisvės laužai prie parlamento. Šiemet ryškiausiai matomi drąsiausieji – Gintarė Masteikaitė, Karolis Kaupinis, Arūnas Gelūnas, Monika Gimbutaitė, Dagnė Vildžiūnaitė ir kiti Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės nariai. Juos palaiko dirbančios ir kuriančios visuomenės atstovai (galime vadintis ir „smulkiąja buržuazija“, kaip įvardijo kairuolis filosofas, – juk „nedarome“ pinigų iš pinigų, nors kūrybinę inteligentiją veikiau vadinčiau prekariatu). Menas ir politika vėl tankiai susipynė kaip Sąjūdžio laikais. Neužtenka būti gera menininke, reikia būti ir drąsia laisvą žodį ginančia piliete.

Metų alegorinė figūra – Rūta Meilutytė. Jos sportiniai ir meniniai-aktyvistiniai performansai suteikia vilties ir kelia pasididžiavimo jausmą. Metų sportininkės apdovanojimo atsisakymas ir jautri daina per mitingą yra mus vienijantys pilietiniai gestai.

Šiuolaikinis ir modernusis menas yra daugiausiai ne tik simbolinio kapitalo generuojanti Lietuvos eksporto sritis. Lietuvos paviljonas „Performa“ bienalėje Niujorke, kultūros sezonas Prancūzijoje, Linos Lapelytės, Emilijos Škarnulytės, „Pakui Hardware“ tarptautinės parodos. Eglė Budvytytė – pirmoji nepriklausomos Lietuvos menininkė, atstovausianti Lietuvai Venecijos bienalėje solo.

Parodos. Svarbus įvykis – nauja Nacionalinės dailės galerijos XX a. I pusės ekspozicija (kuratorės Giedrė Jankevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė). „Sidabro merginos“ Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratoriai Agnė Narušytė, Šelda Puķīte ir Indrek Grigor). Visą nepriklausomybės pradžios siautulį įspūdingai įkūnijo „Post Ars“ paroda Radvilų rūmuose (kuratorė Narušytė).

Atskiras parodų blokas nagrinėja vietos dvasią, Šiaurės peizažą ir sovietinės imperijos kolonijinį paveldą vykstančio agresyvaus rusijos karo prieš Ukrainą kontekste: „Šešėliai palieka pėdsakus“ (kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė), „Varpai ir patrankos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Virginija Januškevičiūtė). Neringos Bublienės ir Emilie Villez kuruota „Sienos yra naktiniai gyvūnai“ ŠMC ir Prancūzijoje.

Čia tiktų ir Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Ne savo noru“ apie menininkus, tarnavusius sovietinėje armijoje, – stipri vizualiai ir tekstiškai („Kairė–dešinė“) bei Indrės Rybakovaitės paroda Kauno „Drobės“ galerijoje – tiršta prasmių ir nejaukių karo nuojautų.

Gera laiko kapsulė, sujungianti skirtingus temporalumus, – „Amžinai laikina“ MO muziejuje (kuratorės Giedrė Mickūnaitė, Dovilė Barcytė). Naujas žvilgsnis į modernias etnoinspiracijas – paroda „Aspazijos Surgailienės etnomodernizmas“ (kuratorė Laima Laučkaitė). Įdomios ir kitos, savitai sukonstruotos parodos-laikmačiai: „Pasaka“ M.K. Čiurlionio dailės muziejuje (kuratorės Auksė Petrulienė ir Vaiva Mikelionytė) ir „Rave Nation“ Lukiškių kalėjime (kuratorės Justė Kostikovaitė ir Egla Mikalajūnė).

Pirmoji Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“ (kuratorius Valentinas Klimašauskas) įsiklausė į vietos ir regiono virpesius. Klaipėdoje pradžiugino ir puikiai sukalibruota, naujai Gedimino Akstino ir Patricijos Jurkšaitytės kūrybą pristatanti paroda „Kraujo akmuo“ (kuratorius Anders Kreuger) Prano Domšaičio galerijoje.

Vis stipriau reiškiasi postkuravimo tendencija, apmąstanti muziejines ir ekspozicines strategijas. Išsiskiria intervencinės Monikos Kalinauskaitės parodos „Visa tai, ko negalima daryti“ ir „Šešėlių kambarys“ Radvilų rūmuose, išplečiančios feministinį ir queer diskursą. Taip pat jos kuruotos Janinos Sabaliauskaitės, Jurgos Barilaitės autentiškos, drąsios solo parodos.

Ilgam įsiminė Dalios Truskaitės paroda „Titanike“ ir jos instaliacija MO. Netikėta ir įtaigi Kazės Zimblytės ir Rose Lowder jungtis parodoje „Pievos ir akys“ MO (kuratorės Inesa Brašiškė ir Miglė Survilaitė).

Stipri Martos Vosyliūtės paroda Pamėnkalnio galerijoje (kuratorė Skaidra Trilupaitytė), Eglės Kuckaitės „Kairėje–dešinėje“ ir tapybos šventė Vytauto Kasiulio muziejuje – „Suaugę sapnai“ (Kuckaitės, Eglės Gineitytės, Adomo Danusevičiaus ir Alinos Melnikovos darbai, kuratorė Monika Krikštopaitytė). Skulptoriai Tomas Martišauskis ir Jonas Aničas sudrebino „Titaniką“.

Kas dar? Meno kritikos apdovanojimai ir neinstitucinės menininkų iniciatyvos kitose erdvėse – Palangos meno savaitgalis, alternatyvi meno mugė „Komisas“, jaunųjų menininkų paroda „Miražas“, kurios nespėjau pamatyti, bet godžiai apžiūrinėjau medijuotus vaizdus.

VDA galerija „5 malūnai“ ir Marijos Marcelionytės kuratorinės iniciatyvos.

Džiaugiuosi dėl menininkės Laisvydės Šalčiūtės ir architektūros tyrėjos Marijos Drėmaitės, tapusių Nacionalinės premijos laureatėmis. Šiuolaikinio meno laukas stulbina aukščiausios prabos kūrėjų gausa. Tarp jų ateityje matau ir mados skulptorę Sandrą Straukaitę, ir skulptūros madų kūrėją Donatą Jankauską (Duonį), ir ne tik juos! Menininkai ne tik kuria, bet ir buria, jungia, įtraukia kitus žmones, dalijasi idėjomis ir įkvepia pokyčiams. Lietuvos laisvę (į)kuria laisvi menininkai.

Emilija Lipska

2025-ieji man įsiminė kaip metai, kai kultūra tapo aiškiai politine, bendruomenę telkiančia jėga. Vienareikšmiškai pirmą vietą įsimintiniausių įvykių sąraše užima Kultūros protestas. Nors tuo metu, kai kultūros bendruomenė pradėjo telktis asamblėjoms, buvau ne Lietuvoje ir įvykius teko stebėti per žiniasklaidos bei socialinių tinklų kanalus, visa širdimi ir mintimis buvau su protestuojančiais. Be galo gera buvo matyti tokį kultūros lauko bei jį palaikančiųjų aktyvumą, vienybę ir aiškų balsą.

Deja, ne visi 2025 metų kultūriniai įvykiai buvo pasiekiami fiziškai. Visą rudenį gyvenus svetur, teko praleisti ne vieną reikšmingą parodą ir renginį, tarp jų – Kauno ir Klaipėdos bienales. Vis dėlto kai kurios patirtys išliko itin ryškios. Viena jų – Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“ Šiuolaikino meno centre, kuruota Virginijos Januškevičiūtės.

Taip pat Kazimiero Brazdžiūno monumentali drobė „Žalgirio mūšio projektas“, ypač įsiminusi dėl tapybos ir garso takelio suderinimo. Atmintyje liko „Post Brothers“ ir Edgaro Gerasimovičiaus kuruota grupinė paroda „Atbuli griaučiai“ Sapiegų rūmuose. Pastaraisiais metais pastebėjau nemažai parodų, kuriančių stiprų dialogą su pačia erdve: Edith Karlson paroda „Marš!“ Sapiegų rūmuose, grupinė paroda ,,Bakakay“ galerijoje „Atletika“ (kuratoriai Monika Kornilova, Artūras Mitinas), taip pat Donato Jankausko-Duonio metus trukusi paroda ,,Metų laikai“ galerijos „Medūza“ rūsyje.

Itin įsiminė 150 metų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo jubiliejui skirta tarptautinė paroda ,,Nuo gintarų iki žvaigždžių“ M.K. Čiurlionio muziejuje, kur šiuolaikinių menininkų kūriniai mezgė dialogą su Čiurlionio kūrybos aspektais. Kalbant apie Kauną apskritai, šie metai leido suprasti, kad ten per retai lankiausi, tad vienas ateinančių metų lūkesčių – dažniau vykti į parodas ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose.

Galiausiai svarbiu kultūriniu palydovu tapo Jogintės Bučinskaitės vedama LRT „Klasikos“ radijo laida „Parodų rūmai“, padėjusi reflektuoti, geriau pažinti tiek matytas, tiek neaplankytas parodas bei platesnius meno procesus.

Marija Martinaitytė

Nedaugžodžiaudama prisimenu svarbiausius kultūrinius įvykius, kurie kabindamiesi į atmintį ne tik suteikė estetinį, emocinį ir intelektualinį pasitenkinimą, bet ir įpūtė (ir iki šiol įpučia) vilties.

- Mariaus Armono kuruota paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“ MO muziejuje;

- Paroda „Gleizds, Paper, Scissors“ Rygos Pauliaus Stradinio medicinos muziejuje (kuratoriai Anna Volkova, Vladimirs Svetlovs);

- Liudo Truikio paroda „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune (kuratorės Radvilė Racėnaitė, Rasa Bieliūnaitė, Rasa Ruibienė);

- Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“ Šiuolaikinio meno centre (kuratorė Virginija Januškevičiūtė);

- Monikos Kalinauskaitės kuratorinė veikla Radvilų rūmų dailės muziejuje;

- Ievos Maslinskaitės paroda „terpti sausume“ Vilniaus fotografijos galerijoje (kuravo Nunilo Rumbutis);

- Intos Rukos paroda „Žmonės, kuriuos teko sutikti“ Kauno fotografijos galerijoje;

- Geistės Marijos Kinčinaitytės parodos galerijoje „Vartai“ („Nusėta juodomis dulkėmis“) ir Šiaulių fotografijos muziejuje („Slidūs akmenys“);

- Donatos Šiaudvytytės, Mortos Narkauskaitės ir Alexandros Bondarev parodos „Abejur“ atgaivintos VU Botanikos sodo erdvės;

- Davido Hockney paroda Louis Vuitton foundation Paryžiuje;

- Pompidou bibliotekos erdvės, prieš užsidarymą rekonstrukcijai išradingai išnaudotos Wolfgango Tilmanso parodai „Nothing could have prepared us – Everything could have prepared us“;

- Nidos meno kolonijoje vasarą vietoj metinės parodos salėje įsikūrusios Neringos medienos dirbtuvės;

- Giedrės Mickūnaitės ir Marijos Drėmaitės pranešimai Druskininkų akademinių studijų savaitėje „Baltos lankos“;

- Joannos Fluder paroda „Slime“ Nacionalinėje dailės galerijoje „Zachęta“ Varšuvoje (kuratorė Michalina Sablik);

- Vaidos Stepanovaitės kuruota paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ projektų erdvėje „Editorial“;

- Ievos Gražytės kuruota paroda „Kol viltis mus išskirs“ galerijoje „Atletika“;

- Tatianos Trouvé paroda „The Strange Life of Things“ (kuratoriai Caroline Bourgeois, James Lingwood, Tatiana Trouvé) ir Tolios Astakhishvili kitus menininkus įtraukianti instaliacija „to love and devour“ (kuratorius Hans Ulrich Obrist) Venecijoje;

- Gerdos Paliušytės paroda „Lūkesčiai“ Šiuolaikinio meno centre (kuratorė Asta Vaičiulytė);

- Vytenio Buroko paroda „Nežinomybės sodai“ galerijoje „Drifts“;

- Monikos Pakerytės tekstas „We are from the Ferma group“ apie Gabijos Grušaitės performansą „Šiaurės Atėnuose“;

- Ir, žinoma, kartu su Čiurlionio „Jūra“ ošiantis kultūros lauko vieningumas.

Agnė Narušytė

2025-ieji metai man skyla į dvi epochas – iki ir po rugsėjo 22-osios. Iki tos datos džiaugėmės ir piktinomės įprastais dalykais. Baigiantis metams norisi prisiminti tik tuos geruosius. Tai Meno kritikos apdovanojimų laimėtojai, tarp kurių – kūrybiškiausia praėjusių metų knyga išrinktas Dariaus Žiūros „Diseris“. Paryžiuje aplankyta Davido Hockney paroda nustebino kasdien iš naujo atgyjančia menininko kūrybine energija. Kuratorės Monikos Kalinauskaitės intervencija į Radvilų rūmų dailės muziejaus nuolatinę parodą paskatino permąstyti dailės istoriją kaip nerašytų draudimų, nesusipratimų, nutylėto moterų žvilgsnio, prisitaikymų pinkles. Suintrigavo ir Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ Istorijų namuose. Iš jos padvelkė sovietinis raugas, ir ne todėl, kad fotografas būtų netikęs. Priešingai. Kuratorius iš Vokietijos Thomas Schirmböckas taip komentuoja geopolitinius procesus – karą ir demokratijos žlugdymą iš vidaus. Pasitelkdamas sovietinę sistemą dokumentavusio menininko darbus jis perspėjo, kaip atrodys tikrovė, jei leisimės kvailinami ir apvagiami. Net nustebau aptikusi, kad visa tai vyko šiemet.

Dar vasarą Zarasuose padegta Mykolo Saukos skulptūra „Liudytoja“ irgi turėjo perspėti, kad artėja virsmas. Ir štai – rugsėjo 22-ąją Kultūros ministerija perduodama prorusiškam, antisemitiniam politiniam dariniui, kuris viską galės versti aukštyn kojom. Manau, visiems laikams įsimins tam pasipriešinusi Kultūros asamblėja, spalio 5-osios akcija „Įspėjamasis streikas“, piliečiai, visoje Lietuvoje susirinkę klausytis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“, gruodį „šalin rankas nuo laisvo žodžio“ skandavę protesto mitingai, vėl degantys laužai prie Seimo. Tačiau čia noriu paminėti žmogų, paspaudusį šiuos procesus inicijavusį mygtuką „Start“. Tai Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkė, menininkė Agnė Jokšė, vedusi ir pirmąjį kultūros bendruomenės mitingą. Esu jai be galo dėkinga.

Šių procesų kontekste ir parodos tapo pasipriešinimo akcijomis. Tokia buvo Klaipėdos bienalė, pasiūliusi saulėlydžio metaforą. Pati rašiau apie keturias Vilniaus parodas sujungusį karo naratyvą – tai Šiuolaikinio meno centro paroda „Varpai ir patrankos“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas), Monikos Krikštopaitytės priminimas apie tarnybą sovietinėje armijoje „Ne savo noru“ galerijoje „Kairė–dešinė“, Nacionalinėje dailės galerijoje – vokiečių fotografės Claudios Heinermann liudijimai apie Sibiro tremčių industrijos pasekmes bei Kotrynos Markevičiūtės ir Gabrielės Radzevičiūtės kuruota paroda apie Arkties regioną „Šešėliai palieka pėdsakus“. Prie pastarosios prasmingai prisišlieja Margaritos Matulytės pristatyta kraštovaizdžio fotografija Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje, kur nustebino Geistės Marijos Kinčinaitytės mąstymas kosminiais vaizdais.

Nors gyvenu nuolat smelkiama nerimo, kultūros bendruomenės kova už vertybes, dabar jau išaugusi į platesnį pilietinį pasipriešinimą, teikia vilties, kad kada nors vėl galėsime įprastai džiaugtis ir piktintis tuo, kas vyksta.

Monika Pakerytė

Nors šios anketos laukiau ir tikėjausi savo pašto dėžutėje, dabartiniai pasaulio, šalies ir net asmeninio lygmens neramumai nustelbia per metus aplankytų parodų įspūdžius. Bet į sąraše išvardytas parodas prisiminimais grįžtu džiugiai, stalčiukas galvoje, kuriame jos kaupiamos, dvelkia saugumu. Taigi, ne chronologiškai ir nereitinguojant, šiais metais man labiausiai įsiminė:

- Saskios Fischer paroda „Sutemos“ „Drifts“ galerijoje;

- Ulijonos Odišarijos paroda „Vilkėjimas“ galerijoje „Kairė–dešinė“;

- Nojaus Juškos ir Augustės Verikaitės paroda „Apie svajones ir tai, kas jau yra“ galerijoje „AV17“;

- Donato Norušio paroda „Castles in the Sky“ VDA galerijoje „Artifex“;

- Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“ Šiuolaikinio meno centre;

- Grupinė paroda „Šešėliai palieka pėdsakus“ Nacionalinėje dailės galerijoje;

- Ievos Marijos Andrulytės, Augustyno Sinkevič, Vytauto Straižio ir Naglio Kristijono Zakaro paroda „Paskutinė saulės šviesa“ VU idėjų observatorijoje;

- O prisiminus vykusius renginius, šypseną labiausiai kelia jau ne pirmus metus Upės Lučiūnos organizuojami piešimo vakarai „Maliavok ir baliavok“.

Birutė Pankūnaitė

Retai nutinkantys, bet labai laukiami Erikos Grigoravičienės kritikos tekstai, paprastai nustebinantys plačiu ir dažnai netikėtu vaizdinių kontekstu.

Pastarojo meto Monikos Krikštopaitytės kuruotos parodos: gilus meno kūrinių pažinimas ir idėjos įkūnijimo lengvumas.

Niekada nenuviliančios egzistencinės Alfonso Andriuškevičiaus esė „Šiaurės Atėnuose“.

Šiais metais visu pajėgumu parodomis įsigalinęs Šiuolaikinio meno centras, galiausiai grįžęs į anksčiau pasiektas savo pozicijas, tuo padėjęs Vilniaus meno scenai atgauti balansą.

Tautvydas Petrauskas

Susirašiau, kas šiemet įsiminė. Išėjo nemažai punktų. Negerai, pamaniau, kartą per metus juk galima smagiai pasimėgauti lėkštutėn susikraunant tik skaniausias stalo vaišes, o ne viską vien iš mandagumo. Šalia favoritų sąrašo labai norėčiau sudaryti dar ir sąrašą parodų / įvykių / reiškinių, kurių aplankyti ir patirti nespėjau ar negalėjau. Vis dėlto kažkas mane stabdo nuo to. Suteiksiu tam kažkam viršenybę. O labiausiai patikusieji ar įsiminusieji šiemet man štai šie, manau, nieko nenustebinsiu.

Parodos: Edithos Karlson „Marš!“, Dalios Truskaitės „Kai“, grupinė jaunųjų kūrėjų paroda „Miražas“, Gedimino Akstino ir Patricijos Jurkšaitytės „Kraujo akmuo“;

Kūriniai: Povilo Dūdos „Keturašis biralinis pusvagonis“; Johno Smitho „Būti Johnu Smithu“ Kauno bienalėje; Andriaus Arutiunian „Baigties trauka“ Kauno bienalę lydėjusioje parodoje ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Tekstai: Pauliaus Andriuškevičiaus, Birutės Pankūnaitės ir Monikos Valatkaitės apžvalgos. 

Leidiniai: Arūnas Sverdiolas, „Dirbinio rastis ir tvermė“, „Escape As a Journal“ (sudarė Edvardas Šumila).

Paulina Pukytė

Labiausiai įsiminusios 2025 m. parodos:

1. Islandų menininko Ragnaro Kjartanssono videokūrinys „Bliss“ („Palaima“, 2020) – dvylika valandų trukusio operos daininink(i)ų ir klasikinės muzikos orkestro ištvermės performanso vaizdo įrašas, demonstruotas Sapiegų rūmuose kasdien realiu laiku po 12 valandų per dieną. Gaila, kad šio įstabaus kūrinio rodymas Vilniuje truko tik 6 dienas.

2. Jaunosios kartos menininkų paroda „Miražas“ buvusiame Vilniaus finansų ir kredito kolegijos pastate, Naugarduko g. 5.

3. Laba Nebula (Kristina Švenčionytė ir Artūras Ustinovas) paroda „Aftershock“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje.

Emilija Vanagaitė

Personalinė paroda: Kristijonas Žungaila „Šurfas“ (Pamėnkalnio galerija, Vilnius).

Grupinės parodos: „Begalinis pulsas“ (kuratorė Milda Dainovskytė, Vila Auska ir Antano Mončio namai-muziejus, Palanga) bei „Atbuli griaučiai“ (kuratoriai Edgaras Gerasimovičius ir Post Brothers, Sapiegų rūmai, Vilnius).

Šviežuma: Pirmoji Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“ (kuratorius Valentinas Klimašauskas, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Klaipėda).

Už Lietuvos ribų: „Electric dreams: Art and Technology Before the Internet“ (kuratoriai Val Ravaglia ir Odessa Warren, „Tate Modern“, Londonas).

Tiesa ir tokia, kad šiais metais per daug savęs neapkroviau vizualiojo meno įvykiais, mieliau ėjau į koncertus, tad žengsiu į kitą raišką – Koncertas: Michael Gordon „Travel Guide to Nicaragua“ (choras „Jauna muzika“, violončelininkas Gleb Pyšniak, Šv. Kotrynos bažnyčia).

Svarbiausia: kultūros žmonių staigus mobilizavimasis spalio mėnesį, kai drauge po rugsėjo saule susirinkome Simono Daukanto aikštėje ir tuo anaiptol niekas nesibaigė. Ši mobilizacija, nors ir ne be klaidų (kurios neišvengiamos, kai viskas vyksta taip staigiai), šiomis dienomis tapo pamatu atremiant kitas grėsmes. Gražu, ką gali sukurti impulsas, net jei gimęs iš baimės.