Indivizijos – kultūros veiksniai ir tariniai

Vakarais vietoje mėgstamų serialų peržiūrėjau „Indivizijų“ laidas. Ne, aš jau daug metų neturiu televizoriaus, viską žiūriu mediatekoje arba „YouTube“ kanaluose. Klausausi Karolio Kaupinio pokalbio su „Indivizijų“ vedėja menotyrininke Monika Kalinauskaite. Visai netoli, miesto gelmėje, dega laužai, o juos apsupusi protestuotojų minia. „Indivizijų“ laidoje kalba Kaupinis, galbūt netrukus jam vėl teks lipti į tribūną ir kalbėti, kalbėti iki užkimimo. Jis kalba apie meno tikslus, kurie nėra propaganda ir vargas valstybei, kai menininkams tenka traukti savo darbo įrankius valstybės gynybai.

Žinoma, „Indivizijų“ laidose kalba ne tik Kaupinis. Todėl aš jas klausau, kai negaliu žiūrėti – eidama į parduotuvę, autobuse, virdama košę. Šios laidos nepristato įvairių kultūros žmonių, nerodo jų pasiekimų, nors pašnekovai yra ryškios savo srities žvaigždės. Studijos svečias ir jį kalbinanti menotyrininkė Kalinauskaitė sėdi vienas prieš kitą ant paprastų kėdžių, fonas – minimalistinis, ekspresijos suteikia tik teatrinis apšvietimas. Žodžiu – nieko nereikalingo, net įspūdingos biografijos ir portfolio patraukti į šoną, lieka tik pokalbiai. Konstruktyvūs, švarūs, be nereikalingų juokelių, lyg tvirtai sukalti tekstai. Nes šie žmonės turi ką pasakyti. Nes jie tiksliai formuluoja mintis.

Klausausi, ką apie mūsų šiuolaikinio meno procesus, išsprogusius įvairiomis formomis po nepriklausomybės atkūrimo, kalba Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Pastebėjimas, kad tokie meno reiškiniai pasirodė anksčiau nei 1990 metais, neatrodo kaip naujiena, tačiau Anykščių hepeningų festivalio, Algirdo Šeškaus, „Post Ars“ kūrybos priminimas leidžia klausytojui susidaryti kitą meno procesų vaizdą, nebrėžiant dirbtinės, viena data pagrįstos ribos, nes, kaip žinome, nepriklausomybė irgi atsirado ne staiga. Jablonskienė kalba apie menininkų dialogus su galia ir jos skleidimosi arealu, apie paskutinį XX a. dešimtmetį ir XXI a. pradžią kaip utopinės galvosenos laiką, kai manyta, kad galios mechanizmai, spaudimas menininkui yra susijęs tik su totalitarine valstybe. Kodėl šis prieš keletą mėnesių vykęs pokalbis dabar skamba taip aktualiai?

Ne, laida niekada nepretendavo tapti protesto manifestu – protestu tapo pati kultūra. Dažnas jos srityje dirbantis intelektualas buvo paniręs į asmeninius mūšius ir apie visa tai pasakojo dialoguose su vedėja. Agnė Bagdžiūnaitė kaip tik priminė, kad vis dar neužtektinai kalbame apie antikolonialistines kovas ir vis dar mokomės dailės ar tiesiog istorijos, sukurtos pagal privilegijuotų žmonių grupės pasakojimą, dažniausiai vyrų šviesia oda. Ji kalba apie švietimą ir Vakarų Europos kanoną, apie marginalizuotus ir nuskriaustus, homofobiją, o kažkur toli, miesto gelmėse, gaudžia Rūtos Meilutytės atlikta Eurikos Masytės daina „Laisvė“.

Vilius Vaitiekūnas paprastai ir žmogiškai pasakoja apie atsitiktinumus ir apsisprendimus, po kurių jis įkūrė Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdves „Akee“ ir mažoje gyvenvietėje Pakruojo rajone pradėjo populiarinti kultūrines veiklas. Mes visuomet tikimės, kad taip paprastai bus suburtos vietinės bendruomenės, bet „Akee“ kviečia įsižiūrėti į kintančias užmiesčio teritorijas, gyvenimo ritmą ir tempą, kūrybos vietą dirbamuose kraštovaizdžiuose.

Aušra Trakšelytė taip pat įrengusi kultūros tašką – galeriją „Apiece“, mažą stiklinį pastatėlį Vilniuje, M.K. Čiurlionio gatvės pradžioje. Tokios galerijos atsiradimo galimybes studijos viešnia sieja su pakitusiomis (sutvarkytomis) miesto erdvėmis ir su paskutinį XX a. dešimtmetį veikusia kuratorių karta, organizavusia viešosiose erdvėse daugelį projektų, tokių kaip „Identifikacija“, kai meno kūriniai eksponuoti Vilniaus troleibusuose (1996, kuratoriai Rokas Dovydėnas, Kostas Bogdanas, Laima Kreivytė, Antanas Zabielavičius), ar trečioji Soroso šiuolaikinio meno centro paroda „Kasdienybės kalba“ (1996, kuratorius Algis Lankelis).

Peržiūrėjus kelias laidas matyti, kad svečiai parinkti tikrai gerai – temos nesikartoja, Kalinauskaitė ir pašnekovai geba jas stebuklingai suaktualinti, net mokyklinių vadovėlių ir vis labiau stabarėjančios švietimo sistemos nudrengtas Renesansas profesorės Aleksandros Aleksandravičiūtės pasakojime vėl nušvinta gyvybe. Garsusis filosofas Kristupas Sabolius pasakoja apie vaizduotę. Ar mes galime nuspėti, ką jis šį kartą ištrauks iš savo žinių saugyklų? Žinoma, ne, jis tiek savo akademinėje, tiek filosofijos populiarinimo veikloje ar bendradarbiaudamas su menininkais kaskart atveria naujus mąstymo būdus, suvokimo galimybes, temas, kuria žaismingus pasakojimus.

Bet iš esmės laidos pašnekovų temos nėra tokios žaismingos, su Vitalija Jasaite (galerija „Atletika“ ir žurnalas „Echo gone wrong“) pokalbis pasisuka į kultūros žmonių bei menininkų darbo pusę, tiksliau – darbo valandas, kurios nematomos, skirtos parodai organizuoti ar žurnalui parengti, apie šio darbo žavesį ir sunkumą. Mes žinome apie tas nesibaigiančias darbo valandas, parodų eksponavimo vargą, tad pamačiusi feisbuko komentarus, kuriuose moterytės, profilyje vietoje veido įsidėjusios gėles, grubiausiais žodžiais kultūros žmones vadina tinginiais ir ragina eiti dirbti, vis noriu joms pasiūlyti panešioti paveikslus, kasdien padirbėti valandų valandas prie baleto šuolių ar kalti akmenį. Nes tai labai sunkūs darbai. Aš nežinau, kas tų žmonių galvose, tad belieka tikėtis, kad tokios laidos kažką keičia.

Negaliu nepaminėti ir savo kolegės menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės, kuri atstovauja dar vienai svarbiai profesijai – meno kritikai. Ji yra ir daugelio reikšmingų Lietuvos parodų kuratorė, o šiais metais Meno kritikos apdovanojimų komisija paminėjo ją kaip meno kritikos vėliavnešę ne tik konkrečiame tekste, bet ir daugybę metų dirbant kultūros leidinio redaktore. Aš nekartosiu, apie ką ji kalbėjosi su Kalinauskaite, nes atpasakoti laidas yra bergždžias darbas, panašiai kaip bandymas trumpai pateikti įvairių straipsnių rinkinį. Belieka tik vilioti pavardėmis, temomis ir pridėti, kad nesu abejinga ir „Indivizijų“ vizualiajai pusei – švari minimalistinė forma yra lyg skandinaviškas dizainas, lyg nurimusi jūra, kurios gelmę mes jaučiame.

Liūdna, kad dabar jūros ar M.K. Čiurlionio „Jūros“ paminėjimai reiškia ne tik gamtą ar muziką, bet ir protestus. Nors gal visai negaila – laidų turinys dėl šiandienos politinės konfrontacijos tampa tik ryškesnis ir aktualesnis. Nes tiek menas ir „Indivizijų“ pašnekovai iš įvairiausių kultūros sričių, tiek protestai yra pilni energijos, jie padeda kurti gyvenimą, skleisti šilumą, kaip laužai Vilniaus gelmėje.

„Indivizijos“ – kintančio formato laida, su skirtingais menotyrininkais kuriama nuo 2020 m., pelniusi specialų paminėjimą pirmuose Meno kritikos apdovanojimuose. Laidos režisierius Modestas Endriuška, prodiuserė Daiva Bilinskienė.