Dulkės kaip simbolio reikšmė manyje įsirėžusi kaip verkiančios bejėgystės išraiškos reikšmė. Jobo knygoje šis taria: „Kodėl neatleidi mano nusižengimo / ir nepanaikini mano kaltės? / Juk netrukus gulėsiu dulkėse, / manęs ieškosi, bet manęs nebebus.“ Parodos „dulkių sukilimas“ (kurator* Nunilo Rumbutis, Marijonas Verbel, Viltė Barbora Vilūnaitė) pavadinimas pirmiausia mane veda į nuojautą, kad dulkės – muziejaus darbuotojai, o sukilimas – ši paroda. Tik negaliu atsiplėšti nuo dulkės kaip bejėgystės materializacijos sampratos. Gal tai buvo testas – su kuo simboliškai tapatini dulkę, tuo ir pavirsi?
Iš esmės paroda kvėpuoja jaunųjų menininkų mintimis ir darbais. Savo profesiniame kelyje kalbėti reikia kuo anksčiau, nes kuo ilgiau jame esi, tuo artimesnis su juo tampi ir tuo sunkiau darosi drąsiai į akis rėžti kritiką, kad ir kaip banalu ir nuspėjama tai būtų. Dievas mato, norėčiau sugrįžti į aštrialiežuvę save, kai vos pradėjau rašyti, nieko nepažinojau, žinojau tik tai, kas man atrodė teisinga ir moraliai būtina išsakyti. Dabar visur matau povandenines sroves, nors kovoti ir su šiuo matymu stengiuosi – nebebus taip, kaip buvo.
Ši paroda man tapo akstinu apskritai apmąstyti problemą, neretai iškylančią tiems, kurie gyvena meno lauke. Taip, retas atvejis, kad tik jame dirbtum, – šis laukas turi panašumų į kultą. Juk laisvadieniais einame į parodas, darbo metu sėdime muziejuose, grįžę iš muziejų rašome kritikos straipsnius, atėjus pavasariui įsižiūrim kokį menotyrininką ar menininką, su jais kuždamės ne meilės žodžiais, o kalbamės apie tą patį meną – jo grožį ar problemas. Kai pabandome atsidurti kokiame kitame rate, pasijuntame nesuprasti ir grįžtame į sau pažįstamą bei mus atpažįstančią bažnyčią. Kartais man atrodo, kad vienintelis dienos metas, nesusijęs su menu ir jo klausimais, – kai miegu, o jei pasiseka – sapnuoju ir ryte dar pamenu tą kitą pasaulį, kuriame tos sistemos ir meno nėra. Sapnuose dulkių nepastebėjau, o realiame pasaulyje joks paviršius nėra pakankamai šventas, kad nuo jų būtų apsaugotas. Ir mintimis vis grįžtu prie 2022 m. žurnale „Šauksmas“ išspausdinto Indrės Urbelytės teksto „Dingti per 60 sekundžių“: „Bėda ta, kad menai ir kultūra suvokiami kaip vadinamųjų pašaukimo profesijų dalis, greta mokytojų, kunigų, gydytojų (nors pastarieji šios etiketės po truputį atsikrato) ir kitų. Šiame pasiaukojančio idealizmo pasakojime dažnai pamirštame, kad tai yra darbas. Galbūt daliai – tik darbas. Problema kyla, kai idealizmas ir pasiaukojimas tampa nerašyta humanitarinio ir kultūrinio darbo etikos norma, o bedieviškus samprotavimus apie profesinio ir asmeninio gyvenimo balansą išgirdę pašauktieji – jau pasiaukoję ir įtikėję to prasmingumu – pradeda purkštauti ant tokią darbo etiką kvestionuojančių kolegų.“[1]
Nežinau, ar paroda taip kalba ir žmogui, kuris nedirbęs muziejinėje aplinkoje, ar tik aš girdžiu aidus viso to, nes esu to dalis, bet šioje parodoje atskleidžiama ir muziejinio darbo spektro platybė. Esu pastebėjusi: kai žmonėms pasakai, jog dirbi muziejuje, jiems dažnai atrodo, kad tiesiog sėdi ekspozicinėje salėje, skaitai knygą ar sprendi kryžiažodį, kartais kam nors ką atsakai, blogiausiu atveju – paprašai neliesti kūrinių. Tačiau ir pati suglumstu, kai noriu papasakoti apie tai, kas slepiasi po žodžiu „menotyrininkė“, parašyto mano vizitinėje kortelėje, kiek daug veiklų įgalina ir įgūdžių reikalauja mano darbas, kiek daug teko išmokti tiesiog atsirandant situacijose, o dabar – tobulinti. Man patinka kitoniškumas, kai vieną dieną išties gali valyti dulkes nuo paveikslų rėmų saugyklose, kitą pasakoti apie savo kuruotą parodą autoritetais laikomiems profesoriams, trečią – visą dieną skaityti knygas tema, kuri svarbi formuojant kolekciją, o ketvirtą – vesti pamoką vienuoliktokams ir matyti jų paaugliškose akyse nuoširdų susidomėjimą tuo, kuo su jais daliniesi.
Pastaruosius ketverius metus dirbu privačiame muziejuje, prieš tai yra tekę darbuotis kitame privačiame fonde bei būti tuo, ką aplinkiniai (ypač menininkai) kiek pašiepiamai mėgsta vadinti galerina, tačiau ir man ryšku, kad „praskleidus sukauptų darbų ir patirčių rinktines, nuo institucinių ir asmeninių archyvų su rūpesčiu nupučiamos dulkės“, tų dulkių sluoksnis dar nupučiamas, dar pasiduodantis švelniam oro gūsiui, o ne susivėlęs į oro nepakeliamus gumulus ir jėgos pašalinimui reikalaujančius sluoksnius. Ir tai gerai – palaikyti švarą yra gerai, kuo dažniau tuo geriau, taip nebus prieita prie netvarkos.
Tiesa, kad darbas su vizualiuoju menu yra nelyg Damoklo kardas – stiprių kontrastų, susilydančių į vieną nebūtinai patvarų lydinį, pasaulis. Nuolat supami grožio, lydėdami garbius svečius po parodas, jaučiamės lyg įgalioti gyventi tą prašmatnų gyvenimą, kol mintys apie galimybę pasiimti padorią paskolą, išpildysiančią tavo visai buitiškas ir visai nemeniškas svajones, kankina tik kartais. Bet kankina, o tu kasdien esi akis į akį su tavo metinį atlyginimą dešimt kartų pranokstančiomis vertybėmis ir per tą grožį visa užmiršti. Tam tikras anestetikas. Estetikas!
Paroda neturi rėksmingo balso, jos kūriniai atitinka ir dulkės charakteristiką – vos pastebimą, bet nuolat esančią. Man, kaip didžiai lipniųjų lapelių mėgėjai ir netgi savotiškai jų kolekcininkei, prie širdies limpa Monikos Pakerytės kūrinys. Žinoma, jis aiškus, artimas ir atpažįstamas – iliustruojantis niekad nesibaigiantį darbą visiškai neišaukštinta, nekonceptualizuota ir neestetiška forma. Menininkė Aistė Marija Stankevičiūtė batų tepalu nutepa „Atletikos“ sieną. „Darbo vieta vaiduoklių miesto centre“ man pačiai primena apie įprotį darbe lipant laiptais, pamačius batų nuteptą briauną, ją automatiškai pavalyti, sunaikinti lankytojo žymę, kad kitam ji netyčia neužgautų akies. Neda Rimaitė parodoje kūriniu „Kaimynai“ primena apie kiek nesveiką aplinką, prie kurios tenka prisitaikyti lankantis atidarymuose, – cigarečių pakelius glėbiančiais plonais celofaninės plėvelės sluoksniais ji šmėkliškai išburia atidarymų prievolę: nuolatinę būtinybę socializuotis, idant būtum šiuolaikinio meno lauko dalimi. Juk ne kiekvienas apdovanotas charizma ir pasitikėjimu savimi, tam į pagalbą atsliuogia viena, antra, trečia taurė neaiškaus vyno (alkoholis – socialinis lubrikantas, pasakytų mano geriausia draugė). Ir štai gal jau kažkas svarbus kitą kartą atsimins tavo veidą, o gal dar pakvies į atidarymo after party ir jo metu pažadės kokį darbelį, galimybę, kuriuos nebūtinai ryt prisimins, bet tai įžiebs tau viltį, tuo sotus kurį laiką pabūsi.
Tinkamai parodos pavadinimas pateiktas iš mažosios raidės. Man atrodo, taip neretai ir jaučiasi tie, kurie iš tiesų leidžia parodoms gimti ir rūpinasi jų gyvenimu po gimimo. Dulkės atsiradimas pavadinime yra taiklus ir visa uzurpuojantis pasirinkimas, tokia kone triviali detalė, erzinanti buityje, tačiau žadinanti vaizduotę poetikoje. Šis nereikšmingos dalelės simbolikos ir poveikio dvilypumas apima visa, apie ką ir pradeda pokalbį paroda, paroda ne apie parodas, bet apie tuos, kurie parodo.
Paroda veikė iki kovo 14 d.
Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)
[1] Indrė Urbelytė „Dingti per 60 sekundžių“, in: Šauksmas, p. 39–40, Nr. 2. 2022
