Su Jurga Šarapova susipažinome dirbdamos Vilniaus dailės akademijos (VDA) muziejuje. Nuo tada mūsų pokalbiai tarsi neturi pradžios ir pabaigos, mintys greitai susipina, šuoliuojame nuo buities iki diskusijų apie parodas, ir taip pirmyn atgal. O šis daug temų aprėpęs pokalbis vyko paskutinėmis 2025 m. spalio dienomis, kai Jurgos diplominis darbas dar kabėjo VDA muziejaus archyvuose, mūsų užnugary. Šnekėjomės apie įvairius veikėjus ir ilgus metus trunkančias istorijas. Atrodo, kad tai, kas virto šiuo tekstu, susideda dešimties vis nutrūkstančių pokalbių fragmentų. Dalis mūsų pašnekesių nugulė kampuose ir tapo tuo, ką per metus kartu su kolegomis išplėtojome į parodą „dulkių sukilimas“ (kuratoriai Nunilo Rumbutis, Marijonas Verbel, Viltė Barbora Vilūnaitė). Dabar Jurgos darbas, sukurtas daugiau nei prieš trisdešimt metų, eksponuojamas galerijoje „Atletika“, parodoje, tyrinėjančioje menininkų, taip pat dirbančių meno institucijose, patirtis.
Jūsų diplominis darbas „Peizažas“ sukurtas 1990 metais. Man įdomu, ar šis laikotarpis kaip nors paveikė šį darbą ir jo sukūrimą.
Nepaveikė.
Jis labai tvirtas. Kokia buvo mintis, nuo kurios viskas prasidėjo? Ar šis darbas – peizažo temos dailėje interpretacija?
Kai baigiau studijas Tekstilės katedroje, mes mokydavomės penkerius metus. Pirmiausia studijavau drabužių modeliavimą, tada perstojau į Tekstilės katedrą. Tuo metu katedrose, priskiriamose taikomajam menui, buvo galima ramiausiai kurti abstrakcijas. Pavyzdžiui, kai reikėjo sukurti užuolaidą Spalio perversmo jubiliejui, galėjome tai daryti visiškai abstrakčiai, pridėti tik skaičius. Mums nebuvo kaip Tapybos katedroje to primesto ideologinio košmaro, našta buvo gerokai lengvesnė. Mus ruošė fabrikams, fabrikų staklėms, buvo laisvė, manyta, kad stojo neįdomūs žmonės, nes jie ketino dirbti fabrike. O kadangi nebuvome tekstilės pramonės šalis, Lietuvoje buvo labai mažai darbo vietų. Dėl šių priežasčių galėjai būti „paplaukęs“. Jei dėstytojai matė, kad nori kurti kažką savo, nepjaudavo kaip kitose katedrose.
Vadovauti diplominiam darbui pasirinkau Joną Stankevičių. Dėl savo erdvios natūros man jis buvo tikras pedagogas, kitiems – gal ne. Man nereikėjo, kad dar kažkas kitas šnekėtų, bet aš suprasdavau, ką jis sako. Aš tiesiog dariau, o jis mane labai palaikė, man padėjo ir tikėjo šiuo mano projektu. Norėjau daryti ką nors kitokio, bet kai dirbu, atrodo, kiekvienam projektui reikia intensyvaus trejų metų darbo, su tikromis darbo valandomis, o ne kurti vieną valandą, po to pasineriant į kūrybines kančias. Šiam projektui irgi trūko laiko, gal dar dvejų metų, tad „Peizažas“ – tik schema, bet jau yra idėja.
Taigi šis jūsų darbas – tarsi idėjos eskizas?
Taip, sumanymas. Bet aš taip ir dirbu. Kadangi užsakymai neegzistuoja, užtruktų 10 metų, kol darbą sukurčiau taip, kaip įsivaizduoju. O paskui kur – į šiukšlių dėžę?
Visas kursas susirado savo diplominiams darbams užsakovus. Dabar suprantu, kad aš buvau kažkoks velnias, net neieškojau užsakovo, o ir pažįstamų neturėjau. Kaip galėjau daryti užsakymą? Kažkokia merga, sakanti „davai, aš jums gobeleną sukursiu“... Kiti darė savo darbus Muzikos ir teatro akademijai, kiti dar kažkam. Visos rado užsakovų, o aš – ne. Stankevičius taip suderino, kad Dailės akademija buvo mano užsakovas, ir mano darbas ne tik muziejui atiduotas, bet ir yra akademijos nuosavybė. Jis tikrai padarė kūlvirstį – didesnės erdvės diplominiam darbui gauti kaip ir negalėjai.
Tai gražiai sužaidžia su pačia abstrakcija. Man kyla klausimas, kiek buvo galvojama apie tai, kokius meno kūrinius turėtų įsigyti akademija, kokius žmones ji turėtų palaikyti ir skatinti, kas turėtų atstovauti akademijai.
Akademija tikrai nieko neugdo, kaip ir poliklinika nieko negydo. Poliklinika rūpinasi poliklinika, akademija rūpinasi akademija, įstaigos neugdo ir neaugina, menininku būti neišmokys. Dirbu iš vaikiškumo: ne iš infantilumo, bet dėl to vidinio vaiko, kuris mano, kad visas pasaulis jo, nes tai yra žmogaus esmė – daryti. Ne tik tada, kai nori atstovauti kažkieno interesams: lyg sakytum „aš dabar tapysiu lozungus“ – ir aš net ne apie tarybinį meną kalbu, o apie visus tuos, kurie sako, kas šiuo metu aktualu ir kas ne.
„Peizažas“ man yra apie vaikystę: kai per Velykas būdavau kaime, stebėdavau, kaip tirpsta sniegas, kaip užliejamos pievos, kaip nuslūgsta upė, kaip ant medžių lieka kaboti žolės, lyg kokiose mangrovėse. Ir man tai pasaulio esmė. Kaip Inos Budrytės kūryboje – tu žiūri, ir atrodo, kad tuoj suprasi gyvenimo prasmę. Ir aš nuo vaikystės, atsimenu, stovėdavau ir žinodavau, kad šių momentų, kai žiūriu į tuos pagalius, į jų struktūras, niekad nepamiršiu.
Nemėgstu žodžio „struktūra“, nes jis primityvina tai, ką matome – būdą, erdvę, spalvą, vietą, bet tai neturi ribų. Kūrinyje turi būti kažkokia gyvybė, pasaulio būdas būti. Aš dėl to nepatenkinta savo darbo medžiagomis: vynioti tekstilę ant vielos – tai yra... (nusispjauna)
O kaip jūs tai norėjote daryti?
Aš dariau, kaip dariau. Tai buvo butaforija, yra išlikęs ir butaforiškumo jausmas. Tekstilė turi savo logiką ir biografiją, o aš jau tada žinojau, kad tai, ką darau, yra butaforija ir visiems ji patiks. Tai modernistinis stilius. Mano tėvas buvo tikrai labai geras skulptorius, ėjau jo pramintu keliu. Manęs klausė, kodėl tokių darbų daugiau nepadariau. Bet man buvo nebeįdomu – čia mano tėvo kelias, jis mirė 45-erių. Negi būčiau stovėjusi ir kūrusi šalia tą patį? Kažkam tai labai faina, nes jiems reikia saugumo. O man saugumo nereikia. Jei nenori pardavinėti – tu saugus, jei nori pardavinėti – nesaugus.
Nustebau, kad kūrinio dalims transportuoti į tekstilės trienalę Lodzėje buvo sukurtos specialios dėžės.
Man patinka, kai kolegos iš kitų sričių klausia, iš kur aš atsiradau. O esmė ta, kad aš jau 1992 m. eksponavau savo darbus, mane Lietuvos dailininkų sąjunga išrinko atstovauti Lietuvai Lodzės tekstilės trienalėje. Aišku, už savo pinigus, reikėjo samdyti sunkvežimį, nešti keturių metrų ilgio darbą, kurį vos pakelia keturi žmonės. O tu esi merga, ką tik baigusi Dailės akademiją, – „atstovauk Lietuvai“, „mokėk už sunkvežimį ir fanerines dėžes“.
Tose fanerinėse dėžėse mano darbas kabojo, nes jo dalys nėra pastatomos. Reikėjo nežmoniškų pinigų. Visą gyvenimą darai nuostolį sau ir savo realybei, kurioje vis dar lenktyniauji su aplinkiniais, šalia kurių jautiesi lyg ubagas.
Darbas buvo nuvežtas į Lodzę, bet jo priekinė dalis buvo neteisingai pakabinta. Vis tiek gana juokingai ten atrodė. Kai jis grįžo į akademiją, jau buvo dėžėse, po balkonais, ir gulėjo, kol jį pastatė „Titanike“. Man žmonės pradėjo sakyti, kad mano darbas ten kabo, o aš nereaguoju ir jaučiuosi nematoma Lietuvoje. Bet jis ten buvo pakabintas man nepranešus. Jis kabojo tol, kol nukrito iš antro aukšto. Nors ir atrodė, kad niekam nepatinka, jog jis ten yra.
Niekam jis nepatiko, bet kažkas vis tiek nusprendė, kad kabės?
Taip, architektai. Man labai patinka architektūra. Jis architektūroje tinka. Taip jau buvo, kad mano tėvas dirbo su architektais, mano vyras buvo architektas, žiūrėjau į visokias iš kitų šalių parvežtas architektūros knygas, ir tie brėžiniai bei nuotraukos padarė įtaką mąstymui, leido sukurti „Peizažą“.
Įdomu, kad kūrinys atitenka institucijai, pritaikomas prie architektūros, keliauja iš rankų į rankas ir iš esmės nuo pat sukūrimo jums nebepriklauso. Bet kai jis keliauja į parodas, jūs vėl patampate jo sergėtoja ir finansiškai už viską esate atsakinga. Manau, kad ši istorija tam tikra forma kartojasi nuo devyniasdešimtinių iki dabar, kai menininkai ateina į parodas, patys viską daro ir negauna pakankamo arba jokio užmokesčio.
Tai vienintelė niša, kurioje pinigai nevaldo, nes pinigai nėra maitinanti energija. Jie kaip auglys, sakantis, ką daryti, nors pinigai turėtų funkcionuoti kaip kraujotaka. Kai pinigai atsiranda iš mecenatų, kurie tavim pasitiki, jie gali auginti ir skatinti menininkus. O dabar pinigai ateina ir aiškina, ką tu turi daryti.
Kai šį savo darbą vežiau į Lodzę, abu kartu jį turėjau atsiimti muitinėje ir ten sulaukiau klausimo, kiek uždirbau. Atsakiau, kad išleidau. Muitinės darbuotojai manęs reikalavo sumokėti dalį sumos, kuria darbas įvertintas, nes galėjo suvokti tik prekybą. O aš stoviu su savo vaiku ir sakau muitinės direktoriui: „Pasilikit sau tą darbą – ten tiesiog vielų krūva jūsų akims. Dėžėse vielutės, man reikia vaiką migdyti, gal galit mane į kalėjimą nuvesti.“ Taip atgavau savo kūrinį iš muitinės. Tau grasina kalėjimu, o tu atstovauji naujai atkurtai Lietuvai. Rodžiau kataloguose, kad ne Leniną vežėm į Lodzę.
Per mūsų pokalbius, kai dirbau VDA muziejuje, supratau, kad jūs visada pasakote savo nuomonę ir poziciją, bet atrodo, jog tai pozicija, prie kurios dar didelė dalis dirbančiųjų kultūros srityje nepriėjo. Turiu omenyje to lietuviško susimažinimo, susimulkinimo vengimą.
Tai pasirinkimas. Šitas kelias ne kiekvienam – gali atsirasti nuoskaudų, kuriomis pradedi gyventi. Tegul institucijos rūpinasi institucijomis.
Esame prie VDA fondų, „Titanike“, kur dirbate. Norėjau paklausti apie ekspozicijų konsultanto pareigas. Tai tarsi nuvertintas darbas. Prisimenu, kiek visiems padėjote per studentų baigiamųjų darbų parodą.
O kiek darbų, kurių nesupranta, vandalizuoja lankytojai! Tada tampi sergėtoju ir solidarizuojiesi su menininkais bei jų kūriniais.
Ekspozicijų konsultantai atstovauja institucijos vertybėms ir kuria pirmą įvaizdį, pirmą santykį su lankytoju. Įdomu, kaip esate vertinama pačios institucijos viduje. Nebūtinai darbovietėje, bet plačiau: kaip jus vertina visas meno laukas, menininkai, atvykstantys čia eksponuotis? Žinau, kad turėjote įvairių patirčių. Kaip manot, ar yra bendras supratimas ir solidarumas?
Su menininkais taip, yra. Man labai lengva, aš dabar Deleuze paskaičiau: pasirodo, reikia turėti kuo daugiau ego arba išvis jo neturėti. Aš esu čia, bet ne kaip menininkė, o prie manęs prieina kaip prie menininkės, sako „man tu tekstilininkė“. Manęs čia nėra, aš esu sargas. Esu tarpininkė tarp dailininko ir žiūrovo.
Jūs taip atsakingai žiūrite į savo darbą ir parodas. Nežinau, ar dažnai ekspozicijų konsultantai yra pasiruošę papasakoti apie kiekvieną darbą. Jūs skleidžiate tokį rūpestingumą, kokį nebūtinai galima patirti visose institucijose. Tas rūpestingumas ir padaro institucijas prieinamas lankytojui.
Mane nustebino, kad mažai kas žino, kas yra „Titanikas“. Ateina lankytojai iš visiškai kitos srities ir nori gyventi menu, domėtis, jiems šis laukas patrauklus ir prieinamas, bet jie drovisi paklausti, jaučia gėdą. Aš imu tokius už rankos ir mes einame kartu žiūrėti, ką čia matome, ateiname į tą nulinę poziciją ir žiūrime kartu parodą.
Siekis yra susišnekėti. To negalima pasiekti agresyvumu ar perdėtu aiškinimu.
Žmogus auga į visas puses ir gera matyt, kaip nuolatiniai lankytojai darosi savarankiški, keičiasi jų žvilgsnis į meną. Jie daro didžiulę pažangą. O ateina ir tokių, kurie viską griebia ir žemina. Bet ir su jais randu bendrą kalbą: pradedame kalbėti apie kūrinių piniginę vertę, ir kartais tai būna labai įdomu. Aš noriu įtraukti lankytojus, kad ir man pačiai būtų įdomiau dirbti.
Užsiimate tokia lengva psichologija. Kada pradėjote čia dirbti?
Prieš penkerius metus, po kovido pandemijos. Vidas Poškus mane pamatė tarp dulkių prie granito blokų, kur dirbau pas vieną menininką, ir paklausė, ar noriu darbo. Niekada nebūčiau išdrįsusi pasisiūlyti dirbti čia pati. Nemaniau, kad turiu tam tinkamą įvaizdį. Menininkas sunaudoja save visą ir nebeturi fasado. Neturėjau net drabužių, kad sėdėčiau kažkur taip viešai.
Čia pirmas jūsų darbas, kai esate viešai matoma? Tarsi naujas gyvenimo etapas?
Kiekviena paroda būna kaip naujas gyvenimo etapas. Pamatai kuratorius, menininkus. Aš ateinu, kai paroda jau instaliuota, ir tada tas dailininkas nežino, kas aš. Parodoje turi būti nulis, dabar mokausi būti nuliu. Žmogus gauna erdvę ir jaučia hiperkontrolę, nes pagaliau turi galimybę organizuoti ją, kaip nori pats. O po to ten sėdi kažkoks menininkas, kuris irgi dirba su erdve. Ir sunku patikėti, kad jo erdvėje yra kitas.
Ar jus paveikia parodos, kuriose dirbate?
Aš stengiuosi linksmintis. Kartais jaučiu naštą, esu prislėgta, jei paroda negatyvi. Pradedu paišyti, bet tada sulaukiu agresijos iš lankytojų, nes jie mano, kad aš nedirbu.
Į parodas visi einame lyg ir savo noru – ir darbuotojai, ir lankytojai. Kaip reaguojate į lankytojus, kurie ateina sava valia, bet neigiamai nusiteikę?
Provokatorių tikrai yra. Vidas, direktorius, man sako: „Jurga, auginkis skūrą.“ Bet stora skūra kenkia mano kūrybai, turiu būti beskūrė.
Baisiausia, kai atveda mokinius, ir vaikus atmuša nuo meno. Jiems liepia tvarkingai stovėti ir žiūrėti, o man – kalbėti. O aš sakau, kad jei kam neįdomu, gali eiti į holą, ir jie laimingi bėga. Nereikia vaikams brukti ir grūsti per daug. Ne viskas aktualu, kartais pradedu pasakoti iš savo perspektyvos. Visi prie meno supratimo ateina skirtingais keliais.
Vis pagalvoju, kad kiekvieną kartą, kai kalbame apie šį darbą, atsiranda naujų istorijų ir apsvarstymų.
Kažkam reikėtų parašyti apie tai daktaro disertaciją. Šiame darbe labai stipri drama. Aš pagūglinau, ką reiškia būti ekspozicijų konsultantu, o ten rašo, kaip pristatyti kūrinį kaip prekę. Bet čia ne tai. Mano tikslas nėra parduoti – mes turim tiesiog įleisti ir neatbaidyti.
Kaip jaučiatės, kad jūsų „Peizažas“ keliaus toliau, bus rodomas parodoje „dulkių sukilimas“?
Man nesvarbu. Kaip aš jį sulopiau, taip su juo ir atsisveikinau. Jis skirtas sunaikinti. Galėčiau miške palikti, bet ten žmonės sudraskys, nors žvėreliams jis, ko gero, labai patiktų.
Galėtų būti inkilų daugiabutis.
Vabalai, varnos, voverės rastų ką su juo daryti.
Atsisveikinate su savu kūriniu, kuris dėl tam tikrų aplinkybių vis tiek buvo suformuotas kitų, pakeistas.
Jis ne mano. Jam pasisekė, kad aš jį sutikau du kartus.
Paroda veikia iki kovo 14 d.
Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)
