Apie (absoliučią) meno įtrauką I

Permąstydama vizualiųjų menų tendencijas 2022-aisiais pamėginau prisiminti kai kurias specifines ekspozicijas ir kompleksiškus renginius apibūdinančių posakių prasmes. Atkreipiau dėmesį į tai, jog sparčiai daugėja vadinamųjų imersinių (angl. immersive), arba patyriminių, parodų. Ne tik todėl, kad kai kurie renginiai yra susiję su kultūrinėse ir kūrybinėse industrijose diegiamomis skaitmeninėmis technologijomis, bet ir dėl to, kad šiandien noriai apeliuojama į aplinkos – gamtos, žmogaus ar nežemiškų būtybių ir pan. – betarpiškos pajautos, visa apimančių sąsajų klausimus. Tipiškas neseniai perskaitytas renginio pri(si)statymo pavyzdys – projekto „Humans, non-humans, with and without humans“ anotacija, kurioje teigiama, jog „tai imersinė paroda apie bendrumą ir sąsajas, egzistuojančias gamtos struktūrose, apie tai, kokius santykius kuriame tarpusavyje bei su nežmogiškosiomis gyvybės formomis ir mus supančia aplinka“. Prisimindama ne vieną šiemetinių parodų anotaciją suvokiau, kad Lietuvoje (kaip ir bet kur kitur) greit plintantys terminai dažnai nieko pernelyg išskirtinio ir nereiškia. Vis dėlto jie mielai pasitelkiami kaip naujoviškumą indikuojantys ženklai.

Kalbant apie brangiai kainuojančias įrangas galima sakyti, kad 2022-aisiais didžiuosiuose pasaulio muziejuose pagausėjo komerciškai paklausių virtualiosios realybės įrankiais, hologramomis, LED ekranais etc. sukurptų imersinių ekspozicijų. Žinoma, ir tradiciškiausių parodų aplinka anksčiau ne sykį primindavo teatro sceną, tačiau kintančios technologijos, kaip ir sparčiai išpopuliarėję terminai, leidžia kalbėti apie naujai besiformuojančius reiškinius.

Įtraukusis menas šiandien apima patirtis tiek fiziniame pasaulyje, tiek ir ekrane, todėl griežtai skaidyti žmogiškų potyrių skalę į buvimą skirtingose terpėse ne visuomet tikslinga. Į „Gaidos“ festivalį ne pirmus metus atvykstantys garsūs elektroninės muzikos kūrėjai mielai naudoja įvairius lazerių spindulių, ekranų efektus. Lietuvos scenos, tame tarpe muzikos, mene kartais kuriamos garso kelionės, o keleiviais tampantiems žiūrovams siūlomos interaktyvių potyrių puokštės ar dalyvavimo nesceninėje aplinkoje – gamtinėje ar urbanistinėje scenografijoje – patirtys. Kitaip tariant, net ir mėginant apibūdinti imersines dailės parodas vien tam skirtose salėse, atmintin norom nenorom skverbiasi tai, kas ne sykį buvo išgyventa kitose srityse.

Dažnai sunkiai apibrėžiama tokio meno sklaida visose įmanomose realybėse neišvengiamai atspindi visų pirma jaunesnės kartos meno vartotojų lūkesčius bei konkrečių technologijų skatinamą elgesį. Šiuolaikinės rimtosios muzikos kūrinio premjera, kai gyvam atlikimui pritaikomas būtent „patyriminis“ apšvietimas, į telefoną parsisiunčiama programėlė, kuri leidžia konkrečiame Vilniaus taške per ekraną pamatyti animuotus šią fizinę erdvę papildančius juokingus audiovizualus, – kone viskas dabar kuria emociją, priklausomai nuo sprendimų galimybių. Šios, kaip minėta, plečiasi greičiau, nei spėjame apsidairyti. Net jei iš dėmesio lauko pašalinsime komercinių agentūrų tikrai ne pirmus metus siūlomus specialiųjų efektų – šviesos, kvapų, garso – produktus, teks pripažinti, kad ir nekomerciniame sektoriuje nūdienos koncertinės, teatrinės ar netgi terapinės patirtys apima daugybę papildomų segmentų, už kuriuos būna atsakingos tos pačios agentūros.

Kalbant ne tiek apie spontaniškus įspūdžius, kiek apie naująjį įtraukos diskursą, t.y. žodyną, į akis taip pat krinta specifiniai rinkodariniai dėmesio patraukimo būdai, koncentruoti reklaminių tekstų smūgiai, kartais net keliantys įtarimą, kad meno vartotojai iki šiol buvo beveik bejausmiai, bet štai dabar, ypač nuo 2022 m. pradžios, tie pojūčiai bei emocijos jau randasi (visai atsitiktinai pamatytas vieno teatrinio renginio pristatymo pavyzdys: „Projektas „InterAkcija 2022“ pristato eksperimentinį imersinio formato spektaklį, kuriam būdingas žiūrovų įtraukimas, netradicinėse erdvėse, įvairių pojūčių aktyvinimas“ (https://mkultura.lt/renginiai/spektaklis-pagal-v-sekspyra-vasarvydzio-nakties-sapnas-4/).

Dizainą ir naujųjų medijų agentūras bei studijas linksniuoju neatsitiktinai. Juk jei kalbame apie eksponavimo ypatumus, net ir tradiciniuose muziejuose katu su istoriniais artefaktais ar naujais kūriniais neišvengiamai dalyvauja ir aplinkos keliami pojūčiai. Savo ruožtu „komerciškumo“ ar bent jau brangaus produkto sąlyga taip pat, ko gero, būtų vienas esminių ingredientų mėginant nors minimaliai išsigryninti imersiškumo sąvoką (kad ir kaip žiūrėsim, įmantri įranga vis dar nemažai kainuoja). Žinia, prasmingas lankytojų, klausytojų ar žiūrovų patirtis galima sužadinti ir be išskirtinai didelių biudžetų, tačiau jokie išankstiniai receptai neegzistuoja (elementarus apšvietimo triukas ar vos juntamas skambesys gali sužadinti netikėtumo pojūtį, tačiau gali virsti ir viso labo pertekliniu erzinančiu dirgikliu).

Nors specialieji efektai kiek anksčiau įsigalėjo, kaip minėta, scenos menuose ar vietiniuose „šviesų festivalių“ formatuose, įtraukos technologijos ir diskursas šiandien pasiekė ir didžiųjų Lietuvos muziejų erdves. Pavyzdžiui, šių metų sausio ir vasario mėnesiais Vilniaus šviesų festivalis kvietė užsukti į MO muziejuje įrengtą instaliaciją „Core“, kurią, kaip skelbė pranešimas, derėjo ne tiek pamatyti, kiek „patirti“. Instaliacijos kūrėjai – meno studija „1024 architecture“ – pasiūlė muziejaus lankytojams „jutiminę ir vizualinę kelionę, kuri įgyvendina naują muzikinės erdvės transformavimo technologiją su dinamine tūrine šviesa“. Savotišką patyriminio dizaino produktą priminė ir šiemet Istorijų namuose šalia nuostabios istorinių fotografijų parodos „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ veikusi ir kamerinę ekspoziciją garsiniu fonu iš esmės užtvindžiusi tarpdisciplininio meno kūrėjų Linos Pranaitytės ir Urtės Pakers dueto (BIONICS) audiovizualinė instaliacija „uni.code“. Muziejinių šviesos dizaino instaliacijų, parodų skaitmeninių papildinių ar trumpalaikių prisijungimų prie virtualios patirties gausėja kone geometrine progresija, nors to paties, ko gero, negalima pasakyti apie renginių lankytojų nebiologinių potyrių stiprumą, juk prasmė vien iš technologijos negimsta.

Apskritai komercinės ir mažiau komercinės priemonės nuolat trikdo mėginant aiškintis, kas yra (grynasis) patyriminis menas, o kas vien tik (konkrečiai parodai projektuotas) dizainas. Riba tarp brangaus komercinio ir mažiau komercinio produkto slidi ir dėl to, kad ir IT kompanijos mums siūlo ne „prekes“, o vienokius ar kitokius potyrius. Šie kuriami tiek (tradiciniais?) lazeriais, tiek (vis dar naujumu dvelkiančiais) sumaniaisiais akiniais, jutikliais, interaktyviais ekranais. Kokybiškai ekspozicinei įrangai prireikia nemažo biudžeto, todėl techniniu požiūriu „pilnakraujų“ imersinių ekspozicijų šiandien drąsiai imasi, tarkime, didžiųjų institucijų koordinuojami Venecijos bienalių projektai. Žinoma, sąmatos galiausiai visuomet būna „per mažos“, tačiau primenu, kad iš principo bienalės programos užmojai vietiniame vizualiajame mene toli pralenkia „eilinių“ vietinių parodų technologinės įrangos galimybes. O pratęsiant svarstymus apie anotavimo tradiciją, ko gero, neatsitiktinai ir būsimojoje 18-oje Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovausiantis VDA projektas „Vaikų miško paviljonas“ internete taip pat pristatomas kaip „imersinė erdvinė instaliacija“.

Kai kalbama apie eksponavimo būdų įvairovę, verta nepamiršti ir to, kad patyriminės, arba imersinės, patirtys (šie terminai kol kas vartojami pramaišiui) neretai pagardinamos ir virtualiosios realybės (VR) akiniais.

Iki susitikimo metavisatoje?

Apibūdinant tai, kas pranoksta fizinę erdvę, pasitelkiami nauji terminai bei jų trumpiniai. Ir čia tenka kalbėti ne vien apie meno vartotojų fantaziją ar pačių kūrėjų įsivaizdavimus, bet ir matymą koreguojančią įrangą, jos parametrus. Pati sąvoka „virtualioji realybė“, panašiai kaip šiemet dažniau pradėtos reklamuoti papildyta, pridėtinė ar miksuota realybės (angliškai tokie dalykai kartais apibūdinami trumpiniais VR, AR, XR, MR), dažnai apibūdina specialias priemones, lęšius, planšetėje ar telefone pagal komandą sujungtus fizinės ir skaitmeninės realybės objektus, „neplokštuminius“ signalus. Tai, kad virtualaus skaitmeninio turinio sluoksniai, dengiantys realų neskaitmeninį pasaulį, kartais pavadinami skirtingais terminais, manau, nėra kokia ypatinga bėda (nors ne sykį mėginta aiškinti ir minėtų priemonių skirtumus, pvz., https://medium.com/@northof41/what-really-is-the-difference-between-ar-mr-vr-xr-35bed1da1a4e). IT kompanijos ar specifines trijų dimensijų patirtis gaminantys virtualybės bei naujų potyrių industrijos atstovai neretai ir patys skirtingai reklamuoja savo produktus (daug kas priklauso nuo akinių tipų ir jų sąsajų su aplinka).

Metavisatos sąvoka pastaruoju metu taip pat sukėlė nemažai painiavos, juk šis terminas užgriuvo mus it reklaminė bomba. Viskas prasidėjo nuo to, kai kompanija „Facebook“ 2021 m. spalio pabaigoje paskelbė, kad nuo šiol vadinsis „Meta“, o Markas Zuckerbergas patikino, jog naujas vardas kur kas geriau atspindės kompanijos (ir mūsų visų, kaip ištikimų vartotojų) įsitvirtinimą virtualiosios realybės platybėse (t.y. metavisatoje). Vis dar spėliojama, kada ir kokiose veiklose šis hipotetinis „susibėgimas metavisatoje“ pasiteisins: versle, žaidimų industrijoje? Daug aršios kritikos dėl savo agresyvios rinkodaros strategijos sulaukusi „Meta“ iš tiesų gana primityviais cukerbergiškais klipais aktyviai žadino visuomenės lūkesčius. Į „absoliučią“ virtualią patirtį buvo kviečiama panirti ant galvos užsimaukšlinus būtent „Meta“ siūlomą įrangą (tai, jog metavisatos sąvoka kilusi iš mokslinės fantastikos ir vartota jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje, iki šiol nebuvo plačiai žinomas faktas). Kompiuterinių žaidimų bendruomenėje išsikraustymas į metavisatą gal ir taps iš dalies aktualus (nors pernelyg daug patyrusių žaidėjų tuo abejoja), tačiau žvelgiant į pačios kompanijos politiką į akis krinta tai, kad keistose cukerbergiškose distopijose ne itin noriai dalyvauja net patys „Meta“ darbuotojai. Ir nors metavisatos lūkesčiai vis dar kurstomi, užtenka paminėti, kad iš principo specialiais akiniais sukuriama virtuali aplinka nebūtinai taps „Meta“ kuriamos metavisatos sinonimu.

Beje, tai, kas šiemet kai kuriose nedidelėse lietuviškose šiuolaikinio vaizduojamojo meno ekspozicijose buvo pristatoma kaip kelių erdvinių dimensijų „virtualiosios realybės patirtis“ (kalbu apie tuos nejaukos momentus, kai dėl patirties buvo siūloma ant savų nuolat nešiojamų akinių dėtis gana nepatogų gremėzdišką matymo prietaisą), nepasirodė itin įdomu. Tuos pačius abstrakčius vaizdus kur kas paprasčiau patyrusi būčiau ir dvimačiame ekrane, tačiau priemonės naujumas čia buvo visa esmė.

O kalbėdama apie patirties rezultatyvumą (šį žodį, žinoma, vartoju šiek tiek ironiškai) minėčiau pastangas plėsti auditoriją. Tarkim, vasario pradžioje Nacionalinė dailės galerija pakvietė lankytojus į naujo leidinio, muzikinio grojaraščio ir architekto Jono Žukausko kurto efemeriško skaitmeninio NDG statinio gido pristatymą. Pastarasis produktas institucijos įvardytas kaip „papildytos realybės projektas „Laimės žiburys“, sukurtas bendradarbiaujant su įmonės „Gluk Media“ komanda“. Į išmaniuosius įrenginius parsisiuntusių programėlę lankytojų judėjimą fizinėje erdvėje papildė interaktyvus scenarijus ekrane. Jame galima išvysti ankstesnio Revoliucijos muziejaus objektus ir aplinką, palyginti istorinio ir dabartinio interjerų fragmentus. „Laimės žiburį“ per pristatymą išmėginau be programėlės (ji tuo metu dar neveikė), todėl smalsu, ar produktas ilgainiui pasiteisino ir ar šiuo metu jis noriai naudojamas NDG lankytojų.

B.d.