Brangūs Didieji Vardai
Apskritai techninė „realybės ištampymo“ patirtis vaizduojamojo meno srityje vis dar neprilygsta Lietuvoje reklamuojamai virtualiajai kino realybei – visų pirma komerciškai pasiteisinusiam (o kaipgi kitaip) režisierės Kristinos Buožytės kartu su kitų kūrėjų komanda ne pirmus metus reklamuojamam filmui „Angelų takais“. Šį 2018 m. Venecijos kino festivalio Virtualiosios realybės programoje pirmą sykį pristatytą kūrinį pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą norėčiau minėti būtent muziejų, o ne kino kontekste. Mat impresionistų ar XX a. pradžios didžiųjų modernizmo vardų kūrybos virsmas įspūdingų skaitmeninių srautų upėmis – neatsitiktinis reiškinys. Klasikinio modernizmo, simbolizmo ir pan. vardai bei vaizdiniai ne tik pritraukia būrius lankytojų, ypač turistų, bet ir iš principo „sklandžiai“ konvertuojasi į efektingas virtualybės patirtis. Režisierė kažkada prisipažino, kad mintis imtis būtent Čiurlionio jai atėjo „iš pavydo“. Mat užsienyje Buožytė jau buvo pajutusi virtualiai platformai pritaikytą van Gogho paveikslo „Nakties kavinė“ patirtį, taip pat mačiusi panašius eksperimentus su Salvadoru Dali (beje, šio dailininko kūryba kai kuriuose muziejuose prieš keletą metų buvo pristatoma ir naudojant vadinamąsias sintetines klastotes). Štai tokiame kontekste filmų kūrėjai šovė į galvą mintis, kad lietuvių genijus tikrai galėtų atsistoti greta.
Žadėtos patirties požiūriu kūrinį „Angelų takais“ vertinčiau kaip puikiai padarytą, įtraukų produktą, kuriame virtualiosios realybės sąvoka pasiteisina su kaupu.
Ne mažiau įspūdingomis priemonėmis perkeistų fizinių erdvių skaitmenines patirtis šiemet gana gausiai siūlė ir imersiją kuriančios kai kurios užsienio institucijos bei kartu su medijų agentūromis surengtos parodos, ypač JAV. Informacinių technologijų verslo tendencijos šiuo atveju nuosekliai sutampa su ilgalaikėmis meno pasaulio tendencijomis. Juk didieji pasaulio muziejai vis labiau virsta korporatyvinėmis imperijomis, nuolat patiriančiomis spaudimą įvairinti turimų kolekcijų pristatymą, plėsti auditoriją. Todėl ir populiariausi istoriniai eksponatai čia traktuojami kaip finansinis turtas, o prašmatnūs, „starchitektų“ suprojektuoti pastatai su erdviomis galerijomis ar atviromis ertmėmis sulaukia adekvataus masto naujų kūrinių. Į šią tendenciją senokai įsipaišė ir ankstesnių metų aplinkos menas. Taip pat galima prisiminti plejadą įspūdingas erdvines patirtis kuriančių garsių pavardžių – nuo Roberto Irwino ar Jameso Turrello iki Olafuro Eliassono. Vis dėlto aukščiau minėtas diskursas bei terminai itin išpopuliarėjo per pastarųjų metų biologinius pojūčius išklibinančius tūrinių šviesų, dinamiškų ekranų etc. renginius. Pavyzdžiui, 2022-aisiais bent penkiose skirtinguose pasaulio miestuose vyko imersinės van Gogho kūrybos parodos.
Šiuo požiūriu aktualios būtent didžiosios pavardės (Cezanne, Kandinsky, Klimt). 2019 m. pradžioje „L’Atelier des Lumières“ skaitmeninių menų centre Paryžiuje pristatytas įspūdingas reginys „Van Gogas, žvaigždėta naktis“ buvo traktuojamas kaip itin ryškus imersijos pavyzdys. Šioje institucijoje galima pamatyti ir daugiau panašiai eksponuojamų garsių meno istorijos vardų, tokio užmojo imasi ir kiti (https://www.atelier-lumieres.com). Marselio „Palais de la Bourse“ Didžiojoje salėje šiemet inauguruota „Monna Lisa“ pristatoma kaip įtraukianti paroda, 600 m² erdvėje siūlanti „totalią multisensorinę patirtį“. Šios įtraukos įranga arba kompleksiški menininkų studijų ir prodiusuojančių kompanijų projektai neretai perkeliami į kitus muziejus ar padalinius skirtinguose miestuose. Dėl VR technologijos galimybių įmanoma vienu metu kurti ir skirtingose šalyse esančių žiūrovų patirtis. 2022 m. vasarį Dougas Aitkenas sukūrė VR parodą, tuo pat metu vykusią išsyk keturiose galerijose Niujorke, Ciuriche, Los Andžele ir Londone.
Lietuviškos ekspozicijos: autentiškumo potyris
2022-ųjų patyriminius, imersinius pojūčius vienaip ar kitaip siūliusios lietuviškos parodos neretai veikė per apšvietimą, kai kuriuos interaktyvumo elementus. Esu beveik įsitikinusi, kad stipriausius įspūdžius ir sukrečiančias patirtis žiūrovai (o gal reikėtų sakyti – jautėjai?) patyrė dėl ekspozicijų rengėjų profesionalumo, muziejinių ir istorinių kompetencijų, meninės klausos pojūčio, o ne įrangos. Patyriminės ekspozicijos šiemet buvo matomos Kaune – manau, tai bent iš dalies susiję ir su „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ (KEKS) intencijomis. Kadangi didžiosios KEKS parodos (tokios kaip nuostabusis Williamas Kentridge’as Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje ir paroda „Tai, ko nepamename“) sulaukė ypatingo dėmesio ir bus, ko gero, minimos dar ne sykį, šiuo atveju paminėsiu porą ne pagrindinėse parodų salėse pristatytų iniciatyvų, kuriose gana skirtingais ir įtikinamais būdais skleidėsi asmeninės patirtys iš praeities.
Šiemet ne vienas susižavėjęs linksniavo gegužės mėnesį Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidarytą patyriminę parodą apie Dalios Grinkevičiūtės gyvenimą. Neišdildomų įspūdžių ir stiprių pojūčių lankytojams sukėlė ir rupjūčio–spalio mėn. veikusi interaktyvi konkrečios giminės istoriją Holokausto metais pasakojanti ekspozicija „Iš tamsos“. Netoli Istorinės Lietuvos Prezidentūros esančiame pastate litvakų kilmės menininkė Jenny Kagan papasakojo savo šeimos išgyvenimus Kaune ir gete susituokusių tėvų likimo vingius tokiais būdais, kurie supurtė daugelį.
Kauno Krepšinio namuose šių metų pradžioje buvo įrengta kur kas ankstesniais metais sukurta fikcinio asmens istorija – maksimaliai biologinius pojūčius (ir ne tik) dirginusi scenografinė Kanados menininkės Jannet Cardiff ir George’o Bureso Millerio 2005 m. instaliacija „Opera mažam kambariui“. Šis kūrinys buvo įtrauktas į 13-osios Kauno bienalės „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ (kuratorė Josée Drouin-Brisebois) ekspoziciją. Garsinį Cardiff kūrinį pirmą sykį pajutau dar 1997 m. lankytame Miunsterio skulptūrų projekte, kuriame erdvinei garsinei patirčiai einant buvo naudojami (dabar jau vargu ar prisimenami) walkman'ai.
O šiemet pajaustas operų įrašų, šviesotamsos žaismo, daiktais užgrūsto mažo kambario, išorės garsų ir t.t. kūrinys išties pateisino bienalės organizatorių teiginius apie „įtraukią multimedijų garso instaliaciją“, kuri keičia mūsų suvokimą (pasak pristatymo, „kai ėmus maišytis fikcijai ir realybei mus užplūsta alternatyvios istorijos, suprantame, kad nebegalime kliautis savo įprastu suvokimu apie tai, kas yra muziejus“).
Imersijos koncentratu mintyse pakrikštijau ir Šiuolaikinio meno centro prodiusuotą tarptautinį garso ir performansų renginį „Marsas sugrįžta“ (kuratorius Raimundas Malašauskas). Rugpjūčio pabaigoje nenaudojamos, renovacijos laukiančios Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijos salės staiga pavirto, pasak ŠMC pranešimo, „dideliu klausymosi prietaisu ir muzikos instrumentu“. Keista marsietiška atmosfera veikė išties netipiškai (nors, turiu prisipažinti, asmeniškai teko dalyvauti tik garsiniame Tareko Atoui performanse). Gaudžiantys apleisti apsilupinėję interjerai ir subtiliuose saulės bei elektros šviesos pluoštuose nardantys lankytojai kūrė totalią įtraukos magiją, kuriai neprireikė nei didelių papildomų ekranų, nei VR akiniais piešiamos vizijos. Savotiška psichodelinė kelionė laiko ir vaizduotės labirintu galėjo vykti vien minimaliai perkeistoje (ir maksimaliai įgarsintoje) senojoje muziejinėje erdvėje.
Prie ryškesnių politinių patyrimų priskirčiau lapkričio mėnėsį Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsyje (Vilniaus g. 24) veikusią šešių Lietuvos ir Ukrainos šiuolaikinių kūrėjų parodą „Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“ (kuratorė Milda Dainovskytė). Naują energiją čia visų pirma kūrė prieblanda rūsyje, mat į požemius vedanti erdvė, anot organizatorių, „perjungė lankytojus į kitą estetinį ir atmosferinį režimą“ (architektas Vytautas Gečas). Scenografinės įtraukos efektas pasiektas ne vien dėl istorinę dokumentiką perteikiančių ekranų, skirtingos prigimties artefaktų, tekstų ir fikcijų dėlionės, specifinio pritemdymo, bet ir dėl girdėjimo pojūtį perrėžiančio skaudaus Ukrainos spengsmo – specialiai vienai iš erdvių sukurto kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio beveik „noizinio“ kūrinio.
Norėtųsi minėti ir kai kurias kitas lankytas ekspozicijas ar kūrinius, tačiau trumpame asmeninių įspūdžių sraute pernelyg skirtingų meninių efektų, pavardžių ir ekspozicijų vardijimas kažin ar pasiteistų. Šiuo atveju akcentavau ne vien greit plintančią brangią parodinę įrangą (su ja išsamiausiai, ko gero, galima susidurti didžiuosiuose užsienio muziejuose), bet kiek plačiau suvokiamus virtualybės pažadus ir tam tikrą naują diskursą, kai meninė ar istorinė kultūrinė patirtis pristatoma sąmoningai išryškinant tiesioginio pojūčio svarbą. Daugybė nuostabių parodų šiemet, beje, buvo kuriamos ir visiškai kitokiais būdais.
