Apie miestą šiaurėje

„Tas miestas nedidelis, daugiau ištįsęs į ilgį, nei į plotį. Labiau plokščias nei aukštas. Apgaulingai ramus ir jaukus, su baltais paplūdimiais, gėlėmis ant palangių, su teatrais ir fontanais. Jis senas, labai senas, su bastionų randais ir pilies požemiais, su šimtus metų iš tų pačių vietų augančiais pamatais ir gatvėmis. Ant suolelių saulėkaitoje sėdi amžini senukai, tuos pačius niekam nereikalingus medalius metai iš metų turguje pardavinėja tie patys ūsuoti diedai, toje pačioje kepykloje kvepia tos pačios bandelės, ta pačia vaga teka ta pati upė, o jos dugne storas sąnašų sluoksnis milimetras po milimetro dengia surūdijusį dviratį ir riterio šarvus“ (Kristina Sadauskienė, Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III, Klaipėda: Kūrėjų sąjunga, 2022, p. 57).

Parodas, kurios trunka vos kelias valandas, dauguma tiesiog pražiūri, dėl daugybės priežasčių į jas nesuspėja nueiti arba net nebando suspėti. Klaipėdiečio menininko Beno Šarkos paroda „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“ tokia ir buvo. Į ją, labiau tikėtina, galėjai užklysti atsitiktinai, eidamas pro šalį, nei aplankyti planuotai. Po didžiuosius šalies miestus keliavusi menininko paroda, kaip ir bet kuri kita jo kūrybinės raiškos forma, buvo trumpalaikė, tarsi blyksnis – greitai išeksponuota ir dar greičiau nurinkta. Jai pasirinktos teritorijos (ne erdvės) tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje, tiek Kaune buvo panašios tuo, kad yra miesto centre – senamiestyje. Bendra ir tai, kad jos visos vyko šalia reikšmingų (ar kažkada tokių buvusių) objektų, ant gana judrių, nuolat praeivių zulinamų šaligatvių.

Pirmoji, spalio pabaigoje Klaipėdoje vykusi, Šarkos paroda buvo eksponuojama netoli Danės krantinės, ant buvusio kino teatro „Baltija“. Griūvančias sienas jau daug metų dengia žalias tinklas, skirtas aptverti statybų aikštelėms, bet vis dažniau naudojamas ne statomiems, o griūvantiems pastatams pridengti. Pasirinkta vieta – pačiame miesto centre stūksantys griuvėsiai ir priešais juos telkšanti milžiniška bala – puikiai atspindėjo dabartinę Klaipėdos nuotaiką. O kažkada gražiausias ir moderniausias uostamiesčio kino teatras, atrodo, nesunkiai mezgė prasmines jungtis su Šarkos baltomis fotografijomis – nematomais vaizdais, tiksliau, švariais popieriaus lakštais. Juose galėjo būti bet kas ir tuo pat metu nebūti nieko. Tokia fotografija primena muzikos kūrinius, kuriuose nėra jokio garso. Todėl nekeista, kad šie Šarkos kūriniai, kaip ir tylieji koncertai, provokuoja aktyvesniam klausymui / matymui / mąstymui. Žinoma, kartu žadindami abejones, ar fotografija be vaizdo (kaip ir muzika be garso) iš viso gali egzistuoti.

Kita vertus, nuo bet kokio vizualaus turinio apvalytas lapas – neišrašytas, neišpaišytas, be fotografinio įspaudo – neliko nepažymėtas. Prie jo, nors ir trumpai, lietėsi autorius. Tada, kai tūnodamas kiškio kailyje (tiksliau – kailio nebuvo, buvo tik ausys) su skalbinių segtukais kruopščiai džiaustė jas ant virvės. Po to, kaip įprasta, šias baltas fotografijas džiovino pajūrio vėjas, nes dar anksčiau jos buvo skalbiamos toje pačioje baloje priešais nykstantį kino teatrą.

Dvidešimt baltų fotografijų – naujas Beno Šarkos kūrinių ciklas, į kurį akies krašteliu visai prieš renginį jis leido žvilgtelėti savo asmeninėje socialinio tinklo paskyroje. Šis menininkas jau gana seniai braido po Klaipėdos pelkę. Kaip ir reikėtų tikėtis, nepalikdamas jokio ilgai išliekančio įspaudo ir kartu viską kruopščiai dokumentuodamas feisbuke. Jis tapo savotišku Klaipėdos fantomu, kurio judėjimo kryptį beveik ištisą parą galima stebėti virtualioje erdvėje, bet fizinėje aplinkoje tokį (su kiškio ausimis) jį sutikti nedaug kam pasiseka. Kaip rašoma parodos tekste, „mes pasmerkti gyventi iliuzijose, kasdienybėje ir tiesos kaimynystėje“. Būtent kažkur kitapus realybės, bet kartu – dabartyje, pro buvusį, esamą ir būsimą laiką braunasi ilgaausė Šarkos būtybė.

Jau kuris laikas skelbdamas, kad laiko nėra, autorius tapo savotišku pranašu, trinančiu ribas tarp apčiuopiamo ir neapčiuopiamo, regimo ir tik spėjamo ar įsivaizduojamo. Šarka gali teigti neigdamas ir neigti teigdamas. Čia viskas įmanoma. Ir visa tai vyksta Klaipėdos – ilgesingai ištįsusio, ūkanotai apsnūdusio ir dusliai gaudžiančio miesto – fone. Nors iš pradžių gali atrodyti, kad kiškio (-ių) dienos nieko bendro neturi nei su miesto istorija, nei su dabartimi, ilgiau pasekiojęs jiems iš paskos supranti, kad būtent jie yra tikrieji šio miesto gyventojai, atidengiantys tikrąjį jo veidą. O visi kiti – tik apsimetėliai ir persirengėliai.

Kaip teisėti savojo miesto gyventojai, kiškiai vaikšto visais įmanomais maršrutais – pagrindiniais ir labiausiai klaipėdiečių nutryptais, taip pat ir ten, kur jau niekas neužsuka, kur tyliai lindi senojo Mėmelio istorija, ištisus dešimtmečius nejaučianti jokio kvėpavimo. Tokios vietos, kaip ir po miestą besimalantys kiškiai, atsainiai ignoruojamos tų pačių persirengėlių ir apsimetėlių, kurie kiškio (-ių) egzistavimo nepripažįsta vien dėl to, kad patys bijo būti demaskuoti. Kiškiai čia tampa nusistovėjusio gyvenimo su įprastais jo veikėjais trukdžiais, žadinančiais iš kasdienio sąstingio, ardančiais visuotinai priimtą tvarką ir matuojančiais vietos bendruomenės sąmoningumo lygį, reakcijas, gebėjimus priimti kitokį savame mieste. Nesvarbu, kad nematytą, nepanašų į juos, bet galbūt tikresnį už tikrą. Juk tiesa, kaip teigia Šarka, yra kaimynystėje. Tai gal ten ir reikėtų jos pasidairyti.

Antroji Šarkos paroda vyko Vilniuje. Kaip ir pirmą kartą, fotografijos buvo eksponuojamos miesto centre. Tačiau, priešingai nei Klaipėdoje, šalia svarbą ir šiandien išsaugojusio objekto – Vilniaus rotušės. Pastatas reikšmingas ne tik savo istorija, bet ir šiuo metu jame vykstančiu gyvenimu, taip pat ir parodomis. Apeidamas per daugelį metų čia sukauptus fizinius ir emocinius svorius, autorius pasirinko likti už durų ir savo fotografijas išdėliojo tiesiai ant grindinio. Ne dėl to, kad protestuotų ar pretenduotų į „svieto lygintojo“ vaidmenį. Tai būtų pernelyg paprasta. Anot menininko, „dievai keliauja nematomais atstumais – neapsistodami parodų rūmuose, nacionaliniuose muziejuose, ilgose galerijose, tarptautinėse meno mugėse“. Taigi, migruojantiems dievams bet kokiose ekspozicinėse erdvėse būtų tiesiog per ankšta. Ir nors dievai išsižada savų bažnyčių, Švenčiausiosios Trejybės vaidmuo dėl to nesumenksta. Dievas ir čia lieka trijuose asmenyse. Tik Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią keičia „Dievas Elnias, Dievas Kiškis, Dievas Auksavabalis“, kurie reikalingi tam, kad meno mišios įvyktų. Kaip ir pridera, su visomis apeigomis.

Vienos dienos (tiksliau, kelių valandų) parodoje sostinėje Šarka pristatė dvigubai daugiau – keturiasdešimt kūrinių. Baltoji fotografija jau buvo parodyta Klaipėdoje vykusioje parodoje, kitus, ankstesnius autoriaus darbus pastarąjį pusmetį buvo galima stebėti socialiniame tinkle. Renginyje dalyvavusiųjų teigimu, „žiūrint iš šono susidarė įspūdis, kad paroda nusileidusi iš dangaus neplanavo ilgai užsibūti mieste ir ruošėsi naujai kelionei. Neprijaukintas laikinumas paliko ir Klaipėdą, ir Vilnių“ ir galiausiai iškeliavo į Kauną – jau paskutines dienas skaičiuojančią 2022-ųjų Europos kultūros sostinę.

Išlaikant pradinį sumanymą, Kauno paroda taip pat buvo įkurdinta miesto centre – ne taip toli nuo Kauno rotušės, bet dar arčiau Kauno fotografijos galerijos. Apie paskutinį Beno Šarkos parodos pristatymą iš anksto irgi nebuvo paskelbta, todėl jame dalyvavo tik atsitiktiniai žiūrovai. Kaip ir Vilniuje bei Klaipėdoje, tarsi dirigento batuta mosikuodamas ilgu peiliu Šarka vaikštinėjo po savo parodą laikinojoje sostinėje, plonomis skiltelėmis raikydamas fotografinių vaizdų prasmes ir dalindamas jas praeiviams. Čia vyko ne tik senųjų mitų preparavimas, jungčių tarp jų ir visuomenės tikrinimas. Gal net labiau – tyrimas, kiek tos sąsajos gyvybingos ir kiek paslankios korekcijoms. Šarkos fotografiniai pasakojimai – ne apie šiandieninį pasaulį, bet apie jo pažinimą, remiantis į mitų ir mitinių būtybių sąvokas. Ar mitas vis dar aktualus pasaulio pažinimo, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros formavimo bei įsitvirtinimo procesuose? Atrodo, kad neatsakytų klausimų ir šiame mieste liko kur kas daugiau, nei tikėtasi.

Ryškia vyšnia ant torto, pasibaigus šioms trims parodoms, tapo Kūrėjų sąjungos leidinys „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“ (sudarytojai Benas Šarka, Vladas Balsys, Paulius Sadauskas). Į nedidelės apimties knygą surinktos internetinėje erdvėje išsibarsčiusios kiškio (-ių) kelionės po vis dar slėpiningą Klaipėdą su jos paviršiniais ir giluminiais klodais. Kiškių istorijose – alternatyvūs pasakojimai apie miestą šiaurėje ir čia gyvenančius šiauriečius, kuriuose dalyvauja (nebūtinai akivaizdžiai) tiek tikrieji miesto gyventojai, tiek apsimetėliai bei persirengėliai. Niekas šiame mieste nepasikeis. Riterio šarvai kartu su nugrimzdusiu dviračiu taip ir liks Danės dugne. Balti paplūdimiai ir toliau vaipydamiesi lauks atvykėlių, „Humanoje“ bus pigiai pardavinėjami aukštos kokybės drabužiai, o statybviečių balose maudysis kiškiai ir dievai. Taigi, miestas šiaurėje ir toliau liks miestu šiaurėje.