Lengvas ir sunkus laikas

Artėjant Kalėdoms susimąstai apie laiką. Pasibaigiantį ir būsimą. Todėl pats metas rašyti apie dvi parodas Klaipėdoje, atveriančias du laikus – sunkųjį-žemišką ir lengvąjį-kosminį. Galingi Česlovo Lukensko objektai ir asambliažai, užėmę didžiąsias Prano Domšaičio galerijos sales, pasakoja apie „Laiką medyje“ – liūdnąsias gamtinio tapsmo pasekmes, kai „iš nieko“ sukurtas pasaulis vėl „į nieką pavirto“ kaip Donelaičio sniegas. Aiškėja, kad tas niekas – sunkiasvoris ir slegia ne tik greitai nuliūstančių homo sapiens dvasią, bet ir pačią žemę, kur ilgainiui tampa maistu gamtos ateičiai. Mažesniąsias sales užėmusi Gintauto Trimako paroda „#atsakymas #spalva #slinktis“ (ją man teko kuruoti) ryškina šviesą kaip nematomo, neapčiuopiamo laiko substanciją, nudažo ją, kad nepralėktų nepastebėta. Mačiau: jis kaip magas tiesiog iš oro traukia kosminės tvarkos liudijimus.

Taigi abu menininkai skirtingai kaupia laiko nuosėdas, kad jį demaskuotų, nes priešingu atveju beliks prisipažinti kaip šv. Augustinui lėtai žlungant Romos imperijai: „Taigi kas yra laikas? Jeigu niekas manęs neklausia, aš žinau, kas tai yra, bet jei norėčiau klausiančiam paaiškinti – nežinau.“ Laiką lengva matuoti, net suskirstyti į praeitį, dabartį ir ateitį, pajusti jo grėsmingą išsieikvojimą, bet neįmanoma sučiupti jo kaip tikro daikto. „Argi ne teisingai sakome, kad laikas yra tik todėl, kad stengiasi nebūti?“ – klausia šv. Augustinas, supratęs, kad tik dabartis yra tikra, bet jos niekada taip ir nebūna. Ir nors neverta tikėtis, kad kas nors pagamins tikrą laiko kopiją-patirtį, šie du menininkai tarsi senovinėje fotolaboratorijoje ryškina to amžino bėgimo ir niekio prasmę, kuri gal padės išsivaduoti iš filosofinės nevilties.

Gintautas Trimakas, kaip jau seniai pastebėjome, gaudo šviesą popieriumi, padengtu šviesai jautria medžiaga. Gavęs šviesos, nespalvotas „sidabrinis“ fotopopierius tampa rausvas (lumen printas), o įjautrintas cianotipijos cheminiu junginiu – melsvas. Rausvumo ar melsvumo laipsnis priklauso nuo sukauptos šviesos kiekio, bet kartu rodo laiką – kaip ilgai medžiagą atakavo šviesos dalelės ar bangos. „Šviesa skrodžia tuštumą 299 792 458 metrų per sekundę greičiu, – rašiau anotacijoje. – Dujinės, kietos ir skystos medžiagos ją lėtina ar net atmuša, bet nesustabdo. Šviesa piešiančiam menininkui – daug darbo. Reikia laiku išdėlioti spąstus, kad nepaspruktų ir išryškėtų nesiliaujančios kosminės slinkties įrodymai.“ Tačiau slinktis – ne vien kosminė, ir pats Trimakas jas nuolat inicijuoja – visada nešiojasi fotopopierių, įdėtą į voką, kad ten kauptųsi šviesos „Atsakymas“ sau pačiam ar kitiems. Pro langą fotografuodamas saulėlydį apverčia fotoaparatą, kad saulė sugrįžtų tarsi vėl patekėdama, – ir kosminiai kūnai pralekia greičiau, o menama para sutrumpėja.

Pačią parodą – kaip ir kitas – Trimakas pavertė laiko gaudymo-matavimo įrenginiu. Sigutės Chlebinskaitės dovanotos tuščios „Munken“ popieriaus pavyzdžių knygos puslapius jis 2018 m. kasdien braukė kaligrafiniu parkeriu – „kaip atsakymą į psichologinį smurtą“. Paskui kiekvieno puslapio turinį perkėlė ant vatmano popieriaus planšetų – prieš kiekvieną parodą subrauko paviršių kaligrafiniu parkeriu, užpildytu cianotipijos cheminiu junginiu. Šalia pakabina dirbtuvėje jau pagamintą antrą paviršių – palyginimui. Per atidarymą atidengia, paskui visą parodos laiką popierius veikiamas šviesos, uždarius ją – išplaunamas, kad nebetamsėtų. „Tai – šviesos rašymas, užsipildantis parodoje, nes šviesa neturi tuščios eigos“, – sako Trimakas, kuriam toks kūrinys yra „parodos trukmės fotodokumentacija“. Baigto kūrinio mėlynos spalvos tono gelmė priklauso nuo ekspozicijai skirto laiko. Ši paroda – neįprastai ilga, truks net iki balandžio. Bus įdomu pamatyti tą sukauptą mėlį ir palyginti su greta kabančiu „kontroliniu“ lakštu. Tuomet jau bus iš viso septynios tokios poros – projekto „Šiaurės rytų vėjas“ pabaiga.

Šalia šių naujausių dažniausiai be fotoaparato, vien fotochemija išgautų abstrakcijų pirmą kartą Lietuvoje eksponuojami XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios „Dienoraščiai“, ilgai gulėję sandėliuose, – ir trumpesni, ir ilgesni (net keturių metrų ilgio) dienos įrašai. Bet tai – ne pasakojimai apie dienos patirtis, kaip galėtume įsivaizduoti perskaitę pavadinimą. Tai – įsimintiną ar niekuo neypatingą dieną nufotografuoti fragmentai, kuriuos Trimakas pakartotinai spausdindamas sumontavo į juostą, išreiškiančią patį laiką kaip ritmo trukmę, muzikinių taktų seką. Todėl iš kelionės parsivežtas patrankos ornamentas, akmuo, kapinių paminklas ar tėvui mirus nufotografuota šviesos ir tamsos giljotina tampa tos dienos leitmotyvu ar įkyria mintimi, kuri nutrūksta taip pat be priežasties, kaip ir prasidėjo.

Kad Trimako ryškinamas laikas yra lengvasis-kosminis, supratau tik pamačiusi Česlovo Lukensko medyje stebimą sunkųjį laiką. Ir patys kūriniai dažnai sunkiasvoriai: ant sienų – milžiniški „Niekio stendai“, dažais lyg krauju permirkę brezentiniai „Partizanų neštuvai“, ant grindų – skrituliniai pjūklai, „Dumblo stalčiai“ ir medinės knygos-kaladės. Spėju, kad šie kūriniai atsirado gyvenant sodyboje ir stebint, kaip geležimi prievartaujamas medis, kažkada buvęs šventas. Padirbėjus miško kirtėjams, subjaurotoje žemėje lieka ne tiktai kelmai, bet ir šakų nuolaužos. Lukenskas fotografuoja tuos ant žemės gulinčius šakalius, tarsi paliktą „maitą“, išsukinėtus miško kaulus. Lyg stengtųsi susipažinti su kiekvienu individualiai – tai juk portretai. „Žmogus-malka, koks jis bebūtų, turi teisę pasenti ir numirti, supūti ir išnykti, būti susmulkintas ir sudegintas, jis turi teisę būti išsaugotas ir konservuotas, sureikšmintas ir išaukštintas, į jį gali būti kas nors įrašyta, ar jis pats yra ko nors įrašas“, – rašo menininkas. O žiūrovas negali nepastebėti kintančio pagrindo – kaip žvitrią pavasarinę žolę keičia pavargusi vasarinė, o rudenį praretėjusią apdrabsto sniegai, paskui ir visai paslepia, kol žiemos šaltos triūsai į nieką pavirsta ir vėl kalasi nauja žolė. Kirtavietėje inscenizuojami Donelaičio „Metai“ – šie mediniai personažai tuoj ims savo negandas porinti hegzametru.

„Medyje tupi laikas, kol jis yra tik paukštis, – rašo Lukenskas eilėraštį, o pjūklus nuima nuo ašių ir dabar jie guli ant grindų, medžiui nebegrėsmingi, sudėlioti į aštriadantį ornamentą, o gal – instrumentą. – Grojimas jais kaip gedulo maršas mūsų beprotiškai kankinamai gamtai/pasauliui.“ Tačiau pats groja ne pjūklais, bet suktuku – mechaniškai piešia grafito abstrakcijas, 154 lakštus, susidedančius į „Motografikos“ albumą. Nors vibruojančių linijų raizgalynėje – tarsi „gyvybės buljone“ – jau galima kažką įžiūrėti, tai tėra judesių be tikslo ir prasmės pėdsakai. Tai – buvimo palinkus virš plokštumos ir pasidavus mechaniniam impulsui laikas, sustingęs ir „užkonservuotas“. Iš pažiūros besvoris, bet iš tiesų paklusęs aplinkos prievartavimo imperatyvui, sugrąžinęs gamtos įvairovę į pirmykštę cheminių elementų sriubą – atsukęs laiką.

O sunkiasvorius „Niekio stendus“ Lukenskas suklijavo iš gyvenimo atliekų – dulkių, cemento, šakalių, visokių niekniekių, kurie nusėda bėgant laikui kaip įrodymas, kad „viskas yra tuštybių tuštybė“ – „geriau aš jų būčiau nekūręs“. Niekam nereikalingos, beprasmės atliekos paverčiamos tarsi paminklais sutryptai žemei. Jų grožį užaštrina pasaulio savinaikos atmintis. Esi pastatytas prieš faktą, kad Žemėje nėra nieko tvaraus, tik pats irimo procesas ir tai reflektuojantis menas. Kai padirbėjus pjūklais čia nieko gyvo nebebus, liks tik niekio paveikslai kosminiame ateities muziejuje.

Apokaliptiškai nuteikia ir „Deguliai“ – ant sienos tvarkingai išrikiuoti sudeginti kryžiai ir žvaigždės, žlugusių tikėjimų simboliai. Bet „Ikonos skirtos tapyti mintimis“ – viltingos. Medžio rievės išsaugo išgyventų metų atmintį, todėl šventųjų atvaizdams paruoštos ąžuolo lentos jau turi savą vidinės kankinystės raštą. Lukenskas siūlo niekuo jo neužtepti, nepiešti atpažįstamo veido, kuris tik atitrauks nuo minčių apie transcendenciją. Jis sudeda ir pakabina tas medžio plokšteles kaip „išgaravusius šventųjų atvaizdus“ – išgrynina susikaupimo ir meditacijos laiką. Negana to, pjūklais praskiria ąžuolinių kubų rieves ir siūlo skaityti nevartomas, kirvarpų takeliais išraizgytas medžių knygas. Neperskaitomas, nepakeliamas, bet talpinančias šimtmečių istorijos – mūsų karų, revoliucijų, atradimų, naikinimų – laiką, kartu ir primenančias apie žaliavą – mišką, kurį kirsdami mes gaminame knygas, o jose rašome apie mirštančius miškus ir šeštąjį gyvybės išnykimą. Dar vienas netikėtai parodoje užklupęs vanitas.

Tačiau kaip niokojama gamta galutinai nenumiršta, taip ir niekis nėra vien juodas. Atidarant parodą juodos buvo ant grindų supiltos dumblo epitafijos. Bet dabar jas jau išmargino menininko pasėti kviečių ir saulėgrąžų želmenys. O kas bus parodai baigiantis? Kol gilės Trimako cianotipijų mėlis, Lukensko „Dumblo stalčiuose“ galbūt augs net nauji medžiai, nes žemė daigina ir tai, ko nepasėjai.

Paroda veikia iki 2023 m. balandžio 2 d.

Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda)